Neįsivaizduoju, kodėl bosas sumanė visiems savo darbuotojams prikabinti korteles: firmos logotipas, vardas, pavardė, pareigos... Visi pasivaipė, moteriškės tyliai pasipiktino - kokios čia dar etiketės, bet visi nešioja. Bent kol kas, kol bosas savo paliepimą užmirš.

Kankinuosi ir aš, nes vis užmirštu eidama pietauti išsisegti. Kavinukėje visi nuolat sužiūra į mane, aš kurį laiką graibausi, kas atsitiko - bene būsiu kava palaidinę apsipylusi, paskui prisimenu - kortelę nusisegu ir kišu į rankinę. Grįžusi į darbą užmirštu įsisegti, kol akis neužkliūva už kolegų etikečių, tada prasideda paieškos, į kurį rankinės skyrelį įgrūdau...

O kai surandu ir svarstau, kur šį kartą kortelę prisikabinti, mane išsikviečia bosas, tai jau lėkdama koridoriumi prisisegu nei šiaip nei taip - kažkur apie juosmenį.

Kol kalbamės apie reikalus, bosas mane apžiūrinėja, kiek mato sėdinčią, ir jau ruošiasi perspėti, kad jo nurodymo nevykdau, bet pastebi galop etiketę ir nusiramina. Aš irgi susigaudau, kad kortelei ant švarko skverno ne vieta ir jau išeidama iš kabineto bandau viena ranka ją prisisegti aukščiau.

O priimamajame, sekretorės Reginos valdose, kautynės: vyrukas bando pro mano pravertas duris įlįsti pas bosą, o sekretorė - jo neįleisti... Išraudusi Regina krūtine stoja prieš įsiaudrinusį lankytoją, o tas ne tik kad rankomis mojuoja jai panosėje, bet ir visokiais žodžiais keikia.

- Kvieskit policiją! - spygteliu ir aš, kai pasijuntu lekianti į durų staktą.

Ačiū Dievui, iš kabineto išlekia bosas, čiumpa visa galva žemesnį vyruką už pakarpos ir tempia lauk.

- Aš su reikalu! - rėkia tempiamas. - Tik ta lesbietė nė žodžio pasakyti neleidžia...

Bet daugiau žodžių neleidžia chuliganui pasakyti ir bosas - su pribėgusiu vairuotoju jį nešte nuneša laiptais žemyn.

Aš net sukikenu matydama, kaip vyrukas tiesiog kadaruoja ore tarp dviejų stiprių vyrų, ir pažvelgiu į Reginą - ko ji nesijuokia?

Dar prieš minutę išraudusi Regina dabar baltesnė už popierių ir tiesiog mano akyse krenta... Suspėju sučiupti paskutinę akimirką, kai ji vos netrinktelėjo galva į grindis. Vargais negalais ją nulaikau.

- Sužeidė? - paklausia bosas pasilenkdamas sekretorės pakelti. - Reikėjo vis dėlto policijai atiduoti.

- Žodžiais, - atsakau už vis dar nebylią Reginą.

- Pamanykit, - nusistebi. - Ką jau čia tokio galėjo pasakyti...

- O pasakė, - sumurmėjau pildama į stiklinę mineralinį. - Kai išvaizdi moteris vis dar netekėjusi, lengva etiketes klijuoti.

- Kokias dar etiketes? - vis nesupranta bosas.

Tada aš dūriau pirštu į sekretorės kortelę, kur puikavosi jos mergautinė pavardė, ir viską papasakojau.

Bosas dar kartą trūktelėjo pečiais - „Pamanykit!“ ir grįžo į kabinetą. O man teko dar kurį laiką pasėdėti prie Reginos ir atsiliepinėti į skambučius.

Keista, bet tądien maždaug po valandos dėl mūsų kortelių kilo dar vienas incidentas - tik jau didžiajame kabinete.

Vienas iš senstelėjusių mūsų firmos donžuanų nuėjo ten parodyti dėmesio jauniausiajai darbuotojai. Tokia jau buvo jo tradicija - rodyti dėmesį, bet jaunutė apskaitininkė iš pradžių to nesuprato ir tik patenkinta mirksėjo akutėmis: ach, kokia aš šauni - man komplimentus sako!

Tačiau greit ir jai prėski donžuano žodžiai pakyrėjo ir ji jau būtų norėjusi skradžiai žemę prasmegti, kai seniokas pasirodydavo. Stengėsi vargšelė kaip beišgalėdama, galvos nuo popierių nepakeldama, kurčia ir akla apsimesdama, bet donžuanas nors tu ką - vis tiek po pusvalandį barzdotus anekdotus jai pasakodavo. Kitos penkios darbuotojos į tai nekreipdavo dėmesio, nebent geranoriškai pasišaipydavo meilikautojui pasišalinus.

Bet prieš porą dienų į didįjį kabinetą iš vadinamojo Gyvatyno buvo atkelta Estela - nuostabi darbuotoja, bet velniškai prasto charakterio. Ir jai, žinoma, donžuano trukdymai darbui visai nepatiko, ką ji ir išreiškė pačia grubiausia forma:

- Lauk iš čia! Netrukdyk dirbti!

Senstelėjęs donžuanas net pašoko, o padaręs ore piruetą pabandė taip pat grubiai apsiginti:

- Pavydi, senmerge tu nelaiminga, kad ne į tave dėmesį kreipiu? Pavydi, pavydi...

Tik nepataikė - Estela netruko atsakyti:

- Jei būtum vyras, tai gal ir būtų ko pavydėti!

Ir čia prasidėjo: visos moteriškės pradėjo garsiai juoktis, seniokas dar garsiau žodžiais įrodinėti, kad jis - vyras, tada moteriškės dar garsiau kvatoti...

Baigėsi viskas tuo, kad donžuanas pabrukęs uodegą puolė lauk - tiesiai ant boso, kuris jau kaimyninio kabineto buvo įspėtas, kad didžiajame dievaižin kas darosi...

Bosas senioką sugrąžino atgal ir griežtai paliepė visiems pasiaiškinti. Be abejo, Estela viską išklojo šviesiai tiesiai ir bosas, pažvairavęs į jos kortelę su mergautine pavarde, pažadėjo kaltininką nubausti ir net uždrausti jam rodytis antrajame aukšte.

Paskui Regina pasakojo, kad grįžęs bosas paaimanavęs, kad laminuoti korteles brangu, vis dėlto liepė padaryti naujas - tik su vardais ir pareigomis...

- Vis tiek nesuprantu - kam jam tos kortelės... - nutęsė Regina. - Negi jis neprisimena vardų?

- Gal, - atsakiau neapibrėžtai ir pasidomėjau: - O jau jūs visus prisimenate?

- Na, paskutiniu metu daug išėjo ir daug naujų atėjo - tai gal kurio pavardės ir neprisimenu, - prisipažino Regina vaišindama mane už popietinę paslaugą dinamitine kava. - Bet tuos, kurie ilgiau čia dirba, gerai pažįstu - žinau, kokie jų vaikų vardai ir kaip jie savo šunis šaukia...

- O ar žinojai, kad Estelos pavardė - mergautinė? - paklausiau.

- Žinoma, žinau - juk pati įsakymą rašiau, kai ji nusprendė antrą kartą tapusi našle susigrąžinti savo pavardę vietoj dvigubos „-ienės“. Sūnūs Ernestas ir Julijus jau pilnamečiai, sako, kam toks vargas tvarkytis popierius, kai trečią kartą tekėsiu... - išklojo Regina. - Dabar ji su tokiu pusvyriu gyvena, bet už jo tekėti nesiruošia. Tikrojo ieško. Nusipirko veislinį taksą, po parodas važinėja - sako, ten padorių vienišių būna.

- Su tokiu charakteriu vargu ar besuras, - suabejojau.

- Nesakyk, - paprieštaravo Regina. - Nors ir būdas bjaurus, nors ir išvaizda ne kokia - vyrai prie jos kaip musės limpa. Nežinau, ką jie mato, bet limpa...

- Eik jau... - aš vis tiek negalėjau patikėti.

- Papasakočiau aš tau tai, ką pati mačiau - patikėtum, - nenusileido Regina. - Prieš kelerius metus per firmos dešimtmečio balių...

- Jūs dar čia? - nustebo duris atidarydamas bosas. - Namo neskubate?

- Skubame, skubame... - greit pasakiau ir, kol bosas kokio papildomo darbo neprimetė, išlėkiau taip ir nesužinojusi, kas buvo per tą balių...

Lilitė