Ciao, mieloji Džiuljeta,
Būdamas Šiaurės Lietuvoje gerai supratau, koks reliatyvus yra laikas. Prisimindamas savo jaunystę, laikus, buvusius prieš kelias dešimtis metų, imu galvoti, kad nuo jų mane skiria vos kelios valandos, tačiau, kai pagalvoju apie mūsų atsisveikinimą, atrodo, kad praslinko visa amžinybė!
Pastarosiomis savaitėmis toliau važinėju po Šiaulių apskritį. Čia daug sniego ir šalčio. Tau sunku ir įsivaizduoti, kokie nepravažiuojami yra nuošalesni keliai. Jų valymui vis nėra lėšų.
Prieš dvi savaites, pavakare, Joniškio rajone užklimpau pusnyse ir jau maniau, kad iki ryto teks kiurksoti mašinoje, laimė, po dviejų valandų prošal traktoriumi važiavo vietinis ūkininkas... Jis mane parvilko į savo kiemą, patarė nekišti nosies, kol nenurims pūga, bei pasiūlė nakvynę.
Netrukus pas mano gelbėtoją atėjo kaimynas, kampe pasidėjo aulinukus, o ant stalo - du butelius namuose pagamintos degtinės. Taip, pagal šios šalies įstatymus, tapau nusikaltėliu, mat naminukės gamintojus ir vartotojus be paliovos persekioja įstatymo sargiai. O šeimininkas tąkart papjaustė lašinių bei svogūno ir, pakvietęs mane prisijungti, pradėjo šnekas apie gyvenimą.
Beje, lietuviai turi keistą paprotį: įėję į namus jie prie durų palieka avalynę, visai kaip musulmonai mečetėje. Jau anąkart vestuvėse buvo keista žiūrėti į batų rietuvę prie durų ir orius, kostiumuotus ponus, pasirišusius peteliškes ir mūvinčius šlepetėmis su bumbulais, bei solidžias senjoras, kurių baltos kojinės nuo vaikščiojimo be avalynės tapo purvino sniego spalvos. Įeiti į vidų su batais, pagal vietos papročius, būtų neišsiauklėjimas ir didelis šeimininkų triūso negerbimas.
Taigi klausiausi kalbų ir judinau šąlančius kojų pirštus, nes, skirtingai nei anie du, aš tą vakarą buvau be vilnonių kojinių...
Sužinojau, kad Joniškio ligoninei skiriama 3,6 mln. litų, už kuriuos ketinama modernizuoti infrastruktūrą, nupirkti naują medicinos įrangą, tikint, jog šitaip gydymo paslaugos taps kokybiškesnės, o tai turės įtakos žmonių darbingo gyvenimo trukmei.
Čia abu vyrai pradėjo juoktis sakydami, jog pensinis amžius nuo jų tolsta kaip horizontas, kaip uodega nuo ją pastverti besistengiančio šunies. Jau dabar palyginus vidutinį vyrų amžių ir pensinį amžių juokas ima. Juokas pro ašaras...
Vienas iš mano naujų pažįstamų pasirodė esąs girininkas. Pasak jo, rajone, kaip ir visoje šalyje, vagiama mediena. Šalia miško kelių sukrautos rąstų krūvos tiesiog „išgaruoja” greičiau ir už eterį. Joniškio miškų urėdijos inžinieriaus E. Čepulio parėdymu, valdiški miškai užtveriami atitvarais, tačiau naudos iš to nedaug: išradingi miško vagys kaskart sugalvoja, kaip privažiuoti į medienos paruošų vietas. Todėl geriausias miško sargas esanti pati gamta ir sniego pusnys. Bėda, kad visa tai tik ligi pavasario...
„Girdėjai, aną pirmadienį į Satkūnus buvo atvykęs Seimo narys su savo padėjėja. Kaip dabar jis..? J. Juozapavičius! - dalijosi naujienomis šeimininkas. - Matyt, tikėjosi susitikti su rinkėjais, padiskutuoti. Ale į susitikimą atėjo vos keli seniūnijos darbuotojai. Nė vieno vietos ūkininko! Įsivaizduoji? Susitikimo organizatoriai dėl to kaltina speigus”.
„Kuo čia dėtas speigas? Tų pliurpalų galima paklausyti ir per televizorių, - tarė girininkas, šakute siekdamas lašinio bryzelio. - Žmonės neina, nes mato, kokius idiotiškus sprendimus priiminėja jų išrinktieji... Anksčiau griovė kolūkius, dabar įsisuko į rajonų ligonines... O po viso to dar eiti ir diskutuoti – apie ką? Tas pats, kas mosuoti kumščiais po muštynių. Tuščias laiko gaišimas.”
„Verčiau jau prisėdus televizorių pažiūrėti, - balsu svarstė šeimininkas. - Tik kad nieko gero neberodo. Atrodo, kad visos laidos kuriamos paaugliams arba beprotnamių klientams. Aną šeštadienį, sakau, pažiūrėsiu, kaip chorai dainuoja... Bet po kokių 20 minučių išjungiau televizorių ir nuėjau miegoti: kiek tie chorai dainavo, kiek ne, mačiau tik reklamą ir vedančiojo bei teisėjų blevyzgas su užuominomis į „antrą galą”... Tokį lėkštą humoro surogatą. Joms buvo skirta didžioji laidos laiko dalis.”
Į Šiaulius grįžau kitą dieną ir iš karto nusipirkau vilnones kojines – pirmas savo gyvenime, nes šąlančios kojos pas tą svetingą ūkininką visgi atsiliepė: pagavau slogą.
Gal todėl vietos gyventojai labai daug dėmesio skiria aprangai ir avalynei. Šiauliuose, pėsčiųjų bulvare, dauguma parduotuvių prekiauja batais bei visokiais skudurėliais. Įdomiausia, kad visos jos išsilaiko ir pirkėjų nestokoja! Kaip joks kitas verslas. Štai ir galvoju, kaip man pavyks su makaronų fabrikėliu, kai vietos gyventojų skonis toks nepaprastai siauras bei stereotipinis?
Tiesa, kalbėdamas apie vietinių pomėgius, pamiršau paminėti dar kai ką. Jauni ir seni čia labai mėgsta dėtis plastikinius langus. Kažkokia manija. Negalutiniais duomenimis, mieste esama per dvidešimt jais prekiaujančių įmonių (būtent prekiaujančių, bet ne gaminančių). Anądien einu gatve palei geležinkelio stotį, tai ten maždaug 100 metrų atkarpoje net keturios langus parduodančių firmų iškabos. Kone susijuokiau, bet, laimė, atsiminiau, kad pagal vietinius papročius šypsotis, o tuo labiau juoktis, labai nepadoru ir smerktina. Be to, dar gali palaikyti turinčiu psichikos sutrikimų. Todėl, mėgdžiodamas vietos gyventojus, nutėškiau tokią atšiaurią bei niūrią fizionomiją, lyg būčiau vedamas į kartuves, lyg būčiau kortomis pralošęs ne tik savo, bet ir visos giminės turtą, ir tęsiau kelionę šaligatviu, galvodamas apie tai, jog, perfrazavus žinomą literatūros klasiką, galima būtų pasakyti: šio krašto gyventojai gimsta tik tam, kad prisipirktų avalynės, visokių skudurėlių, susidėtų savo būstuose plastikinius langus ir po to kuo ramiausiai pasimirtų, atlikę savo didžiąją gyvenimo misiją.
O aš rytoj vykstu į Akmenę, bet apie tai papasakosiu kitame laiške.
Bučiuoju visus.
Džiuzepė
