Susipykau su visais. Pati nesuprantu, kaip man pavyko per vieną dieną.

Pirmiausia, aišku, su Rainiuke, kuri orams įšilus tik ir taikė prasprūsti pro kojas laukan. Vieną kartą nutvėriau ją skuodžiančią  laiptais, kitą, o vieną vakarą, matyt, prieš pat vidurnaktį eidama į rūsį ir pražioplinau.

Gerai, kad dar anksti rytą teko šiukšles skubiai išnešti, tai ir radau Rainiukę tupinčią prie lauko durų ir gailiai kniaukiančią  - vis dėlto toli nenuklydo.

Tik bjauriausia, kad pirmojo aukšto kaimynė, kuri buvo sau pasiskyrusi viso namo prižiūrėtojos pareigas ir dėl to nė bluosto nesudedanti, atsidarė langą ir visu balsu pradėjo rėkti: girdi, savo gyvulių nesužiūri - parsineša į namus, o paskui juos į gatvę išmeta, o dar inteligentais save laiko...  

Pasičiupau Rainę už čiupros ir nė iki šiukšlių konteinerio nenuėjusi sugrąžinau ją į namus. Įpyliau drebančiomis rankomis jai vandens į dubenėlį, pati dvi stiklines išgėriau ir katę apšaukiau. Dieve, Dieve, kvailiau nebūna.

Rainiukė  spruko nuo manęs į miegamąjį. Aš - paskui ją, Rainė - ant galvos dar miegančiam vyrui, tas - rėkti: „Kas čia daros? Kas čia daros? Motin, ar išprotėjai?”

Aš atgalios: „Tai tu išponėjai! Ko vakar neišnešei šiukšlių? Rūkytą  skumbrę tai pats valgei!.. Ir taip toliau, ir taip toliau...”

Vyras: „Tik pamanykit - neišnešiau! Iš darbo grįžtu nusivaręs, kojų  nebepavelku, o čia, pamanykit, - šiukšlės! Juk ne bomba - nesprogs!”

Žodžiu, prisišaukėm iki soties, ir aš nė kavos neišgėrusi išlėkiau iš namų. Reikėjo nors iš ryto uošvį slaugos namuose aplankyti, nes išvakarėse iš reabilitacijos į namus parvežiau jo brolį, o prieš tai važiavau į sodybą lankyti anūkėlių ir mamos.

O slaugos namuose ėmiau ir susikirtau su darbuotojomis: kur dingo tik prieš tris dienas atvežtas sauskelnių pakas? O kur išgaravo šampūnas - puslitrinis butelis? Darbuotojos mikt, mikt - nežinom... „Tai sužinokit ir praneškit!” - pareikalavau ir išvažiavau į darbą.

Įpuoliau į kabinetą, kritau ant kėdės - dabar jau niekas manęs neišves iš kantrybės: sausi skaičiai ir jokių emocijų. Bet kur tau. Po valandos bosas su aplanku: mesk visus darbus, šį perdaryk.

Vos susilaikiau nepasakiusi: „O juk sakiau!”, aplanką paėmiau, bet tokia veido mina, kad bosas daugiau nė žodžio nepasakė. 

Teko paskui ilgai galvą pasukti, kur prieš dvi savaites baigtą darbą išsaugojau ir vėl viską dėlioti, perdėlioti.

Todėl kai priešpiet paskambino sekretorė Regina ir paklausė, ar aš  prisidėsianti prie kažkokio baliaus, tik suurzgiau į ragelį.

Po to manęs jau niekas nejudino, tad darbo dienos pabaigoje pasinaudojusi išsaugotais pusgaminiais popierius sutvarkiau ir nelemtą aplanką be žodžių bosui padėjau ant stalo. Bosas tik be žodžių linktelėjo - matyt, bijojo mane užkabinti, kad nepratrūkčiau.

Aš jau ir pati savęs bijojau, nes prieš kelias minutes buvo paskambinusi dukra pražuvėlė (apie savaitę ne tik kad neskambino, bet ir žinučių nerašė - tikriausiai manė, kad noriu ją kažkur įdarbinti).

- Mam, kad žinotum, kaip buvau užsiėmusi, kaip užsiėmusi... Vis nebuvo kada nė paskambinti. Tai sakyk, ko nori, nes visai neturiu laiko, - greitakalbe išpylė man į ausį.

- Norėjau pasiūlyti abiem su Ralistu nuvažiuoti į sodybą savaitgaliui... - tespėjau pasakyti.

- Kad mažiams sauskelnes keisčiau? Tai jau ne - nesulauksi! - pertraukė dukra.

- Nereikia nieko keisti. Ten močiutė ne viena mažyliais rūpinasi - dvynės su ja, - dar bandžiau kalbėti ramiai.

- Ach, ir tos fyfos ten? Tai jau tikrai - mano nė kojos ten nebus, - dukra kažkodėl griežė dantį ant Gretos sesių. - Kas dar?

- Nieko! - riktelėjau ir išjungiau telefoną.

O juk dar norėjau pasakyti, kad sodyboje prie ežero ir oras grynas, ir pienas tikras, ir vietos daug... Bet nebepasakiau, tik išvadinau mintyse dukrelę  nenaudėle ir pasipūtėle.

Išėjusi iš  boso kabineto pagalvojau, kad ir man grynas oras, ir tikras pienas nepakenks, kaip nepakenks ir iškrovos vakaras vyrui su Rainiuke, tad nusprendžiau iš darbo tiesiai važiuoti pas anūkėlius.

Nors gal ir ten nebuvau labai laukiama: mama man atvažiavus vis sakydavo: „Ko tu čia vis važinėji? Taupyk pinigus ir sveikatą, o mes čia nepražūsime”. Arba ir pikčiau: „Vėl revizorė atvažiavo!”

Mane tai trikdė, bet kita vertus, gal mama ir buvo teisi: puldinėjau aš po darbo nuo vienų prie kitų. Tai pas Jonelio vaikus važiuoju su produktais, tai pas Jonelį su apelsinais, tai pas uošvį su sauskelnėm, tai į sodybą su riestainiais ir žaislais.

O juk sodyboje tvarkelė geležinė: Viktoriuka, miegantį viena iš  dvynių saugo, o antra su mama ir Lenora eina pasivaikščioti; vaikai žolynėlyje žaidžia - mama su dvynėmis neria: mama - trumpu vąšeliu proanūkiams šlepetaites, dvynės - ilgais Tuniso vąšeliais kvadratus apklotui...

Tiesiog idilija: mažieji miega, o trys jų auklės stalo žaidimus žaidžia, nes Romanas dvi dėžes visokių žaidimų atgabeno - tik pačios lavinkitės ir vaikų protus lavinkit...

Taigi nuvažiavau į sodybą jau visai neprastai nusiteikusi, bet nespėjau nė pasisveikinti, kai mama pasivedė mane į šalį:

- Tu tik niekam nesakyk - aš tik tau. Susitariau čia bažnytėlėje mažiukus pakrikštyti. Tai paieškok baltų rūbelių...

Ir aš  sprogau kaip uždelsto veikimo bomba:

- Tu ką, išprotėjai?! Tu ką - nori šeimą išardyti?! Tegul patys tėvai sprendžia, pagal kurio religiją savo vaikus auklėti! Tu ką...

Mama persigando - žengė porą žingsnių atgal ir... persižegnojo.

Lilitė