Ričardas JAKUTIS

Praūžusi, pradundėjusi Vilniaus knygų mugė skatina vėl pamąstyti sena, bet amžina tema apie knygą mūsų gyvenime, ką skaitome ir kodėl skaitome. Vilnius 2012-aisiais nori būti pasaulio Knygų sostinė. Tiesa, daugelis siūlo atmesti nerealias svajones, o galvoti apie verčiančių, rašančių ir leidėjų siekį išgyventi, o Knygų sostinės idėją atidėti.

 

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip, ir mano užsiėmimai, ir gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Skaityto būta įvairaus. Buvo vaikystės knygos, kurios daug žinojo apie tolimus miestus, kalnus, jūras, šalis, žmones, jų papročius, apie Lietuvos senovę. Vienas dalykas, kai knygos skaitomos sau, visai kas kita, kai tenka skaitymo imtis norint iš knygos mokytis, ją recenzuoti, vertinti autorių, pristatyti, pasinaudoti jos medžiaga, t. y. tuos tekstus reikėjo skaityti daugiausia vien tam, kad apie juos galėum ką nors pasakyti ar parašyti. Taip, esu perskaitęs tūkstančius knygų ir galiu pasakyti, kad negerai „įsikirsti” į vieną, kad ir į iškilų autorių ar veikalą. Mano manymu, yra etapinės knygos. Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, kiek vėliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apsieiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Bent mane knygynuose labiausiai žeidžia skyrelis „Nukainotos knygos“. Labiausiai gaila, kad jis paneigia nuomonę, jog knygos neįkainojamos. Bet apsistokime prie esminio klausimo: kodėl skaitome? 

 

Mūsų gyvenimų tyrinėtojai vardija, jog knygos skaitomos iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką, dar iš smalsumo, noro ką nors sužinoti, pagarbos svetimai patirčiai, žinant, kad rašytojai yra talentingi, ir noro iš jos pasimokyti, save tobulinti. Ir todėl, kad ir kiti skaito, ypač kai vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t. Dar gali būti skaitoma dėl noro jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti. Nors tai retas atvejis. Retas ir punktas, kad iš baimės atsilikti, nes jei tau niekas nerūpi, tai nerūpi ir tai. Kaip ten bebūtų, džiugina, kad ilgame sąraše, kuriame išdėstoma tai, kas madinga: drabužiai, muzika, automobiliai, - yra ir toks punktas: ,,madinga skaityti“. Nors manau, kad į klausimą „Kodėl skaitome?“ būtų galima atsakyti trumpai - skaitome, nes knyga geriausiai atsako į klausimą „Kas aš esu?“

 

Tiesa, apie skaitymo malonumą. Sako, valgyti ir skaityti - tai dviejų malonumų sąjunga. „Ar išbandei Mopasano noveles su dešra?“ - teiraujasi licėjaus naujokė Izabelė ką tik atrastos draugės Kler Claire Mazard romane „Visam gyvenimui“. Pasak Izabelės, prie F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ tinka juodojo šokolado plyta, prie O. Vaildo „Doriano Grėjaus portreto“ - džemas, o vyšnių uogienė tampa meilės visai literatūrai pagrindu.

 

Ko tik iš knygų nesužinai. Kad ir tokių pikantiškų istorijų. Pasirodo, per visą savo gyvenimą moterys daugiausiai suvalgo lūpdažio. Kiaulei pažiūrėti į dangų nėra jokių fizinių galimybių. Asilo akys išsidėsčiusios taip, kad vienu metu jis gali matyti visas keturias savo kojas. Zebras yra baltas gyvūnas su juodais dryžiais. Katinas - vienintelis naminis gyvūnas, kuris nepaminėtas Biblijoje. Japonai apie europiečius sako: „Jūs vieno veido“. Lietuvoje beisbolų lazdų nuperkama daugiau negu beisbolo pirštinių. Moteris apgaudinėjama automobilių parduotuvėje, vyras - moteriškų prekių. Krizė net žydus atpratina juoktis.

 

Gaila, kad lietuvių rašytojai nešokiruoti savo kūriniuose pasirinktų temų. O fantazijos juk turi. Štai veik visi istorinių romanų autoriai skaitytojus turėtų įspėti: „Visi aprašomi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į konkrečius asmenis ir įvykius yra visiškas atsitiktinumas“. Kuo galėtų koks mūsų rašytojas šiandien nustebinti mus, savo skaitytojus? Kūriniu apie pedofilus? Pavėluota. Anksčiau, kai turėjome tą vieną budintį pedofilą, berods Čekavičių, ar kaip ten jo pavardė, pedofilų klano atskleidimas visiems būtų buvęs įdomus ir netikėtas. Neįšokta net į paskutinį nuvažiuojančio traukinio vagoną. Kokios dar temos? Gėjai? Socialinis priekabiavimas darbe? Terorizmas? Ne. Niekuo nebenustebtume. Nors viena tema gal ir sudomintų skaitytojus – hermafrodizmas! Linas Karalius kažkiek su tuo susietas, nes bendravo su tais hermafroditais, deja, tik tolimame užsienyje. Gi mūsų medikai sako, kad Lietuvos žemelė dabar nešioja apie 1500 hermafroditų. Susidarytų nedidelis miestukas. Romanas galėtų išeiti pakankamai storas. Pradėti būtų galima nuo graikų, kurie savo mituose aprašė turbūt visas įmanomas žmogaus sielos ir kūno mutacijas. Hermio ir Afroditės sūnelis, gražuolis berniukas, kartą maudėsi upėje. Najadė Salmakidė, vos tik jį išvydo, šoko į vandenį ir ėmė visaip negražiai (seksualiai) priekabiauti. Jiems besigrumiant šitoji nimfomanė meldė dievus, kad niekas jų neišskirtų. Dievai norą patenkino, ir kūnai susiliejo į vieną. Taip užgimė būtybė, turinti vyro ir moters dauginimosi organus, - hermafroditas (kitaip - androginas). Po tokios įžangos prieiti prie to, kaip hermafroditai gyvena ir jaučiasi, pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje. Nors tikėtina, kad šio miestelio gyventojas gatvėje užklaustas, ar pažįsta kokį hermafroditą, nustebtų: „O kas tas yr?“

 

Sovietmečiu viskas buvo aišku ir paprasta. Visi žinojo visuotinai pripažintų moderniųjų poetų piramidę, kuri atrodė maždaug šitaip: pačioje viršūnėje - E. Mieželaitis, tuoj už jo Just. Marcinkevičius, A. Venclova (iki tam tikro laiko ir T. Venclova), A. Churginas, A. Baltakis, A. Maldonis, E. Matuzevičius, V. Mozūriūnas, V. Reimeris, J. Nekrošius, žemiau - J. Strielkūnas, S. Geda, V. Bložė, M. Martinaitis, netoliese - R. Keturakis, J. Jakštas, A. Drilinga, A. Mikuta, dar žemiau - V. Braziūnas, A. A. Jonynas, D. Kajokas, V. Kukulas, K. Platelis, G. Patackas ir pradedantieji - A. Marčėnas, S. Parulskis, K. Navakas... Moterų nebuvo daug, bet iš to nedaugelio irgi buvo akivaizdžiai pripažintos - J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, A. Puišytė, V. Šulcaitė... O kas šiandien? Vos vienas kitas žinomesnis ir visas tuntas nežinomų pizdukų. Tiesa, pastarųjų tiek daug, kad atrodo, jog rašo, kas netingi. Koks darbštuolių kraštas!

Su kokiu patosu anksčiau rašydavom apie pirmąsias knygas, o šiandien tokias vertinam trumpai - šlamštas. Kada teisingiau? Mano manymu, šlykščiausia, kai rašytojas nusipigina ir tampa panašus į už 20 Lt prie stoties save siūlančią prostitutę. Perskaičiau kažkokį poetą. Gal 50 eilėraščių. Skaitymui daug nesugaišau. Manau, ne ką ilgėliau užtruko ir autorius juos rašydamas. Nors ką gali žinoti - gal tai ilgas jo gyvenimo triūsas. Viena aišku, abu gaišome be reikalo. Prasčiau nei prasta. Gero šūdo nebūna. Mūsų „rimtąją“ ir „populiariąją“ literatūrą, deja, skiria bedugnė. Nors pernelyg aukštos materijos bent man žavesio irgi nekelia. Štai girdėjau poetą literatūriniame vakare taip protingai kalbant, kad toje jo kalboje lietuviški buvo tik jungtukai ir jaustukai.

Sužinojau, kad Lietuvos rašytojų sąjungą šiuo metu vienija per 350 narių. Pagal statistinį pasiskirstymą 11 iš jų turėtų būti gėjai, 3 - lesbietės, 2 - biseksualūs asmenys ir 1,5 transseksualo. Žinoma, rašytojai turi būti skirstomi ne pagal tai. O ir šiaip pasaulyje, sako, yra žmonės ir yra poetai. Žmonės žudo poetus, nors poetai, būna, irgi žudo žmones.

 

Vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitant. O man skaitantis žmogus gražus. Į mane skaitantį tegul žiūri kas tik nori ir kiek tik nori. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti. Tiesa, skaitymas yra moraliai neutralus: pats savaime jis neugdo dorybių. Skaityti gali ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir žmogžudžiai.

 

Bet kokios knygų šventės paskatina pažvelgti į naujausių knygų lentynas. Kas gi netradiciško jose? „Vaga“ pateikė intriguojančią naujieną - Karlo Markso pagrindinio veikalo „Kapitalas“ pirmąjį tomą. Pasirodys ir likusieji trys tomai. 1867 m. pasirodęs šis pirmasis tomas darė nemažą įtaką dargi XX a. antrosios pusės Vakarų filosofijai (feminizmui, postmodernistams). Aišku, K. Marksas svarbiausias ekonominių krizių metu. 2008 m. ši knyga buvo viena iš populiariausių Vokietijoje, o Turkijoje iškopė į pirmąją populiariausio dešimtuko vietą. 1957 m. pirmą kartą amžinatilsį Benjamino Fogelevičiaus (1907-1962), revoliucinio judėjimo dalyvio, „Tiesos“ redaktoriaus pavaduotojo, vertimo dėka lietuviškai pasirodžiusi knyga po 52 metų perleista 1050 egz. tiražu. Nors naujojo leidinio kaina 90 litų, tikėtina, kad jį teks pakartoti. Tiesa, tuo pat metu pasirodžiusi knyga apie Vytautą Kernagį perkama geriau. Perleistasis „Kapitalas“ beveik identiškas pirmajam leidimui: storas tomas iš gana plono popieriaus, todėl nesunkus. Nebegalvokime apie „Kapitalą“, jog tai esąs „sovietinis niekalas“. Karlu Marksu sovietiniais laikais buvo smarkiai manipuliuota, nes beveik niekas jo nebuvo perskaitęs - nei komunistai, nei disidentai. Savo knygą K. Marksas skyrė geram draugui, proletarui Wilhelmui Friedrichui Wolffui, pravarde Lupus. Adolfas Hitleris savąjį „Mein Kampf“ dedikavo irgi Wolfui, tik su viena „f“ ir Wilhelmui, vienam pirmųjų nacių, dalyvavusiam ir nužudytam „Hofbrauhaus“ alaus darykloje vykusiame vadinamame „alaus puče“, kuriame Hitleris paskelbė nacių partijos įstatus ir kur prasidėjo pirmieji žydų persekiojimai. 

 

Pirmus knygos 57 puslapius sudaro septynios pratarmės ir pabaigos žodžiai, tuomet nuosekliai imami dėstyti kapitalizmo pagrindai ir jų kritika: tai - klasika tapę skyriai „Prekė ir pinigai“, „Mainų procesas“, „Pinigai arba prekių cirkuliacija“, „Pinigų virtimas kapitalu“, „Darbo procesas ir vertės didinimo procesas“, „Pastovusis ir kintamasis kapitalas“, „Pridedamosios vertės norma“, „Darbo diena“, „Pridedamosios vertės norma ir kiekis“, „Santykinės pridedamosios vertės sąvoka“, „Kooperacija“, „Darbo pasidalijimas ir manufaktūra“, „Mašinos ir stambioji pramonė“, „Absoliučioji ir santykinė pridedamoji vertė“, „Darbo jėgos kainos ir pridedamosios vertės kitimas“, „Pridedamosios vertės normos formulės“, „Darbo jėgos vertės ir kainos virtimas darbo užmokesčiu“, „Laikinis darbo užmokestis“, „Vienetinis darbo užmokestis“, „Nacionaliniai darbo užmokesčio skirtumai“, „Paprastoji reprodukcija“, „Pridedamosios vertės virtimas kapitalu“, „Visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis“, „Vadinamasis pradinis kaupimas“ ir „Šiuolaikinė kolonizacijos teorija“ (iš viso - 25 skyriai). Galima skaityti visus skyrius, nors kai kam pakanka ir kurio vieno K. Markso teiginio, pavyzdžiui: „Medvilnės verpimo mašina yra mašina medvilnei verpti. Ji pasidaro kapitalu tik esant tam tikriems santykiams“ (p. 948). 

 

Toliau šokteliu prie mokslininkės Dalios Dilytės veikalo „Skaitome romėnus“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Atrodo, kad šoktelėjimas prie antikinės literatūros yra dar nuobodesnis negu K. Markso „Kapitalas“. Dalia Dilytė ima šį mitą griauti. Jau pratarmėje „Kas geriau už internetą“ autorė sako, kad išsilavinusiu turėtume laikyti žmogų, kuriam artimi ne tik savo tautos, bet ir visos Europos kultūros istorijos dalykai. Knygos skyrių pavadinimai „Tautinis romėnų epas „Eneida“, „Romėnų komedijos juokų maišelis“, „Horacijaus eilės“, „Romėnų elegijos pasaulis“, „Šmaikštusis Marcialis“, „Fedro pasakėčios“, „Amžino virsmo vaizdas Ovidijaus „Metamorfozėse“, „Cicerono iškalbos didybė“, „Priešgyna Katulas“, „Ilgas tradicinių prozos elementų gyvenimas“ byloja, jog knygą įdomu bus skaityti. Skaitytojui pateikiami reikšmingiausių romėnų autorių kūrinių epizodai ir vietos, svarbiausių žanrų pavyzdžiai ir komentarai, kurie turėtų padėti ne tik geriau suvokti romėnų kūrybą, bet ir atpažinti Antikoje glūdinčias pasaulio literatūros ir kultūros reiškinių šaknis.

 

O dabar visai kitokia knyga - „Baltų lankų“ leidyklos, išleidusios romanus „Kelyje“ ir „Dharmos valkatos“, dėka turime dar vieną XX a. legendos kūrinį Džeko Keruako „Pabusk. Budos gyvenimas“. Žymiausias „Kelio“ rašytojas Džekas Keruakas (1922-1969), miręs nuo alkoholizmo sukeltos kepenų cirozės komplikacijų – buvo ne tik džiazo, laisvo gyvenimo, bet ir budizmo praktikuotojas. Knygos anotacijoje rašoma: „Keruakas bitnikų sąvoką „beat“ veikiau siejo su „beatific“ - „palaima“, nei su „beat up“ - „sudaužymu“, ir ja apibūdino tuos, kurie kratosi industrinės vergovės bei jos produkcijos, bankų bei karų“. Dž. Keruakas, pasirodo, buvo jautrus: jam labiausiai rūpėjo gailestingumas ir atjauta. Pasakojama, kad kartą Dž. Keruakas, susitikęs su linksmuoliu budistu Daisetsu Teitaro Suzukiu, pastarojo paklausė, ar negalėtų su juo pasilikti amžinai, šis esą atsakęs: „Kada nors“.

Kodėl pasirinkau šias knygas? Juk tai ne serijos „Gitara, merga ir alkoholis!“ literatūra. Dėl pasirinkimo kažkas yra teisingai pasakęs, parodykit etaloną, tada lyginsime. Jei paimi neseniai išleistą knygą, dažnai išvysti tokį užrašą: vienas žymiausių prozos meistrų, vienas žymiausių prozininkų, vienas iš garsiausių XX a. Europos poetų. Kartais parašo - vienas įdomiausių, kartais dar kitaip, bet labai dažnai autorius yra vienas iš... Kartais norisi sužinoti tikrą tiesą: vienas iš kelių ar tiesiog kelintas.

 

Iš netikėtų pastarųjų dienų atradimų, išskirčiau Čiurlionį, atrastą kaip rašytoją, kūrusį lenkiškai, kurio tekstai atskiru leidiniu pasirodė tik 1997 m. Pasirodo, Čiurlionis buvo ne tik puikus dailininkas, kompozitorius, bet ir įdomus rašytojas: „Staiga blykstelėjo pašėlusi mintis: viskas žemėje paskendo, viskas: miestai, kaimai, trobos, bažnyčios, miškai, bokštai, laukai, kalnai - viską užpylė vanduo. Žmonės nieko apie tai nežino, nes naktis, ir ramiausiai miega pirkiose, rūmuose, vilose, viešbučiuose. Miega giliu miegu; bet juk tai skenduoliai, balti, išpurtę, sustingę, nežmoniškai knarkia, supas per miegus apklotais, kasosi išpurtusius juosmenis, murma kažką per miegus, ir baisios yra jų išsprogusios, išverstos, baltos it taukai akys. Baisus lietaus šniokštimas, beviltiškas sielvartas, beribė baimė. Mane apleido jėgos, atsistojau ir įbedžiau akis prieš save į tamsią, pilką tuštumą“.

O jei apie pačius rašytojus, tai vis tik tenka pripažinti, jog jie negali mylėti. Jie egoistai, mylintys tik save. Rašytojai blogi tėvai. O kas gali būti blogiau už savo pareigas nevykdančią motiną, nors kokia gera rašytoja ji būtų? Sako, jog norint kurti pakanka asmeninio gyvenimo, bet tada vis dėlto lieka neaiškus filosofinis kūrybos pradas - poezija atsispindi gyvenime ar gyvenimas poezijoje? Atrodo, skaudu, kai sakoma „Knyga apie nieką“, nors geriau pagalvojus - ar poezija galėtų būti apie ką nors. Meilė, anot rašytojų, - tai savanoriška vergija, kurios ypač siekia moterys, bet ir vyrai. Tiesa, rašytojas visad pasakys: papasakokite man ką nors iš liūdno gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liūdnesnę istoriją. Mano manymu, tikras rašytojas yra tas, kuriam pasakai, kad krizė, o jis įrodo, kad iš tiesų. 

 

Vietoj Tėvo Stanislovo Paberžėje kunigaujantis Skaidrius Kandratavičius ir jo vargonininkas, modernios muzikos kūrėjas Ramūnas Jaras (pirmasis prieš metus yra lankęsis „Laiptų galerijos“ organizuojamame „Literatūriniame žiemkelyje“) kalbasi tokiais klausimais-atsakymais ir labiausiai vykusius užrašo:

 

Klausimas: Kas yra Buddha?

 

Atsakymas: Viskas, kas yra aplinkui.

 

Klausimas: Kas iš tavo pažįstamų yra Buddha?

 

Atsakymas: Kas yra Buddha?