Anot filmo apie lietuvių pergalę prieš bermontininkus režisieriaus bei prodiuserio G. Beržinio, nemažas galvos skausmas filmo kūrėjams – brangi pirotechnika.
Nuotr. iš filmo kūrybinės grupės archyvo
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Savo žygį į Lietuvą 1919 m. liepą bermontininkai pradėjo iš Latvijos. Spalio 5 dieną jų ordos pasiekė bei užėmė Šiaulius. Ir nors Antantė įpareigojo bermontininkus palikti Lietuvą, iki lapkričio antros pusės jie nesitraukė ir turėjo užėmę Lygumus, Radviliškį, Šiauliu, Šiluvą, Jurbarką...
Bermontininkai plėšė gyventojus, atimdavo gyvulius, maisto produktus, ir už menkiausią nepaklusnumą sudegindavo ištisus kaimus.
Lapkričio 21 d. prasidėjo Lietuvos kariuomenės puolimas ties Radviliškiu. Mūšį pulkininko Bermonto kariauna pralaimėjo. Tiesa, nuo visiško sutriuškinimo atėjūnus išgelbėjo įsikišusi Antantė. Šiaip ar taip ir iki gruodžio vidurio jie pasitraukė iš Lietuvos.
2010 m. rugpjūčio 11 d. Kleboniškio kaimo buities muziejuje nufilmuoti keli dokumentinio filmo epizodai. Kūrybinei grupei talkina Radviliškio miesto kultūros centro darbuotojai bei jų atžalos. Projektą iš dalies finansavo Kultūros ministerija.
Kuo šis dokumentinis filmas svarbus mums, Šiaulių krašto žmonėms? Pirmiausia tai mūsų žemės, kurioje gyvename, istorija. O juk seniai pastebėta, kad pamiršusieji istorijos pamokas jas turi pakartoti iš naujo...
„Tai bus pirmas filmas per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją, pasakojantis apie Tarpukario kovas. Numatyta atkurti atskirus tos kovos epizodus prie vieno iš išlikusių malūnų Radviliškyje. Projektu jau susidomėjo ir kaimyninių šalių istorijos entuziastai”, - teigia Gediminas Beržinis, šio filmo prodiuseris ir režisierius, su kuriuo toliau pateikiamas mūsų interviu.
- Nepriklausomos Lietuvos valstybės istorijoje būta nemažai svarbių įvykių. Kodėl filmui pasirinkta būtent pergalės prieš bermontininkus 1919 metais tema?
- Nors tuo metu Lietuva egzistavo de jure ir de facto, tačiau tuo pat metu jos lyg ir nebuvo. Ir tik kai Antantės „chebra” gavo į kailį, visi sukluso: „Kas gi tie lietuviai? Iš kur jie?” Kalbu „anekdotiškai”, tačiau viskas buvo panašiai... Taigi minėta pergalė buvo labai svarbus žingnsis kuriant bei stiprinant nepriklausomą Lietuvos valstybę.
- Ar kurdami filmą stengiatės „prisirišti“ prie istorinių faktų, ar žiūrovui pateiksite tik laisvą jų interpretavimą?
- Šiaip visur laikomės dokumentikos. Ką tik filmavome epizodą Kleboniškėse. Suradome seną nuotrauką, kurioje įamžintas sugautas bermontininkas kartu su savo „darbo” įrankiais: lenktiniu peiliuku, raktais, kuriais jie atidarydavo ir plėšdavo taikių gyventojų namus. Kurdami filmą mes padarėme lygiai tokius pat raktus, tokį pat peiliuką – viskas kaip pavaizduota nuotraukoje – dokumente.
- Kokiai auditorijai skiriamas filmas?
- Manome, kad filmas atliks švietėjišką funkciją, todėl jį galima bus rodyti ir mokyklose, kaip mokymo medžiagą, ir per televiziją – plačiajam žiūrovų ratui. Bet yra ir daugiau tikslų, pavyzdžiui, kad su laiku būtų pastatytos rodyklės. Tarkime, panoro žmogus atvažiuoti prie malūno, dar menantį tolimus įvykius, ir be vargo gali surasti tą vietą. O atvykęs pedagogas su klase čia ir pamokėlę surengti.
Anot G. Beržinio, kol kas dar vyksta parengiamieji darbai, o pagrindinis filmavimas (kai suvažiuos visi - restauratoriai, žmonės su ano meto kostiumais, kai sproginės „bombos” ir t. t.) vyks tik vieną lapkričio dieną.
- Ar naudositės profesionalių aktorių pagalba?
- Filmuosime tik patį veiksmą, kažkokius įdomesnius epizodus, kadangi nufilmuoti visko, kaip galbūt norėtume, neleidžia galimybės. Todėl vaidybos, išraiškos ir stambių planų čia praktiškai nebus. Masinės scenos - kaip trumpi intarpėliai, kaip iliustracijos tam, apie ką filme pasakoja istorikai ar pan.
- Dažnai kūrėjai skundžiasi, jog jų galimybes labai varžo filmo biudžetas...
- Nieko nevaržo (juokiasi). Patys žinome, ko norime. Važiuojame, darome. Išlankstyti iš vielos raktą paprasta... Tačiau pinigų mums reikia daug. Todėl Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas” jau spausdina sąskaitų banke numerius. Labai brangūs sprogmenys, visa pirotechnika. Tam skirti 20-40 tūkst. litų laikoma nedidelėmis sumomis. Nors mums atrodo kitaip... Bandome tartis su kariškiais, tačiau neaišku, kaip viskas bus, nors laiko dar yra.
- Kuriamu filmu susidomėjo latviai, baltarusiai... Kuo jiems svarbi ši tema – bermontininkų pralaimėjimas ties Radviliškiu?
- Mūsų kaimynai panašų filmą jau yra sukūrę. „Nakties kariai” - berods, šitaip vadinasi? Bermontininkų pralaimėjimas ties Radviliškiu turėjo didelės įtakos ir kitų kaimyninių tautų istorijai. Tačiau mes nepretenduojame į profesionalų šios tematikos filmą. Mūsų kuriamas filmas – mėgėjiškas. Kodėl? Todėl kad profesionaliame filme egzistuoja tam tikros nuostatos ir vertinimo kriterijai. Mes gi, kaip laisvi menininkai, įvykius galime interpretuoti. Pavyzdžiui, aš galiu 10 minučių rodyti istoriką (jeigu jis teikia įdomią, naudingą informaciją) ir man vėliau niekas „neprisikabins”, kad, girdi, filmuose niekas taip nedaro. Taigi renkamės kūrybinę laisvę...
- Ir kada gi laukti filmo premjeros?
- Svarbiausia sulaukti lapkričio mėnesio ir atkurti tą mūšį. Iki tol planuojame nufilmuoti žmones, jų pasakojimus. Tačiau čia ne viskas taip paprasta. Būna, kad atvyksti, o žmogelis nesulaukė - dar prieš du mėnesius pasimirė. Ryt, pavyzdžiui, važiuojame į kaimą pas ten gyvenančią moterį, kuri gyvai papasakos tai, ką girdėjo iš savo tėvų.
Kovose su bermontininkais dalyvavo ir Nepriklausomybės akto signataro, profesoriaus V. Landsbergio tėvas. Taip pat prezidento V. Adamkaus artimas giminaitis. Abiem parašėme laiškus, kad pasidalytų prieš kamerą girdėtais pasakojimais. Garsių žmonių pavardės ir prisiminimai suteiktų filmui papildomo svorio.
