Laba diena!!!
Na, taip, atspėjote. Čia aš, Petriukas. Nusibodo jau rašyti dienoraštį, bet tėvas vis ragina: „Rašyk, Petriuk, rašyk. Tapsi didelis žmogus, kainos tavo užrašams nebus!” Ai, ką čia aš žinau... Galėtų senis man dabar nedidelį procentą sumokėti nuo būsimosios dienoraščių vertės. Bet kur tau... Nuolat visko prasimano, kad tik gyvenimo saulės nematyčiau.
Beveik visi klasiokai jau rūko, sidrą geria ir su mergom varinėja, o aš bijau apie tai net pagalvoti: jei sužinos, savaitę neprisėsiu. Mano tėtušiui nusispjauti į visokias ES konvencijas dėl vaikų tiesių. Išpers taip, kad maža nepasirodys. Mindei gerai - jo tėvai išsisikyrę, pas močiutę gyvena, arba tam Zeimeravičiui - jo tėvą kažkas nuo tilto numetė... O mane tėvai kontroliuoja, ne tas žodis. Nusispjauti be jų sutikimo žmogus nebegali...
Šeštadienį, pavalgęs pietus, savo nuomonę išsakiau tėvui (su juo lengviau susikalbėti). Girdi, esu pakankamai suaugęs. Kiti gali, o aš tai ne? Juk, gėda ir pasakyti, iki šiol panelės neturiu...
„Gerai, - sako man tėtušis. - Tik su mergaite elkis kultūringai, per daug neprieštarauk, neišsišok, būk taktiškas. Nusivesk į kiną, o grįžtant palydėk iki namų... Ir jokių man „tindirindi! Ar aišku?”
Paskubomis linktelėjau galva ir nuėjęs į savo kambarį ėmiau svarstyti, kurią čia paną pakvietus į kiną? Netrukus, atmetimo būdu, apsistojau ties Irmos kandidatūra. Ji mokosi paralelinėje klasėje, tačiau yra ketveriais metais vyresnė nei visos. Kodėl taip – negaliu paaiškinti.
Tada paskambinau Zeimeravičiui, gavau Irmos telefono numerį ir viską greitai suorganizavau. Ji daug nesilaužė, sutarėm susitikti prie kasų. Zeimeris tai visą vasarą su Irma valkiojosi bei gyrėsi, jog ne kartą ją „patvarkęs”. Gal ir taip. Nors Zeimeris mėgsta makaronus kabinti. O merga ji faina ir kalbos gerai pavaro, ir krūtinė normali - negėda bus, jeigu kas kartu mus pamatys. Ai, ką aš žinau.
Nuėjau laiku, paskui dar pusvalandį jos laukiau. Maniau, kad nebeateis. Visi gi žino, kokios tos mergos nepastovios. Paskui pasirodė. Pripuolė, apkabino ir kad įsisiurbė lūpomis, kaip ta siurbėlė, kuri vasarą besimaudant ežere man į koją buvo įsisiurbusi. Ir dar prie visų! Žinoma, aš nieko prieš „pasilaižyti” kur nors tamsiame kamputyje, bet ne tada, kai tave stebi šimtai akių! Labiausiai bijojau neišrausti, kad ji nesuprastų, ką jaučiu iš tikrųjų, todėl pats ėmiausi iniciatyvos, ir prie kasų laižėmės penkias minutes, o gal net šešias, kol kažkas iš galo eilės sukriokė, jog čia ne vieta mylėtis! Asilas. Pats žinau...
Iki seanso buvo likęs geras pusvalandis. Irmai pasiūlius nuėjome į kavinę. „Įkalam šampo?” - paklausė. Man negaila, tik kad kišenėje - dešimt tėvo duotų litų – visa, kas liko nuo bilietų. „Kažkaip nenoriu. Pilvą skauda”, - atsakiau nei šį, nei tą. „Tada aš pasiimsiu sau”, - tarė Irma, ir pasiėmė. Už savo pinigus, suprantama. Te nepripranta...
„Tai dabar tu būsi mano vaikinas? Ar aš tau pirmoji mergina?” - kamantinėjo mane panelė. Blyn, koks skirtumas, pirmoji ji man ar paskutinioji! Jau nebeprisimenu, ką sumykiau. „Man nepatinka mano vardas, - toliau murkė Irma. - Jei gatvėje sutiksime tavo draugus ir jie paklaus, kuo aš vardu, sakyk „Andželina”. O tai visi pravardžiuoja: „Irma – kaimo firma”. Aš tylomis sutikau, pats sau galvodamas, kuo viskas baigsis?
Atsisėdome 19 eilėje. Prasidėjo seansas. Aš į filmus nevaikštau – namuose turim namų kino sistemą. Irma, matėsi, čia jaučiasi kaip kilbukas vandenyje. „Jie tuoj atsiguls į lovą”, - sužnibždėjo ausin, turėdama omeny pagrindinius herojus, kurie be paliovos barėsi bei aiškinosi santykius. Po poros minučių taip ir atsitiko. Švarcas jau lamdė savo meilužę, o žiūrovai, užkandę amą, laukė, kuo čia viskas baigsis. Netgi trumpam nustojo šnarinti ir čiaumoti spragintus kukurūzus lyg žiurkėnai, nuo kurių salsvo kvapo truputį supykino, nes vaikystėje jų esu persivalgęs – visą naktį vėmiau.
„Esi šį filmą mačiusi anksčiau?” - paklausiau Irmos. - „Nee, tiesiog amerkietiškuose filmuose visada taip: mažiausiai viena sekso scena, kad žiūrovas nebūtų apviltas. Ir nesvarbu, ką šneka ar ką daro herojai”. O po nedidelės pauzės sušnibždėjo: „Ar tau patinka seksas? Kiek kartų pats esi tai daręs?” Man klausimas visiškai nepatiko... „Vieną... ne, tai yra... du kartus”, - sumelavau.
Toliau kažkokie blogiečiai Švarcui į galvą įrėmė revolverį. Negi nušaus? „Nebijok, nenušaus. Pagrindiniai herojai filmo pradžioje niekada nežūsta”, - vėl paaiškino Irma, kad ją kur. Visą filmo intrigą niekais pavertė.
Pabaigoje Švarcas į blogietį paleido visą automato seriją, pamaniau, galas! Teisybė triumfuoja! Bet panelė skaitė mano mintis: „Neimk į galvą: dar kelis kartus blogiukas prisikels”. Ir tikrai: kulkų išvarpytas mafiozis išsitraukė ginklą ir ėmė atsišaudyti. Tada Švarcas paleido į jį iš raketos „Žemė- žemė”. Iš kur ją pastvėrė – nežinau. Iki tol tikrai jos neturėjo. Blogietis dingo ugnies debesyje. Bet po minutės, apanglėjęs vėl ėmė šaudyti... Tada per jį pervažiavo tankų kolona, bet blogietis ir toliau neketino pasiduoti, kol pripuolęs Švarcas jam nurėžė galvą, tiksliau, tai, kas iš jos buvo likę...
Išėjome į gatvę. „Mano proseneliai išvykę. Yra plotas... varom? Gerai? O pakeliui pasimsime ko nors „įkalti” - tauškėjo Irma. - Ką tu gersi? Alų? Vyną? Sidrą?” Paskui pasiūlė cigaretę. Ėjome susikibę už rankų bei kalbėdamai apie bendrus pažįstamus ir pūtėme dūmą. Aš kaskart kosėjau, svaigo galva, tačiau nenorėjau pasiduoti, o Irma smagiai kvatojo ir sakė, kad esu visai dar žalias. Buvome netoli jos namų, kai netikėtai sustojo prošal važiavęs automobilis ir iš jo iššoko mano tėtušis. Gavau taip smagiai per ausį, kad cigaretė iš dantų nuskriejo ne prasčiau už Švarco paleistą raketą. Netrukus su tėvu jau važiavome namo. Jis, aišku, pamokslavo. Aš tylėjau. Nes pasakyti nelabai ką ir turėjau. Tėvas sakė, kad dar nepažįstu gyvenimo ir kad tokius naivuolius gyvenimas greitai nubaudžia. Jis - puikus to pavyzdys. Girdi, visada remtis reikia suaugusiųjų patirtimi. Irgi mat pavyzdys! Suaugusieji baigia nualinti žemę, tirpsta ledynai, išrado atominę bombą, nekaltus septynmečius savo vaikus atiduoda vienuolikai metų į mokyklą, prisigalvojo kitokių baisių dalykų... Ai, ką aš žinau. Dingo nuotaika rašyti.
Viso gero!!!
Petriukas
