Emilė KAMINSKĖ
XVII amžiaus pradžioje labiausiai išsivysčiusi visais atžvilgiais šalis Europoje buvo Prancūzija, valdoma karaliaus Liudviko XV su favorite madam Pompadur. Ir, žinoma, todėl ši valstybė diktavo visas madas – rokoko stilių: subtilų dekoratyvumą, šiokį tokį manieringumą ir stilingą jausmingumą.
Epocha kaip nuolatinis spektaklis
Rūmuose nebeliko sunkių stačiakampių baldų, nes rokokas pripažino tik grakščius ir tik užapvalintų formų stalus, komodėles, kėdes. Sienos buvo išdažytos pastelinėmis melsva, rausva, žalsva spalvomis su kur nekur iškabinėtais idiliškais muzikuojančių, apsimetėlių piemenaičių-aristokratų paveikslais.
O po tuos rūmus, tarp tų grakščių baldelių grakščiai vaikštinėjo nenuspėjamo amžiaus damos ir kavalieriai nupudruotais plaukais, nuraudonintais skruostais it kokios porcelianinės figūrėlės žaisliniame namelyje.
Dabar sakytume, kad vyko nuolatinis gyvų lėlių spektaklis, kuriame tos pačios lėlės buvo ir žiūrovės. Gal todėl, kad nuolat vaidinti yra per sunku, rokoko stilius ir buvo toks trumpaamžis – tik iki amžiaus vidurio.
Juolab kad nors anuometiniai rūbai ir atrodė lengvučiai, buvo labai nepatogūs.
Vyriškas kostiumas su nėriniais, „bantukais“ ir špaga
Rokoko laikotarpio vyrai būtinai turėjo dėvėti sniego baltumo marškinius su nėriniuotu žabo ir nėriniuotais rankogaliais. Ant jų reikėjo vilktis šilkinę išsiuvinėtą liemenę ir galop švarką, ilgumo sulig šlaunų viduriu.
Tas švarkas buvo tikras meno kūrinys: labai įliemenuotas, su apačioje įsiūtais banginio ūsais, kad skvernai būtų kuo labiau atsikišę, su dviem didelėmis kišenėmis, rankovių atvartais iki alkūnių. Visi švarko pakraščiai buvo išsiuvinėti aukso ar sidabro siūlais, priekyje prisiūta nemažai puošnių metalinių sagų, kurios niekada nebuvo naudojamos pagal paskirtį.
Ant kaklo būtina buvo užsirišti ir kaklaraištį - siaurą juodą arba raudoną juostelę, bet ne mazgu kaip dabar, o „bantuku“.
Prie visos tokios viršutinės tualeto prašmatnybės apatinė kostiumo dalis buvo kukli: kiulotai (kelnės iki kelių) ir baltos kojinės.Tiesa, avėdavo XVIII amžiaus vyrai batelius su didelėmis metalinėmis sagtimis ir neaukštais kulniukais.
Plaukus vyrams ir garbanodavo, ir susišukavę nuo kaktos perrišdavo jus sprando lygyje juodu kaspinu arba sukišdavo į juodą maišelį – vadinamąją piniginę. Ir plaukus būtinai pudravo. Kam nuosavų plaukų trūko, tie nešiojo pudruotus perukus. Beje, tokie perukai greitai išpopuliarėjo ir juos pradėjo nešioti aukštuomenės vyrai.
Būtina kostiumo dalis buvo ir trikampė skrybėlė, papuošta plunksnomis, kokardomis (tik, žinoma, ji dažniausiai nebuvo naudojama pagal tiesioginę paskirtį, o nešiojama po kairiąja pažastimi), ir špaga su portupėja, ir pirštinės, ir tabakinė.
Moteris - it porcelianinė skulptūrėlė
Rokoko damų kostiumai buvo ne mažiau įspūdingi - jų kostiumai priminė apverstą grakščią vyno taurę.
Moteris pirmiausia buvo įspraudžiama į korsetą ir įvelkama į kelis iškrakmolytus, iškietintus sijonus (po paradinėmis sukniomis - su banginio ūsų karkasu) ir tik tada apvelkama apatine suknele, o ant jos - viršutine suknele, kurios sijonas priekyje turėjo skeltuką.
Apatinės suknelės sijono apačia visada būdavo puošniai dekoruotos siuvinėjimais, kaspinėliais, gėlėmis, o viršutinės - tik priekinis skeltukas. Beje, viršutinė suknelė per krūtinę ir taliją visada būdavo surišama kaspinėliais, trumpos rankovės ir didelės dekoltė gausiai apsiūtos nėriniais, o nugara puošta mini šleifu.
Kartais damos vilkėdavo ir kontušą - viršutinę plačią su klostėmis ant nugaros suknelę, bet, ko gero, tik vaikščiodamos parkuose.
Šukuosenos iš pradžių buvo gan nedidelės - pudruotų plaukų garbanos buvo susegamos ant pakaušio ir viskas papuošta kaspinėliais, plunksnomis, gėlėmis, perlų vėriniais.
Rokoko damos labai mėgo dar baltas kojines, atlasinius ar plonytės odos aukštakulnius batelius, daugybę juvelyrinių dirbinių, muftas, pirštines ir, žinoma, vėduokles.
Trikampes skrybėles taip išsipuošusios damos užsidėdavo tik keliaudamos, o šiaip kartais galvą prisidengdavo lengvučiais šaliais, namuose - nėriniuotais kykais.
Kai mada virsta antimada
Taip galėjo sau leisti rengtis tik aristokratija, ir tik pati turtingiausioji, nors reikia pripažinti, kad ir pirkliai, amatininkai, miestiečiai ir valstiečiai irgi sekė aukštuomenės mada, bet viskas jų rūbuose buvo kukliau ir praktiškiau.
Ypač tada, kai rokokas atgyveno savo aukso amžių ir pradėjo darytis kuo toliau, tuo groteskiškesnis - moterų sijonai išplatėjo tiek, kad jos begalėjo įeiti tik pro dvivėres duris, šukuosenos tapo tokio aukščio ir sudėtingumo, kad paskui damą sekdavo tarnas ilgu pagaliu it šluota prilaikydamas šukuoseną, vyrai pradėjo dėvėti geltonas odines kelnes...
Rokoko epocha ir mados liko iki šių dienų liko tik paveiksluose: Bušė ir Vato - kaip mados sužydėjimas, kitų - kaip karikatūros.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.