Uošvis dvi paras pragulėjo ligoninėje, jam prišvirkštė vaistų, prilašino ir išsiuntė atgal į slaugos namus pasakę, kad dabar kuriam laikui būsią gerai. Gal ir neblogai jam fiziškai buvo, bet nuo vaistų senukui kiek prašviesėjo atmintis ir jis pradėjo verkšlenti norįs sugrįžti namo. Neaišku, ką jis laikė namais, bet tikrai-  ne slaugos namus. Tad verkšleno ir net bandė pasirėmęs silpnomis rankomis išsiropšti iš lovos. Graudu buvo žiūrėti ir klausytis.

Vyras, aišku, nuo bendravimo su senuku nusišalino - girdi, tai ne vyriškas užsiėmimas, ir man teko kasvakar po darbo važiuoti į slaugos namus, kalbėtis su uošviu ir jį raminti. O kelias tai ne trumpas, tad pradėjau grįžti namo apie vidurnaktį. Vis dar neatsigulęs vyras mane pasitikdavo priekaištais, kad tai tas namuose nepadaryta, tai anas... Ir apskritai nėra reikalo sėdėti prie jo tėvo patalo, nes už ką mokami tokie pinigai slaugytojams.

Tačiau man sąžinė ar gailestis neleido elgtis kitaip, tad sukandusi dantis laksčiau pirmyn-atgal. Tiesa, sėdėdama prie uošvio ir kalbėdama visokius niekus galop pastebėjau, kad mano vyras kaip du vandens lašai panašus į uošvį. Ne tik išoriškai, bet ir charakteriu.

Po dvidešimt septynerių metų santuokos supratau tai, į ką  dar man bedraugaujant su būsimuoju vyru stengėsi atkreipti dėmesį jo motina. Gal nesąmoningai, bet vis tiek gana prikišamai: jos vyras buvo labai malonus ir mėgstamas svetimų žmonių, nes sugebėjo būti geras draugas vyrams ir labai malonus bei paslaugus visoms moterims išskyrus savąją žmoną, visada labai rūpinosi savimi, savo įvaizdžiu, išvaizda.

Na, tiesiog buvo toks pat, koks laikui bėgant pasidarė ir jo sūnus - mano vyras. Ar pirmaisiais santuokos metais aš buvau žiopla, ar mano vyras tada stengėsi gražiai elgtis, ar todėl, kad uošvis man visada buvo malonus - malonesnis nei anyta, tas panašumas man nekrito į akis. Tik kai vyro gyvenime atsirado svetimų moterų, aš praregėjau ir... Ir praktiškai nieko nedariau, nes neįsivaizdavau niekingesnio dalyko nei šeimyniniai skandalai. Tiesiog nešiau, nešu ir, matyt, nešiu tą sunkią, bet savą naštą - toli gražu ne svajonių vyrą.

Todėl ir padariusi šias nelabai malonias išvadas vakarais skubėjau ne namo klausytis vyro priekaištų, o pasėdėti prie senuko. Juolab kad uošvis dėl vienų ar kitų priežasčių man visada buvo draugiškas.

Taigi grįžau namo savo mašinytę palikusi akligatvyje už dviejų  kvartalų, nes vėlų vakarą prie namų jos pasistatyti nebuvo vilties - kaimynų mašinos buvo užlipusios ir ant šaligatvio. Vargais negalais užlipau laiptais mintyse kartodama, kad ryt iš ryto turiu būtinai nuvažiuoti į degalinę ir benzino, ir tepalo, ir dar kažko, ir vos ne kaktomuša susidūriau su Romanu.

Jis išlėkė  pro mūsų buto duris, beveik nepristabdęs žingsnio man mestelėjo: „Grįšiu poryt“  ir  nuskuodė žemyn. Aš atsitokėjau tik, kai trinktelėjo laiptinės durys.

- Čia dabar kas? - paklausiu įėjusi į prieškambarį, nes vos nepavirtau užkliuvusi už kažkokio nešulio.

Iš vonios išlindo maudymosi kepuraite pasidabinęs (matyt, vėl dažėsi plaukus) vyras ir mestelėjo:

- Škurliai. Tavo Romanas vėl pritempė... Skudurninkė...

Ir vėl užsidarė  vonioje. Aš nusivilkau paltą ir atsisėdusi ant suoliuko nusitempiau vieną aulinuką, antrąjį ir pratraukiau milžiniško kelioninio krepšio užtrauktuką. 

O Dieve, jis buvo kietai prikimštas. Kelnių kostiumas, kostiumas su sijonu, viena suknelė, kita suknelė, paltukas, palaidinė, palaidinė, džemperis...

Kažin ar namie yra tiek naujų pakabų, pagalvojau, ir nuspyriau antrąjį  aulinuką. O ir vietos spintoje ne kažkiek likę, tad pradėjau krauti drabužius ant lovos, kad dar labiau nesusiglamžytų. Kai vyras jau su chalatu ir kilpiniu rankšluosčiu pasirodė miegamajame, ant lovos nebebuvo likę tuščios vietos.

- Cha, džiaugiesi, grožiesi? - pagiežingai paklausė ir išsitraukė iš  po patiesto paltuko savo gydomąją pagalvę. - Miegosiu svetainėje.

- Neprieštarauju, - pasakiau taikiai, nes mačiau, kad greitai drabužėlių nesukabinsiu.

Taip ir buvo, ne tik todėl, kad spintoje jau trūko vietos, bet ir todėl, kad nejučiau pradėjau grožėtis šiais, pasak vyro, škurliais net jų nesimatuodama. Ir prislopinta jų spalvų gama.

Apsidžiaugiau, kad Romano žmona su dvynėmis perprato mano skonį ir vis atsiunčia visai kitokių nei pirmąjį kartą man padovanotų  rūbelių, kurie buvo ir įmantresni, ir žymiai rėksmingesni.

Rytą, aišku, pramigau, tespėjau padaryti kavos ir sutepti sumuštinį vyrui - neliko kada nė nulėkti į degalinę, tad išsikviečiau taksi.

Taksistas nužiūrėjo mano naująjį paltuką ir neatidavė pusantro lito grąžos. Darbe pirma sutikta kolegė neatsakė į pasveikinimą  - tik perkreiptu veidu purptelėjo lyg pabaidyta kurapka į šalį.

O po valandos mano kabinete pasirodęs bosas irgi nesusilaikė:

- Bene banką  apiplėšėte, gerbiamoji?

- Ir ne vieną, - pareiškiau baisiai patenkinta ir naujuoju vyšnių spalvos kostiumėliu.

Tiesiog šiandien niekas negalėjo man sugadinti nuotaikos.

Galėjo.

Vakarop paskambino iš Londono sūnus: girdi, taip ir taip, visi sveiki, bet močiutė...

- Susirgo? - persigandau.

- Ne, nesusirgo, tik nesisaugo - vakarais su tokia kompanija vis kur nors  išeina, - lyg ir paaiškino sūnus. - O juk mums dar labai reikės jos pagalbos?.

- O Dieve, jūs planuojate dar vieną vaikelį? - išsigandau dar labiau.

- Kol kas dar ne, - sūnaus balsas buvo ramus. - Norime abu su žmona birželį  pakeliauti, o vaikus palikti su močiute.

- O kur? - kiek aprimau. - Kur keliausite?

- Į Nepalą. 

- Ką? Jūs išprotėjote? - užšaukiau.

- Kodėl taip iš karto - „išprotėjote“. Mes viską apsvarstėme ir močiutė sutinka. Sako, bus gerai sugrįžti į Lietuvą,  į namus su proanūkiais, - sūnaus balsas buvo viškai ramus .

- O jeigu jums abiem kas nors nutiks? O jeigu mažyliai taps našlaičiais? O jeigu... - šaukiau aš taip, kad mane galėjo išgirsti jei ne Londone, tai bent gretimame kabinete.

- O jeigu nieko nenutiks - kas tada? - nė kiek nesijaudino. - Pasikalbėk  su Greta.

Ir iš  karto pasigirdo marčios balselis:

- Mama nepykti, nepykti...

Toliau ji jau kalbėjo viena, aš tik tegaudžiau iš jos greitakalbės atskirus žodžius. Maždaug supratau, kad mane ramina lyg mažą. Kiek nusiraminau, nes ant Gretos pykti nebuvo už ką. Vis tas varijotas mano sūnus prigalvoja - tai į vienuolyną pasitraukti, tai daugiavaikiu tėvu tapti, tai dar ką.

- Okay, Greta, okay, - pertraukiau marčią. - Kaip ten jūs? How...

- Perfect. Patikti papa present? - atsiliepė marti.

- Ką? Ką? - perklausiau.

- Na, ji su tėtušiu visą savaitgalį lakstė po parduotuves, pripirko tau suknelių, - perėmęs telefoną iš žmonos paaiškino sūnus. - Tai dabar ir klausia, ar tau patiko.

- Patiko, labai patiko, - pasakiau, - tik, vaikai, nereikėjo dėl manęs pinigus leisti...

- O mes ir neleidome, - ramiai lyg koks buhalteris pasiėmęs sąskaitą-faktūrą  išaiškino sūnus. - Čia vis Romanas sako: „Važiuoju, tai kaip be dovanų?“ Tai Greta kaskart ir padeda jam.

- Pasakyk Gretai, kad jos puikus skonis - man labai labai patinka... Tik kad nepatogu taip... - sulemenau ir telefoną išjungiau net neatsisveikinusi.

Sėdėjau prieš  monitorių, žiūrėjau į pusiau užpildytą lentelę  ir neprisiliečiau prie klaviatūros. Kodėl Romanas taip daro? Kol jis vežė man lauktuves - visokius brangius, bet nenaudingus daiktus - iš bemuičių parduotuvių oro uostuose, tai dar šiaip taip. Kol maniau, kad jis atveža žmonos ir dvynių išbrokuotus rūbus, tai dar irgi nieko. Bet dabar kaip man jaustis, kai dovanos tokios rimtos, brangios? Juk aš - jam svetimas žmogus...

Lilitė