Ričardas JAKUTIS
Politologai ir ekonomistai prognozuoja, kad 2010-ieji metai Lietuvai bus ne tik nelengvi, bet tam tikra prasme ir lemtingi. Būtent nuo šių metų priklausys, ar po kokių dvejų metų Lietuva išsikapanos iš ekonominio nuosmukio. Be to, šie metai apspręs ir viso dešimtmečio ekonomikos bei visuomenės plėtojimosi dinamiką. O nuo to artimiausio dešimtmečio, ko gero, priklausys ir Lietuvos vieta Europoje bei pasaulyje visą XXI amžių.
Visiems aišku, jog vienąsyk įšokus į Europos provincijos ar užkampio vėžes, paskui sunku iš jų iššokti. Susidaro uždaras ratas – užkampį palieka kvalifikuočiausi ir energingiausi žmonės, į jį neateina investicijos ir pažangiausios technologijos, o jo gyventojus kamuoja užkampio sindromas.
Ekonomikos sunkmečiu, tuštėjant gyventojų piniginėms ir vyraujant pesimistinėms nuotaikoms, visada suaktyvėja įvairiausi būrėjai, astrologai ar kitokio plauko šamanai. Galbūt natūralu, kad bėdų spaudžiamas žmogus vis labiau tikisi stebuklo, mažiau pasikliauja savo jėgomis ir viliasi, kad žvaigždės jam parodys tikrąjį kelią. Atsirado reklamos, siūlančios už tam tikrą mokestį susikurti „asmeninį“ horoskopą.
Jau dvidešimt dienų, kai gyvename Baltojo Tigro metais. Tigro ženklas kinų astrologinėje sistemoje išsiskiria tuo, kad skatina dvasios didybę, polėkį, taip pat reikalauja drąsos siekiant reikšmingų tikslų. Astrologai, būrėjai, pranašai kilniai aiškina, kad pirmąją šių metų pusę vertėtų atsisakyti ko nors ypač egoistiško, agresyvaus, pasiaukoti dėl kito gerovės, padaryti ką nors gailestingo, humaniško. Anot jų, 2009 metais ypač stiprus akcentas buvo „šaltame“ Vandenio ženkle dėl čia įsikūrusio Jupiterio. 2010 metais Jupiteris ypač akcentuos Žuvų zodiako ženklą, kuris yra emocionalesnis, mažiau racionalus, tačiau ypač kūrybingas, dvasingas, žymiai šiltesnis, žmogiškesnis. Šiemet Jupiteris bus Žuvų ženkle kartu su Uranu - tai įvyksta gan retai, maždaug kas aštuoniasdešimt dvejus metus. Šiuo atveju viename ženkle susitinka dvi planetos, kurių viena atsakinga už dvasingumą, autoritetus, kita, tai yra Uranas, už atsinaujinimą, išradimus, pokyčius, naujoves, kartais net revoliucines. Tai parodo dideles pirmos metų pusės galimybes dvasinių ieškojimų srityje, ieškant naujų religinių kelių, visuomenės augimo modelių. Šios pozicijos taip pat turėtų paskatinti keisti iš esmės požiūrį į žmogų, jo evoliucinius tikslus, jo dvasinio kelio sampratą.
Birželį, liepą, rugpjūtį, sako pranašautojai, Tigro metai stipriai pasikeis - užuot kėlę romantizmą, dvasingumą, žadins karingumą, ribines ambicijas, polinkį į staigius, netikėtus sprendimus, maksimalizmą. Polėkį pakeis tvarkos, konkretumo, paprastumo, aiškaus rezultato reikalavimai, dažnai per daug skuboti ar kategoriški. Galima drąsiai sakyti, jog 2010 metai bus juntami tarsi tigro kailis: dryžis juodas - dryžis auksinis, švelnus nuostabus kailis ir aštrūs dantys... Dangaus kūnai Lietuvoje takoskyrą lemia birželį. Būtent tuo metu formuosis giliosios permainos, svarbūs sprendimai už uždarų durų, nors juos pajusime kiek vėliau, liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Būtent vasara daugeliui taps pirmuoju stipresnio išbandymo periodu. Deja, krizei galo žvaigždės dar nerodo. Būtent vasarą turėtų pasireikšti naujas jos etapas.
Rugsėjis daugeliui bus reikalingas tiesiog atgauti optimizmą ir jėgas po vasaros – sako spėjėjai. Teks dar labiau susiveržti diržą. Tą patį pranašaučiau ir aš. Tiesa, kiek nustembi iš pranašų sužinojęs, kad spalis - ir vėl viltingas, taikingiausias mėnuo antroje metų pusėje. Šiuo periodu kiek atsigaus verslas, pagerės nuotaikos, stabilizuosis politinė situacija tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje politikoje. Nors įspėjama, kad nei sveikatos apsaugos, nei švietimo sistemos, nors tai ir apgailėtina, nesulauks geresnių laikų. Metų pabaigoje jausimės niūriai. Reikės nemažai pastangų, kad išlaikytume optimizmą, tikėjimą.
Įvairiausių pranašingų ar išgalvotų ženklų galima stebėti ir politiniame bei visuomeniniame gyvenime, įmantrūs astrologai, juos gretindami, sukurs ne vieną galimą ateities scenarijų. Vienas iš įdomesniųjų – politikos padangėje vėl sušmėžavusi Gedimino Vagnoriaus kometa. Ką tai galėtų reikšti, tegu svarsto politologai, sėkmingas permainas ar nieko gero. Tik teigiama, kad Vagnoriaus pasirodymai visada būna kažką lemiantys ir reikšmingi, kai, pavyzdžiui, K. Prunskienės, kad ir ką ji beveiktų, ką bekalbėtų, niekad niekuo nepakeis.
Šiais metais pati didžiausia tautos ir valstybės šventė gali būti visai ne Žalgirio mūšio jubiliejus, o didingoji akimirka mums pasiekus dugną. Vaikščiojantys vandens paviršiumi apie dugną ir jo naudą tautai bei valstybei pasakoja kone kasdien. Nors, jei gerai girdėtume horoskopinius pranašus ir juos tinkamai suprastume, dugnas jau yra pasiektas arba jis jau visai čia pat - tik ištiesk, žmogau, kojas. Sako, daugelis patiklesnių ar silpnesnės sveikatos - ima ir ištiesia. Ir grimzta. Morgų koridoriuose.
Nors šiaip jau Lietuvoje gyvenimas slenka maždaug normalia vaga, uraganų ar potvynių nėra, tad lietuviai apie pasaulio pabaigą pakalba, bet tuo viskas ir baigiasi. Pranašų - vaivų, palmyrų, nijolių, angelių - lietuviai kiek pasiklauso, bet pernelyg nevertina. Štai neseniai sukako dešimt metų nuo kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo. Ilgai jo kūno nerado, vėliau užtiko palaidotą kaip nežinomą žmogų, iškilmingai perlaidojo. Vienas lietuvių pranašas aplankė kunigo gimines ir pateikė savo matymus, girdi, ir tąkart iškilmingai palaidotas irgi ne Ričardas Mikutavičius. Aiškiaregis buvo labai nustebęs, kad kunigo giminės jam nepadėkojo, bet spyrė į tarpukojį.
Mes visi kasdien ką nors renkamės. Prekių – parduotuvėje, gydytoją, kirpėją, automobilio meistrą, buto remontininkus, jei išgalime - dizainerius ir t. t. Ką bepasirinktume, kaimynai, atrodo, visada tai padaro geriau. Taigi ne tik narius į Seimą rinkdami klystame. O juk prieš aštuoniolika metų viskas buvo paprasčiau. Parduotuvėse ne kaži ką galėdavai rasti ir džiaugdavaisi tuo, ką gaudavai, gydytojų, automobilių meistrų, butų remontininkų nelabai ir galėjai rinktis, tad apsiribodavai tuo, kur pakliūdavai ar kas pas tave į namus atvykdavo, o su politikų rinkimais buvo viskas aišku ir paprasta. Pamatę pilnas parduotuves gėrybių, žmonės išvydo tai, ko jie patys niekada nesugebės įsigyti, bet tai galbūt sugebės įsigyti jų kaimynai. Taip gimsta pavydas. Jis kartais yra kurianti, kartais – naikinanti jėga. Marksizmas pavydą laikė naikinančia jėga. Markso pastabos apie pavydą, kaip naikintoją, yra labai vaizdžios. Tai vienintelė jo pranašystė, kuri išsipildė.
Tad kokie bus 2010-ieji? Sunku atsakyti. Ką tu, žmogau, atsakysi, jei net nežinai atsakymų, pavyzdžiui, į tokius, atrodo, paprastus klausimus. Kaip palaikyti tėvynainį gamintoją, nieko iš jo neperkant? Kodėl Kultūros ministerija nėra svarbiausia ministerija valstybėje? Ar galima ką nors padaryti lengviau negu pasakyti? Kodėl etiketėse rašoma, kad citrinų sultys padarytos iš koncentrato, o skystis indams plauti – iš natūralių citrinų? Kodėl tiek daug žmonių neapkenčia pelių, bet jiems patinka Peliukas Mikis? Kas ragauja naują „dar geresnio skonio“ maistą šunims? Kodėl nesakoma, kad alkoholis – sveikata, nes juk milijonai vyrų negalėtų klysti? Ar negalima tą voko dalį, kurią reikia laižyti norint užklijuoti, padaryti šokolado skonio?
Kiekvienas gyventi moko pagal save. Pavyzdžiui, sveiko maisto propaguotojas sakys, kad gyvenimas pasikeis tik tada, kai mes pradėsime rūpintis ką valgome ir kaip valgome. Nors žodis „vegetaras“ kildinamas iš senosios lotynų kalbos reiškia „blogas medžiotojas“. Bet pirmiausia norint mums išsikapstyti iš duobės, reikia pertvarkyti verslą ir pertvarkyti viešąjį sektorių.
Kokia tikimybė, kad 2010-ieji bus sėkmingi? Pasirodo, jog tikimybė laimėti loterijoje (tarkim, „Teleloto“) yra 1 iš beveik 2.000.000, bet tikimybė, kad jus iki laimėjimo pakirs žaibas - 4 kartus didesnė (1 iš 500.000), tikimybė, kad iki laimėjimo paskęsite vonioje – beveik tokia pat (1 iš 585.000). O jei sumanysite ką nors tokio, ką tikitės patys padaryti, tai tikimybė tapti šventuoju - įmanoma, bet 10 kartų sunkiau - 1 iš 20.000.000 - tada jau geriau pirkti teleloto bilietą, tikimybė, kad surinksite geriausią pokerio kombinaciją gavę pirmąsias 5 kortas - 1 iš 649.740, tikimybė, kad tapsite profesionaliu atletu - 1 iš 22.000. Tikimybė, kad jūs jau sergate diabetu, bet dar to nežinote - 1 iš 48, tikimybė, kad jei nieko neveiksite, turėsite hemorojų - 1 iš 25.
Ufonautams daug kas mūsų planetoje pasirodytų visiškai neracionalu: ir globalūs dalykai - didžioji žmonijos dalis iki šiol vegetuoja skurde - ir vietinės reikšmės kasdienybės absurdai - kad ir mūsų pasidavimas reklamos vilionėms. Net vaikų auginimas, bent jau ekonomiškai, tapo begėdiškai brangiu užsiėmimu: apskaičiuota, kad užauginti vieną vaiką iki 18 metų kainuoja vos ne milijoną litų! Kaip ufonautams paaiškinti, kad mes nenorime vaikų, nes jie trukdo daryti karjerą ir patirti gyvenimo pilnatvę? Štai Danijoje prezervatyvus per televiziją reklamuoja filmukas, kuriame vaikai perpildo vonias, dušu aplaisto sienas, išverčia puodus, išsiteplioja uogiene ir ekrane pasirodo užrašas: „Jei nenorite šio košmaro, pirkite mūsų prezervatyvus.“ Ufonautams negalėtume paaiškinti ir tūkstančių kitų, dramatiškų ir ne tiek dramatiškų, dalykų - kodėl žmonija iki šiol kariauja, kodėl stumiame savo planetą į visišką ekologinę katastrofą, kodėl net šalia mūsų egzistuoja diktatūros ir badas?..
Mūsų lūkesčiai - neracionalūs. Dauguma žmonių mirs anksčiau, nei jie mano. Skaičiau, kad Lietuvoje vyrų gyvenimo trukmė siekia 62 metus, o moterų 75, bet vis tiek visi tikisi gyventi bent jau iki 80. Dauguma mano, kad jie mažiau nei kiti žmonės rizikuoja susirgti kokiomis nors ligomis. Dauguma rūkalių mano, kad būtent jie turi daug mažiau šansų susirgti nei kiti rūkaliai. Dauguma porų mano, jog jos neišsiskirs, nors toks likimas laukia jau veik ne kas antros poros, bent jau pas mus. Nekompetentingi žmonės dažnai per daug gerai mano apie save ar savo veiksmus ir nesugeba to suvokti: jei, tarkim, mano logika šlubuoja, man vis tiek gali atrodyti, kad galiu šauniai spręsti loginius galvosūkius.
Munistai, mormonai ar Jahovos liudytojai nesižudo, tik tuokiasi masiškai ir tiesiog nepaprastai šauniai vilioja naujus narius - net atsitiktinai gatvėje užkalbintiems praeiviams praneša, kiek bendra jie turi: „O, tai jūs taip pat gimęs šiame mieste?“, „mano sūnui irgi 25“ ir t. t. Būsimus narius jie greitai sugeba pakviesti į „mokymo centrą“, kuriame visi nariai tiesiog apipilami meile - jiems sakomi spontaniški komplimentai, pagyrimai, juos visur lydi keli „angelai sargai“, teologinėse diskusijose vis pagiriama jų nuomonė, viskas paprasta ir aišku, aplink tvyro idilė, meilė ir santarvė...
„Siaubas ima, kai pažiūri „Klausimėlį“, - dalijosi nuomone bičiulis inteligentas (intelektualas). O man tie „Klausimėlio“ atsakinėtojai mieli. Juk galėtų nesileisti į jokias kalbas su gatvėje klausiančiu, kokios šalys sudaro Beniliuksą ar kur išteka Nemunas. Turi tokią teisę. Bet nepraeina, bando atsakyti. Vadinasi, jie nepraeis ir pro į nelaimę patekusį žmogų. O kas geriau: ar nekreipiantys dėmesio į nelaimės ištiktą, ar skubantys jam padėti, bet nežinantys, kokį plotą užima Australija ir kiek ten gyventojų?
Kodėl žmonės nebesifotografuoja po laikrodžiais? Anksčiau tokios nuotraukos buvo labai populiarios. Šiandien laikas eina labai keistai, net ir kalbos apie laiką šiandien labai keistos… Kada tu nori išgirsti gerą žinią? Žinoma, kuo greičiau! O kada nori išgirsti blogą žinią: kuo greičiau ar kuo vėliau? Kažkuris išminčius yra pasakęs, kad Žemė suktųsi žymiai greičiau, jei milijonai įsimylėjusių žmonių nemaldautų: „O, stabtelėk, akimirka žavinga!“ Bet Žemė gal visai sustotų, jei milijonai žmonių nešnabždėtų: „Greičiau, greičiau, greičiau!…“
Jau laikas su visais pasidžiaugti pavasariška nuotaika. Depresijai tarkime: „Ne!“ Tiesa, šis pavasaris kiek kitoks, nes galvojame ne apie atostogas, o ieškome darbo. Norisi dirbt ir užsidirbt kuo įmanoma daugiau…
Prisiminiau mielą Paulo Coelho tekstą:
„Kiekvienas žmogus turi teisę abejoti savo pašaukimu ir kartais jam nepaklusti. Vienintelis dalykas, ko negalima daryti,- tai užmiršti jį. Kas neabejoja savimi, yra nieko vertas, nes aklai pasikliauja savo sugebėjimais ir nusideda puikybe. Tebūnie palaimintas kiekvienas, kuris patiria netikrumo akimirkas.
- Ko vertas vienišas pranašas?
- O ko verta saulė, riedanti dangumi be bendrakeleivio? Ko vertas kalnas, iškilęs slėnio viduryje? Ko vertas vienišas šulinys? Tačiau būtent jie rodo kelią, kuriuo toliau turi eiti karavanas.
Neišvengiamybė yra palietusi kiekvieno šios žemės žmogaus gyvenimą. Vieni atsigavo, kiti pasidavė – tačiau visi mes esame patyrę tragedijos sparnų brūkštelėjimą.
…pasitraukdama nelaimė palieka neišdylančius pėdsakus, o šlovė – beprasmius prisiminimus.
Esti dalykų, kurie įterpiami į mūsų gyvenimą tam, kad sugrąžintų mus į Asmeninės Legendos kelią. Kiti ateina dėl to, kad galėtume pritaikyti visa, ko esame išmokę. Ir, pagaliau, dar kiti atsiranda, kad mus pamokytų“.
Jei jau apie literatūrą, tai prisipažinsiu, skeptiškai žiūriu į šiandien pasirodančias poetų knygeles. Dainuoti labiausiai mėgsta neturintys klausos, poeziją kurti žūtbūt eilučių galūnes derinantys grafomanai. Todėl nustebau vartydamas Jono Baranausko knygutę „Ilgesys“ („Saulės delta“, 2009). Paprastutė Jono biografija. Telšių rajono, Irtogos kaimo vienkiemyje, kur gyveno Baranauskai, ant sienos kabėjo du šventųjų paveikslai ir nuo laiko pajuodęs sieninis laikrodis. Viename iš kambarių stovėjo kandžių suvarpyta komoda su daugybe stalčių, kabojo įrėminta nuotrauka su penkiais vyskupais.
Tai buvo giminės relikvijos, išlikusios po karų, tremčių ir kitų sukrėtimų. Nuotraukoje pirmas iš kairės ramiai, ant kelių sudėjęs rankas sėdėjo vyskupas, poetas, „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas, Jono Baranausko senelio Anupro Baranausko brolis. Tik Jonas retai tai kam pasakoja, nebent kiek apie save. Nors jo biografija, anot jo paties, pilka. Aštuonmetė, Plinkšių žemės ūkio technikumas, nuo 1976-ųjų darbas Šiaulių melioracijoje, aktyvi veikla Lietuvai ginant savo laisvę: budėjimai Vilniuje prie svarbių objektų, darbas Krašto apsaugos tarnyboje, puskarininkio laipsnis ir pensija. Tiesa, dar eilėraščiai, pradėję gulti jau mokyklos suole, vėliau studijų technikume metu, kai net laimėta pirmoji vieta Lietuvos žemės ūkio technikumų kūrėjų konkurse, kartas nuo karto pasirodantys periodinėje spaudoje ir tik po penkiasdešimties metų sudėti į kukliai, bet skoningai apipavidalintą rinkinį:
Skauda tam, kad gyvenčiau,
O jei skauda – gyvenu.
Stovi rytmečiai prie slenksčių,
Slenksčiai stovi be namų...
Koks bus pasaulis, kai mūsų nebebus? Atsakymas, manyčiau, netikėtai paprastas – toks pat kaip ir dabar.
„Susidaro uždaras ratas – užkampį palieka kvalifikuočiausi ir energingiausi žmonės, į jį neateina investicijos ir pažangiausios technologijos, o jo gyventojus kamuoja užkampio sindromas.”
„Šiais metais pati didžiausia tautos ir valstybės šventė gali būti visai ne Žalgirio mūšio jubiliejus, o didingoji akimirka mums pasiekus dugną.”
„Net vaikų auginimas, bent jau ekonomiškai, tapo begėdiškai brangiu užsiėmimu: apskaičiuota, kad užauginti vieną vaiką iki 18 metų kainuoja vos ne milijoną litų!”
„Tebūnie palaimintas kiekvienas, kuris patiria netikrumo akimirkas.”
„Jei jau apie literatūrą, tai prisipažinsiu, skeptiškai žiūriu į šiandien pasirodančias poetų knygeles.”
