Mudvi su Metaliste surengėme Mačetei palydėtuvių vakarėlį - vėl prasideda chemoterapijos kursas.

Atsinešė Metalistė tortuką, aš - ekologinės kavos, Mačetė  pastatė ant stalo butelį prancūziško vyno, mums po taurę įpylė.

Pasišnekėjome apie šį bei tą, bet tik ne apie ligas, pabandėme Mačetei nuotaiką  pakelti kažkokiais pusiau anekdotais, paragavome torto, kavos po puodelį  išgėrėme, o vynas taip ir liko taurėse.

Po pusantros valandos atsisveikinome, pažadėjusios jau pirmąjį savaitgalį Mačetę ligoninėje aplankyti ir jau ėjome pro duris, kai toji ėmė ir pareiškė:

- Aš  į ligoninę nevažiuosiu.

- Kodėl? - vienu balsu paklausėme nustebusios.

- Vos po pirmojo kurso atsigavau - ir vėl... Ne, nenoriu, kad viskas kartotųsi, kad vėl jausčiausi iš numirusiųjų besikelianti, - paaiškino ramiai Mačetė, matyt, iš anksto šią kalbą paruošusi.

- Bet kaip?.. - lyg norėjau klausti, tik pati nežinojau ko.

- Ką  jau toks gydymas - verčiau mirti, - tęsė Mačetė jau kiek išraudusi ir akivaizdžiai laukdama mūsų priekaištų.

Mudvi su Metaliste susižvalgėme - ką daryti? Gal ir nesąmonė tie gydymai, nes iš tiesų mūsų draugė po jų atrodė  kaip vaikščiojanti numirėlė, bet be gydymo maža vilties, kad dar nors šiek tiek pratemps.

Metalistė  turbūt galvojo tą patį, ką ir aš, nes susiraukė, žvilgsnį nukreipė į Mačetę ir prikimusiu balsu pagrasino:

- Nebūk mažvaikė  - jei daktarai pasakė, kad reikia, tai reikia. Mes tuoj su Lile tave į mašiną ir nuvežam.

- Tik nereikia manęs gąsdinti, - pasakė Mačetė, bet atbula pasitraukė porą žingsnių.

Aš stovėjau apstulbusi ir nuo vienos, ir nuo antros žodžių, net kokią akimirką  įsivaizdavau, kaip mes kišame rėkiančią ir besispyriojančią  Mačetę į automobilį, o paskui kaip filme antrankiais ją  prikabiname prie durelių ar ko ten. Ir tai man pasirodė taip absurdiška ir taip juokinga (nuo Mačetės sulysusių rankų bet kokie antrankiai būtų nuslydę), kad pradėjau isteriškai kikenti.

Mačetė  ir Metalistė nustebusios įsistebeilijo į mane, bet aš  nebegalėjau sustoti - užsikvatojau.

- ... o dar pakeliui užvešime Lilę pas psichiatrą... - piktai metė Metalistė ir patraukė atgal prie vaišių stalo - griebė išsivadėjusį vyną ir užsivertė taurę.

Aš patraukiau paskui susirietusi, nes kažkokie diegliukai pradėjo varstyti pilvą. Išgėriau atšalusią kažkieno kavą ir be jėgų sudribau ant kėdės.

- Aha, kaip suprantu - jūs vis dar neatsisakėte savo planų, - pasakė Mačetė  ir priėjusi prie mūsų pasiteiravo: - Dar kavos?

Aš tik papurčiau galvą - ne, o Metalistė vėl nukreipė rūstų  žvilgsnį į nelaimėlę.

- Be abejo, neatsisakome, - patvirtino ir nei iš šio nei iš to paklausė: - O kam paliksi prižiūrėti... vyrą?

Nuo tokio įžūlaus klausimo apstulbome abi su Mačete (ji išbalo kaip pati liesiausioji varškė - iki melsvumo) ir tylėjome. Nepatogiai dėl savo netakto pasijuto ir Metalistė, tad beveik iškart nutarė pasiteisinti viską nuleisdama juokais:

- Tik mudvi su Lile to daryti neapsiimsime. Pati žinai, kaip būna su geriausiomis draugėmis...

- Žinau, - pasakė Mačetė ir su palengvėjimu atsidususi atsisėdo. - Žinau, žinau...

- Juk prisimenate, tą Dalią ir jos geriausią draugę Rūtą? Ne? Aš priminsiu, - sukdamasi iš nepatogios padėties pradėjo Metalistė pasakoti seną istoriją - pasakotą  perpasakotą.

Taigi Dalia ir Rūta draugavo nuo darželio, o gal ir nuo lopšelio laikų  - buvo neperskiriamos, net kai ištekėjo, kai vaikų prigimdė. Kasdien jos turėdavo susitikti ir visas smulkmenas viena kitai išsipasakoti - pradedant sapnais, baigiant... Net nežinau, kuo baigiant - viskuo. Kai Rūta skyrėsi, Dalia išvis vos ne dieną ir naktį draugę globojo ir palaikė - savo namuose apgyvendino.

Todėl nieko nuostabaus, kad kai vyras pradėjo įtartinai elgtis, kiekvienu savo įtarimu Dalia dalijosi su Rūta ir jau tada toji draugę palaikė: piktinosi ir neištikimu vyru ir ištvirkėle viliokle...

Ir taip dievaižin kiek būtų tęsęsi, jei vieną dieną Dalios vyras nebūtų pranešęs, kad skiriasi, nes išeinąs pas... Rūtą.

Aišku, prasidėjo šauksmai riksmai, skyrybos dalybos, kraustymaisi persikraustymai. Dalios vyras su Rūta ir jos vaikais išlėkė gyventi į kitą miestą, Dalia su savais liko čia, visų aplinkinių pajuokta. Ir jau beveik dvidešimt metų, kai ne tik kad nesusirado geriausios draugės, bet ir apskritai draugių neturi - tik pažįstamas, nors atrodytų, ką iš jos jau beatimti: vaikai gyvena sau, ji - sau...

- Ką  jau čia - stereotipinė istorija, - akivaizdžiai atkutusi Mačetė  pertraukė Metalistę. - O ar prisimenat, kaip Virgai buvo?

- Na, na... - paskatinome ją pasakoti, nors tą istoriją irgi puikiai prisiminėme.

Kas Virgą  taip išauklėjo, kad ji savo vyrelį Vytautą ne tik iki vestuvių, bet ir kažkelintaisiais santuokos metais visur ir visada tik girtų ir juo prieš visus didžiuotųsi, vargu ar kas sužinos. Jos tėvų šeima buvo, kaip ir visos šeimos, - su savais džiaugsmais ir barniais, o Virga su Vytautu - tik su džiaugsmais. Virga visiems tik Vytautą giria, o tas patenkintas šalia pozuoja kaip kokia tobulybė ir niekada jam tas nenusibosta.

Reikia pripažinti, tos nuolatinės pagyros Vytautui aplinkinius erzino, bet ką padarysi - tekdavo išklausyti: mano Vytukas pasakė taip, mano Vytautas padarė tą ir tą... Kai kurios moteriškės net rodė pavyzdžiu Vytautą savo vyrams, aš - ne.

Susidūriau kartą su Virga geležies parduotuvėlėje turguje: aš pirkau naują atsuktuvą, nes tuomet langai buvo dvigubi ir valant juos reikėjo nuolat atsukioti, Virga pirko varžtelius.

Pamačiusi mane tuoj pradėjo savo litaniją: koks jos Vytukas geras - perkabins lentynas nuo vienos kambario sienos ant kitos, ir čia pat pradėjo konsultuotis su pardavėju, kaip skyles išgręžti, kokius kaiščius į jas įkalti ir kaip tuos varžtus susukioti... Man iš karto pasidarė aišku, kas tas lentynas iš tiesų perkabinės. Supratau: Virga giria Vytautą ir už tai, ką pati padaro, o tas patenkintas - lyg taip ir turi būti.

Kartais Virgos pagyros pasiekdavo tokį lygį, kad jau nebesuprasdavai, ar ji giria, ar tyčiojasi.

Gėrėme sykį  kavą tokioje kavinukėje su Mačete ir pasirodė Virga su nauju megztuku.

- Kokį  gražų nusimezgei, - pagyriau.

- Ką  jau čia aš, čia mano Vytautas... - iškart išsižiojo Virga, bet Mačetė ją nutraukė:

- Tik nesakyk, kad tavo Vytautas jau ir mezga.

- Ne... nemezga, - susimėtė Virga ir vis dėlto surado kaip vyrelį pagirti: - Jis man spalvas ir... ir... modelį parinko.

Prisimenu, kaip mudvi su Mačete tąsyk susižvalgėme: išprotėjo boba!

Taigi visaip žmonės reagavo į Virgos žodžius apie nuostabųjį Vytautą - vieni jais tikėjo, kiti ne. Šventai tuo tikėjo, rodos, tik viena moteris - Virgos kolegė, kuri metų metus sėdėdama priešais, ko gero, daugiausia tų pagyrų ir buvo išklausiusi.

Ji ne tik tikėjo, bet ir nusprendė puikųjį Vytautą pasisavinti. Ir pasisavino, nors kaip jai tai pavyko, istorija nutyli: tik ėmė ir liko Virga viena ir bežadė. Aplinkiniai, žinoma, iš jos pasijuokė: nereikėjo taip savo vyro reklamuoti, jei nenorėjai jo atiduoti.

Bet tai dar ne istorijos pabaiga - po kelių mėnesių Virgą kolegė viešai užsipuolė:

- Apmovei mane! Gyrei, gyrei tą savo Vytautą: jis tą, jis aną, o iš tiesų  jis nė vinies įkalti nemoka! 

Virga tik nuraudo ir kukliai pasiteisino lyg kolegei brokuotą prekę būtų  įkišusi:

- Geros žmonos ir vyras geras...

O juokingiausia - ji po kiek laiko išbrokuotą Vytautą atgal priėmė...

- A, čia kolegė, - nutęsė Metalistė. - O mes juk kalbame apie geriausias drauges.

Čia neišlaikiau aš:

- Nesakyk, ir apie koleges tinka. Yra mūsų firmelėje toks kabinetas, Gyvatynu vadinamas... 

Lilitė