Jau vėlų trečiadienio vakarą vyrui paskambino toks tolimas giminaitis iš motinos pusės. Sako, grįžtame iš Palangos, bet mašina kažko genda - iki Vilniaus nepatrauksime, tai ar negalėtume pas jus užsukti.
Vyras apsidžiaugė: tik atvažiuokite, labai laukiame, ir atpuolė pas mane į virtuvę - girdi, ruošk antrą vakarienę, nes tokie svečiai užgriūva.
Aš nusprendžiau su vakariene neskubėti: tas kažkelintos eilės vyro sūnėnas su žmona - jauni žmonės, kaip tik tokio amžiaus, kai vakarienei nepersiryja, o jei reikės, tai sutepsiu kelis sumuštinius.
Ir atrodo, gerai, kad nepersistengiau: svečiai, pasirodė, esą nealkani ir apskritai neitin draugingi.
Nuo pat durų plonytė ponia suraukusi nosį pareiškė esanti alergiška katėms, tai man net teko Rainiukę uždaryti balkone, o jos pliktelėjęs tuktelėjęs vyras atsisakė visų vyro siūlomų gėrimų - girdi, geriąs tik džiną su toniku. O ir jei tonikas - tinkamos rūšies...
Bet po keliolikos nejaukių minučių svečiui įtiko ir šaldytuve aprasojusios degtinės butelis. Jiedu su vyru įsikalbėjo, tik viešnia sėdėjo sėdėjo tylėdama atstačiusi rožiniu trikotažu aptemptas krūtis.
Aš irgi nepersistengiau vaizduodama svetingą šeimininkę: klausiausi, apie ką kalba vyrai, ir žiūrėjau į rožinę moteriškę, kartais ištardama kokį žodelį: „O, negali būti... Nejaugi? Vaje, vaje...”
O kalbama buvo apie turtuolę tetulytę, kuri prieš porą trejetą metų lankėsi Lietuvoje ir tuo savo apsilankymu sukėlė didžiulę sumaištį. Tada visi giminės ją garbstė, vaišino tikėdamiesi būti įtraukti į senolės testamentą, o turtuolė nors nieko nežadėjo, bet niekam neatėmė vilties ir tarpusavyje konkuruojančių, įsiteikti norinčių giminaičių buvo išlydėta kaip karalienė į Argentiną ar į Braziliją pas naująjį jos vyrą - irgi milijonierių...
Kartu su tetulyte išvažiavo ir Birutė - tokia paprasta bobelė, prie turtuolės atliekanti lyg tarnaitės, lyg kompanionės vaidmenį.
Kadangi mudu su vyru irgi buvome pakviesti į didįjį tetulytės priėmimą, tai mūsų nenustebino sūnėno pasakyta naujiena, kad toji vargana Birutė pasirodė esanti prašmatniosios tetulytės tikra dukra iš pirmosios santuokos dar su lietuviu turtuoliu. Mudu su vyru jau tada pastebėjome išpuoselėtos turtuolės ir savimi nesirūpinančios moters veidų panašumą ir įtarėme jų giminystę.
Taigi Pietų Amerikoje tetulytė prašmatniai ištekėjo už turtingo senioko, rodos, pastarojo vaikų ir anūkų pastangomis - kas gi nenorėtų gauti dvigubai ar trigubai didesnio palikimo, nes juk tetulytė skelbėsi esanti bevaikė.
Bet abu senukai neskubėjo mirti, tai giminėms, ko gero, pabodo savo palikimo laukti. Tad vieną gražią dieną, o gal gražų vakarą važiavo abu senukai automobiliu (pagal vieną versiją) ar skrido lėktuvėliu (pagal kitą) ir ba-bach avarija...
Palikimas atsirado, bet atsirado ir nauja paveldėtoja - Birutė. Užvirė aistros pagal geriausius muilo operų scenarijus, nei jei pagal vedybų sutartį pirma mirė senukas, tai viską paveldi Birutė, jei senutė - tai senuko giminė. O kaip nustatyti, kas pirmas, kas paskui numirė per tokią rimtą avariją? Teisminis kazusas, įpainioti visi, kas tik įmanoma: teismai, ekspertai, daktarai, policija...
Birutė, atsidūrusi viena prieš visą plačią senuko giminę, o dar svečioje šalyje, kurios net kalbos nepramoko, net pateko į kalėjimą kaip avarijos organizatorė...
Tačiau kadangi aistros virė dėl didelių pinigų, tai atsirado ir Birutės užtarėjų. Viena prestižinė advokatų firma ėmėsi vargšelę ginti - aišku, ne už dyką, ir kaipmat įrodė, kad jau kas kas, o moteriškė, nesugebanti net naudotis mikseriu, lėktuvo avarijos nesukeltų, juolab žinodama tik tris žodžius ispaniškai ar portugališkai nieko tokiam juodam darbui nepasamdytų.
Taigi dabar Birutė laisvėje - gyvena kažkokiame pensione ir nežinia kiek dar metų gyvens, nes batalijos dėl palikimo tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi...
- Tai va, - apibendrino kažkelintaeilis vyro sūnėnas, - suskaičiavau, kad aš kaip tik esu Birutei artimiausias giminaitis, vadinasi, jau dabar galite pasveikinti būsimąjį milijonierių.
- Jei nuo advokatų kas liks... - kažkaip itin atžariai pasakė vyras, kad aš net jį atsisukau.
Vyro veidas buvo toks atžarus, o akys net baltos. Negi iš pavydo, iš pradžių pagalvojau, bet gana greit susivokiau, kad nieko panašaus. Vyras visą laiką spigino akis į gražuolę pusbrolio žmoną, o toji jį ignoravo...
Kai po valandos svečius palydėjau į taksi, vyras jau buvo atsidaręs dar vieną degtinės butelį ir mane sutiko labai nedraugiškai:
- Nesuprantu, ko čia tau reikėjo tiek šokinėti apie tą pagyrūną ir jo pasileidėlę...
- Uhu, ir aš nesuprantu, - pritariau, nes buvo gaila savo senstančio vyro.
Lilitė
