Ričardas JAKUTISMoteris skundėsi: „Gaunu 600 litų pensijos, už buto šildymą ir kitas komunalines paslaugas žiemą moku 800 litų, pragyvenimui vos vos belieka“. Keista aritmetika. Vis prisimenu bičiulį, kuris bėdojo, kad pinigų labai trūksta, bet pokalbio pabaigoje paprašė patarti, kur geriausia laikyti santaupas.
Pirma taisyklė kalbant apie pinigus - pinigų visada trūksta, trūko ir trūks. Anot senos patarlės, neturtas nėra gėda, bet tai vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti apie neturtą. Kai pinigų turime, apie juos nekalbame. Kalbame, kai jų trūksta. O kadangi visada trūksta, visada ir kalbame. Apie juos rašomos knygos, kuriamos dainos (pradedant garsiąja arija „Vien tik auksas valdo mus“ ir baigiant daina iš miuziklo „Kabaretas“ ar ABBA kūriniu „Pinigai, pinigai“). Pinigų trūkumas skatina visokiausius mitingus. Net nebežinai, į kuriuos eiti su vėliava, o į kuriuos su plyta. Dėl vieno galite tik pasidžiaugti - jei jums pinigų trūksta, jūs esate kūrybingas žmogus. Keista, kai žmonės sako, esą jiems nereikia pinigų. Vadinasi, jie nėra kūrybingi. Neturi idėjų. Mažoms idėjoms pakanka mažų pinigų. Skaičiau, kad Kalifornijoje amerikiečiai vynuogių neskina, jas skina meksi-kiečiai ir lietuviai vergai. Gi vynuogyno savininkas atsisėdęs žiūri, kaip vynas rūgsta ir kaip pinigai statinėje randasi. Tiesa, taip visur, o ne tik Kalifornijoje.
Ką geriausia pirkti už pinigus? Gyvenimas yra trumpas, todėl atsakysiu – geriausia pirkti laiką. Labai greitai suskaičiuoji, kiek praleidi betikslio laiko. O juk pinigai ir laikas yra kertiniai akmenys. O šiaip jau dėl pinigų yra dvi problemos: kai pinigų neturi ir kai pinigų turi. Daugiau jokių problemų lyg ir nėra.
Sako, pinigai suteikia džiaugsmą. Tačiau žmonės, kurie patiria per daug džiaugsmo, neišvengiamai bunka. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „99 proc.” autorius mokslininkas ir verslininkas V. A. Bumelis teigia, jog jeigu pinigai neatpažįstamai pakeičia žmogų, labai blogai. Daug kas priklauso nuo šeimos, kurioje žmogus augo, nuo auklėjimo. Žinantieji paprastą taisyklę, kad pinigai ant obels neauga, praturtėję kažin ar labai pasikeis, nes žino - be darbo pinigų nebus. Sunkiai uždirbantieji pinigus suvokia jų vertę, nesišvaisto ir jokių staigaus praturtėjimo egzaminų jiems laikyti nereikia. Dažniau pasikeičia tie, kuriems pinigai nukrinta lyg iš dangaus - išlošusiems loterijoje arba tiems, kurie turėdami dešimt tūkstančių paspekuliavo ir staiga uždirbo šimtą tūkstančių. Sako, vargingiau gyvenančiam negalima duoti milijono, nes jis tiesiog neatlaikys įtampos. Apklausos parodė, kad 80 proc. amerikiečių mano, jog senatvėje praturtės laimėję milijoną loterijoje. Įdomu, kokie rezultatai būtų Lietuvoje? Nors su išloštais pinigais daug kas (jei ne visi) suklumpa. Ar pastebėjote, jog Lietuvoje niekas laimėjęs milijoną taip ir nepraturtėjo? Vieni iškėlė didelį „tūsą“ draugams, kiti nusipirko brangią mašiną, kurią po dviejų mėnesių sudaužė, treti... Gal tęsti neverta, o tiesiog apibendrinti - daugelio žmonių gyvenimas praėjus lygiai metams po milijono laimėjimo nepagerėjo, o kai kurių netgi pablogėjo. Tad perkant loterijos bilietą reikėtų prisiminti, kad greičiau užsidirbsi pinigų, negu jų išloši loterijoje. Žinoma, loterijos bilietą nusipirkti lengviau negu dirbti.
Nuo senų senovės žinome, kad kai viena visuomenės dalis ima garbinti turtą, kitoje atsiranda jai atsvara ir pasigirsta neturto gynimas. Liaudies pasakose, sakmėse, padavimuose neturtėlis dažniausiai vaizduojamas savo dorybėmis pranašesnis už turtuolį. Tikrovėje, deja, būna visko. Ir tarp turčių, ir tarp varguolių sutiksi visokių - gerų, blogų, meilių ir piktų - žmonių. Visi žinome, išmintinguose tekstuose skaitome, esama niekšingų turtuolių ir kilnių neturtėlių. Bet net ir turintys solidžias banko sąskaitas būna padorūs, kilnūs, o dažnai ir dosnūs. Ir atvirkščiai, žmogelis plikas kaip tilvikas, tačiau piktumu ir bjaurumu lenkia visus aplinkinius. B. Franklinas teigė, jog „sunku žmogui, neturinčiam pinigų, išlikti padoriam“. Nors turinčiam - irgi. Tiesa, pažvelgus į bet kurį didmiestį pamatysime, kad daugiausia nusikalstama būtent neturtingiausiuose kvartaluose.
Žinomas posakis, jog nereikia turėti daug pinigų, bet reikia jų turėti tiek, kad galėtum ką nori nusipirkti. Šiaip jau bent aš skaičiuodamas pinigus jaučiuosi nejaukiai, tarsi šalia stovėtų velnias. Tik poetai ir moterys moka elgtis su pinigais taip, kaip šie nusipelno. Nors, aišku, blogai, kai pinigai pasibaigia greičiau negu atostogos. O dar tos mintys, kad turtingi žmonės laimingesni, sveikesni, kad jiems geriau sekasi.
Visi juk girdėjote du mitus apie pinigus. Pirmasis mitas susijęs su daugelį žmonių pavergiančia iliuzija, kad didesnės pajamos jiems būtinai suteiks daugiau pasitenkinimo. Posakis „Laimė ne piniguose, bet jų kiekyje“ išreiškia vieną pavojingiausių mitų apie pinigus. Būtent šis mitas visas žmonių pastangas kreipia į neįgyvendinamų finansinių tikslų siekimą ir verčia nuolat kentėti, nes tai nepasiekiama. Tos kančios kartais būna tokios didelės, kad paskatina dar vieno mito atsiradimą. Antrasis mitas - teigimas, jog pinigai yra blogis. Rastume nemažai knygų, kuriose nagrinėjamas būtent toks požiūris į pinigus. Ne vienas gali pasakyti, kad panieka pinigams sutinkama neretai, ypač tarp tų, kurie jų neturi. Sena tiesa, kad meilė pinigams - visų bėdų šaltinis. Bet tą patį galima pasakyti ir apie jų neturėjimą.
Sveikas protas ir logika sako, kad pinigų nereikia nei garbinti, nei niekinti. Visuomeninio gyvenimo sąlygomis jie tėra kovos už būvį priemonė. Be pinigų gyventi visuomenėje neįmanoma. „Jei norite sužinoti Dievo požiūrį į pinigus, pažiūrėkite, kam Jis juos duoda“, - byloja žydų išmintis, o ir šiaip daugiausiai vertingiausių minčių apie pinigus išplaukia iš žydų lūpų. Pasinaudosiu Švento Rašto mokymu. Turtuoliai, visus „matuojantys“ pinigais, dažnai bando įrodyti sau ir aplinkiniams, jog už pinigus gali viską nusipirkti. Taip, už juos galima įsigyti demonstruojamą pagarbą, rodomą švelnumą, pramogas, pasisamdyti žmonių, pasiryžusių vaidinti draugus, ir t. t. Jei tam asmeniui ir pavyktų save įtikinti, kad visuotinė tvarka paremta tik rinkos dėsniu „perku ir parduodu“, tokiame pasaulyje gyventi būtų ir labai neįdomu, ir niekinga. Maža to, jei žmogus mano, kad už pinigus gali viską įsigyti ir vartoti, jis turi suprasti, kad ir pats yra „vartojamas“ kaip paslaugos, daikto pirkėjas ar rėmėjas. Kita vertus, kaip rodo gyvenimas, tiems, kurie sukaupia nemažai lėšų, problema tampa būtent tai, ko už pinigus nenupirksi. Persisotinę vaizduojama pagarba ar švelnumu jie pradeda ilgėtis nesavanaudiškų žmogiškų santykių ir tikro švelnumo. Deja, savo aplinkoje dažniausiai to seniai nepatiria, nes vietą šalia būna užėmę „nuperkami“ asmenys. Gal todėl ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse taip paplitusi depresija, o pas psichologus ir psichiatrus lankosi kone kiekvienas kiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantis pilietis. Skaičiau, jog kapitalistiniame pasaulyje savižudybių skaičius dvigubai didesnis tarp turtingųjų nei viduriniajai klasei priklausančių asmenų.
Čia puikiai tiktų dzenbudistų sakmė: „Mokinys paklausė mokytojo: „Ar teisingas pasakymas, jog ne piniguose laimė?“ Mokytojas atsakė, kad tai tikra tiesa. O ir įrodyti tai nesunku. Už pinigus galima nusipirkti gražią lovą, bet ne miegą; maisto - bet ne apetitą; vaistų - bet ne sveikatą; moterį - bet ne meilę; tarnų - bet ne draugų; namus - bet ne jaukų namų židinį; pramogų - bet ne džiaugsmo; mokytojų - bet ne proto. Ir šį sąrašą dar būtų galima tęsti“. Tiesa, apie sveikatą, tai gydytojai tuoj paklausia: „Kas jums sakė, kad sveikatos nenusipirksi?!“ Nors pats palinkėjimas pinigų, kaip ir visi kiti palinkėjimai, kad ir priskiriamas neišsipildančių palinkėjimų kategorijai, vis tiek yra malonus.
Apie pinigines investicijas, jų srautus, apie valiutų kursus prognozuotojų, kurie skambiai vadinasi analitikais, turime, bet jų akivaizdžios klaidos leidžia jais nepasitikėti. Net sakome: „Nieko naujo nepasakė. Taip galėjo prognozuoti ir Jurgis iš Medingėnų“. Jei neklystu, Lietuvoje yra bent 100 finansų analitikų bei ekonomikos žinovų, kurie bando komentuoti ir prognozuoti pačius įvairiausius ekonomikos reiškinius. Štai vienas analitikas rekomenduoja šiuo metu pirkti kokios nors įmonės akcijų, kitas tvirtina, jog dar reikėtų palaukti. Vienas neabejoja, jog naftos kainos didės ir derėtų užsipildyti visas tuščias talpas, kitas, norėdamas būti kitoks, teigia, kad naftos kainos ne tik nedidės, o mažės. Vienas analitikas kviečia pirkti auksą, o kitas teigia, jog auksiniai aukso laikai nebegrįš. Vieną dieną tokie analitikai aiškina apie šviesią euro ateitį, po dviejų mėnesių jie užmiršta ankstesnius savo samprotavimus ir jau ima šlovinti dolerį. Nustebau, kad net tarp populiariausių televizijos laidų atsidūrė pokalbiai su finansų analitikais. Nustebau, nes vos ne kas savaitę tų analitikų skelbiamos ir dar dažniau tikslinamos prognozės yra mažiau patikimos nei orų prognozės, o remtis jų pranašystėmis bandantys verslininkai rizikuoja labai greitai bankrutuoti. Savo mintis pagrįsiu užtiktais skaičiais. Štai 2007 m. viduryje pristatydami eilinę „Lietuvos ekonomikos apžvalgą“ SEB Vilniaus banko analitikai pranašavo, kad 2008 m. šalies BVP augs 6,5 proc., o 2009 m. sulėtės iki 6 proc. 2008 m. prognozė buvo patikslinta - SEB banko analitikai optimistiškai tikėjosi, kad 2009 m. BVP augs 5 proc. 2009 m., jau negalėdami ignoruoti realybės, analitikai dar kartą patikslino savo prognozes - šį kartą jie pranašavo 9 proc. BVP smukimą, o 2009 m. pabaigoje, kai jau buvo aišku, kad metinis BVP smuko apie 16 proc., tie patys analitikai begėdiškai pareiškė, kad BVP nuosmukis buvo labai panašus į anksčiau prognozuotąjį - minus 15,5 proc. Tikėdami šiais vadinamaisiais finansų analitikais, žmonės, negalvodami apie rytojų, ėmė kreditus, statė namus, pirko brangias mašinas, ilsėjosi užsienyje, o prasidėjus finansų krizei liko alkani ir basi. Tad ko verti šių žmonių skelbiami skaičiai? Kaip gali ekonomistai, politikai ir verslininkai remtis tokiomis prognozėmis ir planuoti savo veiklą metams, jeigu per tuos metus prognozės gali būti tikslinamos dešimtis kartų ir ženkliai skirtis nuo anksčiau prognozuotų skaičių? Kiek nervų, kiek praradimų ir išgyvenimų. Lietuvos finansų analitikai, ekonomikos ekspertai - tai žmonės, kurie už savo žodžius prisiima bene mažiausiai atsakomybės, girdi, galėjote tikėti, galėjote netikėti, patikėjote, neišsipildė - patys kalti. Išvada viena - Viešpats yra išradingesnis, negu bet kokie prognozuotojai, jis prigalvoja dalykų, apie kuriuos mes ir nepagalvojam. Prognozuotojai žaidžia tuo, girdi, kokios prognozės bebūtų, dalis jų vis tiek išsipildo. Čia tiktų trumpas anekdotinis skelbimas: „Siūlome gerai apmokamą darbą aiškiaregiui. Kur ateiti, žinote patys“. Nors neverta darytis plastinę operaciją pas chirurgą, kurio laukiamasis iškabinėtas Pikaso reprodukcijomis.
- Mama, visur pilna kraujo.
- Tačiau šalis stabili.
(iš Asuka Fujimori romano „Mikrokosmas, arba Sogos teorema“).
Vieną rytą užsimaniau kiaušinienės. Kaip ir daugelis, pripratau prie jos rytais. Bet tą rytą atsidarau šaldytuvą, žiūriu, baigėsi kiaušiniai. Susiruošiau į parduotuvę. Išeinu pro lauko duris ir nustembu - minia. „Tėve mūsų“ atsiklaupę kartoja, manęs išleisti į gatvę nenori. Sako, tai kova prieš korumpuotą prokurorų ir teisėjų liūną. Ką darysi, teks apsieiti be kiaušinienės.
„Būkim biedni, bet teisingi… ilgai man įstrigs šie Jūsų žodžiai. Bet ačiū“, - nepamenu kurio čia seimūno padėka. „Laiptų galerijoje“ vykusiame kūrybos vakare aktorius Andrius Bialobžeskis užklaustas, ką jis manąs apie šiandieninių Seimo narių korupciją, atsakė, jog jo Miroslavas Gaulė iki seimūnų niekaip nedatrauks. Tiesa, dar prisiminė, kad viename banke jam tarstelėjo, jog jo personažas pats realiausias, tai yra lygiai toks, kokie šiandien yra visi žmonės.
Kartą su žmona sėdėjome prie televizoriaus, kalbėjome apie gyvenimą ir kažkaip pasisuko kalba apie eutanaziją... Aš pažiūrėjau savo žmonai į akis ir pasakiau:
- Niekada neleisk aparatams palaikyti mano gyvybės. Jei taip atsitiks, kad gulėsiu prijungtas prie įvairių aparatų, būsiu priklausomas nuo išorinių serumų. Kai tik tai palaikys mano gyvybę ir nebebus mano kūne sielos, prašau, padaryk viską, kad leistumei man numirti.
Staiga žmona nusišypsojo ir išjungė televizorių, kabelinę anteną, internetą, DVD grotuvą, kompiuterį, telefonus, muzikos centrą, ipod`ą, xbox`ą ir išmetė visą alų.
Johno Irvingo romano „Pasaulis pagal Garpą“ herojus gyvenimo saulėlydyje ėmė suvokti, kad žemėje, be jo, gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Bet jeigu pasaulis būtų surėdytas tik pagal vieną kurį žmogų, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų tas pačias kvailas tiesas, visi vienu metu šypsotųsi ar springtų nuoskaudomis ir pykčiu.
Vienas aktorius pasakojo:
- Garsi režisierė dėl mano mažo ūgio prognozavo tokią karjerą: „Kol jaunas, vaidinsi vaikus. Vėliau sėdėsi ant atsarginių suolelio. O senatvėje gal gausi senukų vaidmenis...“
Taip žmogus ir rezignavo.
Rytų išmintis.
XIX a. antroje pusėje Edo mieste (Tokijuje) valdė vienas iš Tokugavų. Šis valdovas (šiogūnas) buvo gimęs Šuns metais, todėl išleido įstatymą, palankų šunims. Prieglaudose jų buvo laikoma apie 40 000... Pasakojama, kad vienas valstietis sunkiai tempė laidoti nusibaigusį šunį ir burnojo šiogūną. Kitas jį sudraudė:
- Neburnok, jei šiogūnas būtų gimęs Arklio metais, dar sunkiau temptum.
Papasakokite man ką nors iš savo liūdno gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liūdnesnę istoriją... Ar pastebėjote, kad apie pinigus daugiau liūdnų istorijų nei linksmų?
„Viskas niekai, - prasitarė bičiulis, - svarbiausia nevalgyti tų E“. Net nepagalvojau, kad E gali būti ir druskoje, kurios tręšti nereikia, ji ne taip, kaip koks kečupas, majonezas ar krabų lazdelės, yra tiesiog gamtoje ir tiek. Paskaičiau, kas ant druskos pakelio užrašyta. Ogi nurodyta, kad druskos jame ne mažiau kaip 92 proc. Kas tie likę 8 procentai? Kažkoks E536. Kas per vienas tas E536? Ar kas tiesą pasakys?
Kam labiausiai įgrisusios kalbos apie pinigus? Gal bankininkams. Nors gal ir visiems. Kalbos įgrisusios, bet vis tiek kalbame. Taip ir sukasi pasaulis. Tad pabaigai visai ne apie pinigus. Pabaigai - receptas, kad pamirštume pinigus. O kad pasigamintume štai tokį patiekalą, pinigų daug nereikia.
Braškių metas, tad pateiksiu braškių sriubos receptą. Tam reikia 3 kiaušinių, 4 šaukštų cukraus, 100 g grietinėlės, 0,5 šaukštelio vanilės, 800 g braškių, 1 citrinos, 125 ml obuolių sulčių ir mėtų lapelių papuošimui. Gerai išmaišykite kiaušinius, šaukštą cukraus, grietinėlę ir vanilę. Gautą masę supilkite į nedidelę kepimo formą, išteptą aliejumi. Kepkite 40 min. Atvėsintą kepinį supjaustykite juostelėmis. Braškes perpjaukite pusiau. Kelias palikite papuošti. Nulupkite citrinos žievelę. Obuolių ir išspaustas citrinos sultis užvirinkite, įmetusi citrinos žievelę. Sudėkite braškes, dar kartą užvirinkite, išimkite citrinos žievelę ir pertrinkite per sietelį. Supilkite likusį cukrų, išmaišykite ir atvėsinkite. Sriubą išpilstykite į lėkštes, papuoškite braškėmis, mėtų lapeliais. Supjaustytą kiaušinio kepinį patiekite kartu su sriuba. Išlaidos nedidelės, sriuba gardi.
Skanaus!
