Nors mažiausiai mėnesį pavėlavusi, bet vis dėlto Aktyvistė suorganizavo mūsų klasės susitikimą. Net ne jubiliejinį.

Susirinkome tik keturiolika klasiokų neskaitant trijų antrųjų pusių: Aktyvistės naujojo vyro, Stomatologo žmonos ir Stasikės amerikono. 

 

Kaip ir buvo galima spėti, susitikimas buvo skirtas ką tik iš Valstijų paviešėti gimtajame mieste atvykusiai Stasikei su jos amerikoniškuoju vyru - labiau panašiu į sunkvežimio vairuotoją nei į baltus marškinius darbe vilkintį. Ko gero, Aktyvistė norėjo pasipuikuoti savuoju, nes pamačiusi, kad aš įėjau pro duris viena, pripuolė ir garsiai pasidomėjo:

 

- Tai tavo vyras kartu nebevaikšto? O maniškis štai ten.

 

Nieko neatsakiau, tik pažvelgiau į tolimąjį kambario kampą, kur sutrikusioms mano bendraklasėms bene senus anekdotus pasakojo savimi patenkintas plikis. 

 

Pamaniau, kad ir gerai, jog mano vyras liko namuose - šioje moterų karalystėje ir jam būtų buvę nejauku, nes iš berods septyniolikos klasiokių atėjo beveik visos ir tik vienas Stomatologas. O ir tas jautėsi nekaip: Stomatologienė nepaleido jo nė per žingsnį.

 

Keista, bet neatėjo, nors ir žadėjusi Mačetė. Nebuvo ir Mizantropo. Nors kita vertus, jie dabar visur tik kartu vaikščiojo, tai jei nėra vieno, tai negali būti ir antrojo. Metalistė iškart griežtai atsisakė eiti į bet kokius susitikimus, nes jai esą gaila gaišti laiką, kad žiūrėtų į veidus, kurių atsižiūrėjo per vienuolika metų.

 

Tačiau kas jau kas, bet Žabtukai jau, matyt, seniai pasirodė, tad dabar ėjo nuo vienos prie kitos grupelės klasiokių, kaip šeimininkė siūlė vyno taures nuo padėklo ir vis bandė įsiterpti į pokalbius. Nesėkmingai. Tad pamačiusi mane akivaizdžiai apsidžiaugė ir su visu padėklu priskreto, kad išpasakotų, kas tokios atėjo ir kaip visos paseno...

 

Gal ir paseno, bet nė viena neatrodė taip blogai, kaip mūsų paskutinioji klasės auklėtoja, kuri pasirodė lygiai aštuntą valandą su nuotraukų albumu (mūsų abitūros laikais vinjetės jau buvo laikomos seniena) ir nuo iš karto ėmėsi iniciatyvos sodinti mus prie stalo. Ji puikiai prisiminė visų mūsų pavardes ir nurodydama, kam kur sėsti, dar spėjo pasidomėti, kaip laikosi mūsų tėvai. Negana to, kad visa kompanija vėl pasijuto kaip mokyklos laikais, mus pašiurpino auklėtojos išvaizda: tik šešeriais septyneriais metais už mus vyresnė moteriškė atrodė visiška senučiukė: mažytė, liesutė, šiurpiai raukšlėtu veidu, kaklu ir plaštakomis...

 

- O kokia gražuolė buvo... Prisimenate? - tyliai atsiduso Stomatologas nekreipdamas dėmesio, kad jo žmona nuo tų žodžių grėsmingai su visa kėde pajudėjo jo link.

 

Kaipgi, prisimename: tik baigusi universitetą lietuvių kalbos mokytoja savo išvaizda apstulbino ne tik mus, mokinius, bet ir sukėlė akivaizdų kolegų pavydą. Todėl, matyt, mūsų ką tik paskirtoji mokyklos direktorė ir įsakė (nes negalėjo pagal tuometinį paskyrimą atsiųstos mokytojos nepriimti į darbą) jai imtis auklėti mūsų neklaužadų abiturientų klasę. 

 

Ir naujoji auklėtoja mūsų ėmėsi - per porą dienų paaiškėjo, kad ji - ne tik jauna gražuolė, bet ir, kaip dabar pasakytume, geležinė perfekcionistė: viskas jai turėjo būti tobula įskaitant ir jos auklėjamą klasę.

 

Mūsų moksliukų klasė, aišku, visus jos nurodymus vykdė, nes nuo klasės auklėtojos priklausė, kokios bus apie mus parašytos charakteristikos - galimybės įstoti į pasirinktas aukštąsias. Po dešimt kartų repetavome šimtadienį, dvidešimt kartų - paskutiniojo skambučio ceremoniją, o klasės valandėlės buvo tokios tobulos ir taip gerai surepetuotos, kad net mokyklos direktorė, mėgusi su savo pavaduotojų palyda nuolat vizituoti ne tik naujokės pamokas, bet ir vadinamuosius užklasinius renginius, negalėjo nė žodžio ištarti.

 

O mes juk dar turėjome ir mokytis, ruoštis brandos egzaminams... Tad jausdamiesi, kad atsidūrėme griežtojo režimo kalėjime, griežėme dantimis ir su ilgesiu prisimindamvome savo tikrąją auklėtoją, kuri mus globojo nuo penktosios klasės, kol nesugalvojo bebaigiant devintąją išeiti gimdyti antrojo vaikelio. Negana to, kad jai išėjus ir nebegrįžus mes pasijutome apleisti kaip neapsiplunksnavę viščiukai, tai dar mūsų auklėtoja, nusprendusi tokia sena gimdyti (jai buvo per trisdešimt), padarė mums gėdą. Na lyg gimdytų kurio nors iš mūsų mama.

 

Kiek prisimenu, ypač Aktyvistei, tada dar neturėjusiai šios pravardės tyliai stropuolei, mūsų auklėtojos gimdymas atrodė baisiai gėdingas. Tik staiga jau dešimtojoje klasėje nei iš šio, nei iš to stropuolė pradėjo ieškoti kokios nors veiklos, nebeskubėti po pamokų namo ir net prašydintis pas ką nors į svečius... Kurį laiką visi kraipėme galvas, kol kartą Žabtukai kiekvienai klasiokei atskirai („Sakau tik tau, nes tik tavimi pasitikiu.“) pašnibždėjo, kad stropuolės suaktyvėjimo priežastis neįtikėtinai gėdinga - jos motina, o siaube! sulaukusi jau keturiasdešimties, laukiasi...

 

Nuo tos žinios kažkodėl visiems kilo mintis, kad mūsų bendraklasei teks pagranduką vežimėlyje sūpuoti ir visiems aiškintis, kad tai ne jos vaikas, o brolis ar sesė, nes jos motina juk nepaliksianti parduotuvės vedėjos darbo. Tačiau sąmoningai ar ne, bet klasiokė pasirinko tinkamą poziciją - užsiėmė visuomeniniu darbu ir sūpuoti savo mamos vaiko jai neteko, o ir naujoji auklėtoja pasitaikė kaip tik laiku - buvusi stropuolė tapo jos dešiniąja ranka. 

 

Iš pradžių mes lyg ir buvome ją bandę pavadinti Šakale, bet pravardė neprilipo, nes jaunajai auklėtojai visai netiko Širchano vardas. Tad gimė Aktyvistė. 

Ir atrodo, visiems laikams. Net ištekėjusi ir sūnų pagimdžiusi, ji neskubėjo į savo namus - vis kuo užsiimdavo. Net kai jos vyras, kelerius metus praktiškai auginęs sūnelį, išėjo iš namų, Aktyvistė nenukreipė savo veiklos į pirmoką sūnų, o tik retkarčiais pavakariais jam paskambindavo ir liepdavo išsivirti dešrelių...

 

Net keista, kad berniukas nenuėjo šunkeliais ir išaugo į protingą savarankšką jaunuolį. Dabar jis studijavo ir, atrodo, su motina nepalaikė jokių ryšių. Tad Aktyvistė turėjo dar daugiau laiko reikštis - aplinkinių buvo vertinama, kad jai buvo galima pavesti visus neįdomius darbus, ir kartu pašiepiama. Stebuklas, kad tvarkydama svetimus reikalus Aktyvistė sugebėjo susirasti naują vyrą, kuris buvo tiek užsiėmęs savais reikalais, kad net nepasigesdavo namuose žmonos...

 

Taigi dabar klasės susitikime Aktyvistė sėdėjo viename stalo gale, dešinėje pasisodinusi Stasikę (kitame gale sėdėjo auklėtoja su Stasikės vyru dešinėje), ir viskam dirigavo: garbingiems amerikonams pristatinėjo susirinkusius ir nurodinėjo kam pasisakyti. Ir atrodo, jai buvo nė motais, kad visi (ar geriau pasakyti - visos) jautėsi kvailai įskaitant pačius amerikonus. Na, tiesiog pėstininkais dviejų didmeistrių - Aktyvistės ir auklėtojos - žaidžiamoje šachmatų partijoje. 

 

Žabtukai bent tris kartus lyg chameleonas keitė veido spalvą nuo ryškiai rožinės iki violetinės bandydama suregzti kažką panašaus į tostą iš anksčiau mekenusių bendraklasių vadinamųjų pasisakymų, o Aktyvistė sėdėdama galustalėje jai garsiai patarinėjo ką toliau sakyti. 

 

Mano širdis jau buvo nukritusi į kulnis, rankos šalo, delnai prakaitavo, nes pagal abėcėlę po Žabtukų turėjau pasisakyti aš, tad bejėgiškai žvalgiausi aplinkui. Visi susirinkusieji sėdėjo akmeniniais veidais, kuriuose vis dėlto buvo įrašyta: „Ir kokio velnio aš čia atėjau?!.“, tačiau niekas nebandė nei bėgti lauk, nei garsiai reikšti nepasitenkinimo. O kodėl? Gal buvo per stiprus susiformavęs mokyklinės draumės refleksas, gal - iš mandagumo...

 

... ir atėjo mano eilė apsijuokti prieš visus. Aš vargais negalais atsistojau ant virpančių kojų, tvirtai įsikibau į stalo kraštą ir taip pusiau susirietusi išpyškinau:

- Pirmiausia noriu...

 

Ačiū Dievui, tą akimirką pasigirdo bildesys, čežesys ir į salytę įčiuožė neįtikėtinai puošnia sidabrine ir juoda vakarine suknia pasidabinusi Mačetė su smokinguotais vyrais iš abiejų šonų - su saviškiu ir Mizantropu.

 

- O! Rodos, mes pavėlavome? - sučiulbo ji kaip karalienė apžvelgdama pavaldinius. - Aperityvas jau buvo?

 

Aš patenkinta klestelėjau ant kėdės, visi susirinkusieji kažkodėl pradėjo šypsotis. Gal ir ne kažkodėl - Mačetė su smokinguota palyda pasuko prie pašokusios Aktyvistės akivaizdžiai ruošdamasi užimti garbingiausias vietas. Ir užėmė - Aktyvistė susiieškojo kažkokią kėdutę fojė, ją pasistatė prie auklėtojos ir vėl pabandė paimti susitikimo vadžias į rankas. Bet kur tau... 

 

Tiek Mačetės įspūdingas pasirodymas, tiek ne mažiau ekscentriškas vėlesnis elgesys rimtą turėjusį būti renginį pavertė visišku balaganu, bet linksmu. 

Aš dar kurį laiką pasėdėjau prie stalo bandydama suprasti, kodėl ir Mačetės vyras, ir Mizantropas leidosi dalyvauti tokiame cirke, bet galėjau tik spėti, kad abu yra visiškai priklausomi nuo Mačetės pinigų. Įdomiausia tai, kad Mizantropas tiesiog mėgavosi visu tuo spektakliu, o Mačetės vyras akivaizdžiai juokėsi tiek iš kitų, tiek iš savo vaidmens...

 

Po dvidešimties minučių aš su niekuo neatsisveikinusi vis dėlto sprukau lauk: jei ne nuobodžioji pirma klasės susitikimo dalis, būčiau likusi pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

 

Berakinant buto duris man staiga šmėkštelėjo: ar paskutiniųjų mėnesių Mačetės neįtikėtini išdirbinėjimai nereiškia, kad jai su sveikata visai blogai... Agonija, taip sakant, prasidėjusi...

 

Ir tas spėjimas pasirodė toks baisus, kad aš ne iš karto sureagavau prieškambaryje pamačiusi vyrą su puspalčiu ant pečių.

 

- Kiek tau galima skambinti? - užrėkė jis ant manęs. - Jau dvi valandas skambinu, skambinu, žinutes siunčiu!

 

Aš atitokau: 

 

- Kas jau čia atsitiko?     

 

- Tėvuką išvežė į reanimaciją, - suriko dar kartą vyras ir mane išstūmė į laiptinę: - Vairuosi tu - aš per daug susinervinęs...

 

Lilitė