„Patys to nejausdami iš naudingo šeštojo žaidėjo virstame žiauria nokautuojančia bokso pirštine”, - sako sporto psichologas Andrius Stočkus. 

Aušra LAURINKIENĖ 

Vienybė skilo – krepšinio sirgaliai, pasidaliję į dvi stovyklas, interneto platybėse žaidžia žodžių karą, o nuo automobilių tyliai dingsta iki tol išdidžiai plevėsavusios trispalvės. 

Murdome į purvą tuos, kurie dar prieš penkias minutes buvo mūsų šalies didžiavyriai. Kodėl dar neseniai skandavę „Mes laimėjome!”, mes neišdrįstame ištarti „Mes pralaimėjome” ir kartojame, kad suklupo Lietuvos rinktinė? Kodėl krepšinio tautos dalis staiga virto alkanų vilkų gauja, kuri negailestingai puola dėl mūsų tikėjimo visas jėgas atidavusius krepšininkus?

„Iš visų interneto komentarų naudos – kaip iš ožio pieno, - sako sporto psichologas Andrius Stočkus. - Taip mes juodiname patys save, o ne tuos, kurie dėl mūsų paaukojo visą vasarą ir kuriais turėtume didžiuotis. Patys to nejausdami iš naudingo šeštojo žaidėjo virstame žiauria nokautuojančia bokso pirštine. Komandos nereikia palaikyti, kai ji laimi. Palaikymo reikia tada, kai lydi nesėkmės”.  

Savęs dideliu krepšinio gerbėju nevadinantis ir dažniausiai tik paskutines penkias rungtynių minutes stebintis Andrius Stočkus sako, kad psichologinis spaudimas sporte – kasdienybė: „Tą patiria ne tik krepšininkai, bet ir visų kitų sporto šakų atstovai, kuriems aukštus tikslus iškelia federacijos, treneriai ar netgi draugai. Tas medalio laukimas trukdo pasiekti pergalę. Tai – papildoma įtampa ir psichologinė našta, papildomas spaudimas. Tiesa, krepšinis – tokia sporto šaka, kurios atstovams tenka didžiausias spaudimas”. 

Anot sporto psichologo, krepšininkams buvo sunku atlaikyti nematomą Europos čempionato laukiančios šalies lūkesčių presą: „Atrodė, kad viskas – labai gražu. Tačiau užkulisių vaizdas - kitoks. Žmonėms krepšininkai pateikiami lyg dievaičiai. Ir, neduok Dieve, jiems nepasisekė – iškart triname į miltus. Žinoma, taip yra visame pasaulyje. Spauda su žemėm maišo Anglijos futbolininkus ar Amerikos krepšininkus. Toks yra trenerių ir komandos darbas. Manau, kad sportininkai to pernelyg neima į širdį. Tiesa, tam reikia patirties ir užsigrūdinimo. Jauniems žaidėjams, tokiems kaip Jonas Valančiūnas, psichologinis spaudimas turėjo būti be galo sunkus. Juk jis – gerokai per jaunas žaisti vyrų rinktinėje. Žinoma, kai kurie patyrę krepšininkai taip pat gali nesusitvarkyti su psichologinėmis problemomis. Vidinis psichologinis spaudimas sportininkams neretai trukdo priimti gana akivaizdžius sprendimus. Kaip bebūtų, man labiausiai gaila trenerio Kęstučio Kemzūros, nes jis turi prisiimti didžiausią atsakomybę...”

Anot Andriaus Stočkaus, mes, norėdami gero ir palaikydami Lietuvos rinktinę, tuo pačiu jai užkrauname papildomą atsakomybę: „Tai yra patvirtinta tyrimais. Ar galėjome labiau padėti mūsų rinktinei, jei visi būtume žiūrėję į jos pasirodymus truputį atlaidžiau? Manau, kad tikrai taip. Būtume daugiau laimėję. Žinoma, klaidų padarėme ne tik mes, bet ir pati federacija, kuri kėlė aukščiausius tikslus. Taip, ji turi nubrėžti gaires, tačiau tie dalykai įpareigoja, o krepšininkams nebelieka laisvo žaidimo. Visi pasąmonėje žino, kas bus, jei pralaimės. Jau su paskutiniu teisėjo švilpuku jie prieš akis mato visus interneto komentarus ir žiniasklaidos pranešimus”. 

Sporto psichologas pritaria, kad viskas prasideda iš pradžių - likome be Europos vyrų krepšinio čempionato medalių, tačiau daugelis mintyse jau mato tą vieningą rinktinės žingsnį ant olimpinės apdovanojimų pakylos: „Niekas negalvoja apie tai, kad patekome TIK į atrankos turnyrą. Krepšinio žinovai jau eskaluoja, kad jame mes lengvai nugalėsime tokias komandas kaip Angola ir be jokio vargo pateksime į Olimpiadą. Kadangi lietuviai jau žino pergalių skonį, jie nieko kito nesitiki, kaip tik medalių kitąmet Londone. Jeigu žiūrėtume į dinaminę kreivę, tai viskas iš pradžių buvo gerai, palaikėme rinktinę, krepšininkai pralaimėjo, kreivė smuko žemyn, tačiau po pergalės prieš Slovėniją, įvyko reabilitacija, ir linija vėl kyla aukštyn. Visi vėl mato viziją, kaip krepšininkams kabina medalius olimpinėse žaidynėse”. 

 

Andrius Stočkus sako net neabejojantis, kad tie, kurie internete šalies krepšininkus maišo su žemėmis, netrukus vėl išsitrauks žalius marškinėlius ir vėl automobilių veidrodėlius puoš šalies trispalvėmis. 

Andrius Stočkus juokiasi, kad po itin skaudaus Makedonijos antausio mūsų rinktinei, apie Makedoniją dabar žino visi. Šios šalies garbei kuriami net anekdotai: „Geografijos pamoka. Mokytoja klausia: „Vaikai, kur yra Makedonija?”. „Pusfinalyje!” - choru atsako vaikai...”

„Pusė Europos jau žino, kur yra Makedonija ir kaip atrodo šios šalies vėliava. Visi šį Europos vyrų krepšinio čempionatą prisimins kaip pralaimėjimą Makedonijai, o ne kaip ilgai lauktą krepšinio šventę, vykusią mūsų šalyje”, - Šarūno Jasikevičiaus žodžius vakar pakartojo sporto psichologas Andrius Stočkus. 

Anot Andriaus Stočkaus, kartais padidintas dėmesys trukdo ir patiems sportininkams: „Per treniruotes užduodami tokie klausimai, kurie neturi tiesioginės reikšmės pačiam žurnalistui. Paklausia, kokia rytoj bus diena ir sportininkas atsako: „Trečiadienis”. Na kokia iš to nauda? Žmonės turi susikaupti. Koncentracija neateina per penkiolika minučių. Kartais tokio tipo klausimai išveda iš kantrybės. Turbūt visi tą matėme. Kai kurie į juos atsakė su pykčiu ar sarkazmo doze, o kiti – juos ignoruoja. 

Apie tai, kas kelia didžiausią jaudulį prieš varžybas ir kokią naštą ant ištreniruotų sportininko pečių užkrauna iškelti tikslai ir medalių alkis, pasiteiravome ir kelių sporto šakų atstovų. 

Žolės riedulininkė Aušra Bardauskaitė sako nesutinkanti su posakiu, kad namų sienos padeda: „Kai Šiauliuose žaidėme uždarųjų patalpų Europos čempionato rungtynes, jautėme didžiulį papildomą spaudimą, nes namuose žaisti – kur kas sunkiau”. 

Lietuvos žolės riedulio rinktinės narė tikina, kad per Europos čempionatus pasimėgauti žaidimu yra nelabai įmanoma būtent dėl to, kad yra keliami reikalavimai: „Išimtis yra tada, kai komandai puikiai sekasi. Tada tikrai jauti didelį malonumą žaisti”. 

„Visada yra keliamas tikslas. Bet kokiose varžybose. Tai nebūtinai turi būti medalis. Mano atveju tai būna ir patekimas į finalą. O kas, jei man nepavyks? Ką pagalvos treneris, draugai? Ar tai yra signalas baigti sportinę karjerą, kol dar esi viršūnėje? Gal nebereikia eiti į priekį, kol tave nurašys?”, - mintimis apie psichologinį spaudimą pasidalijo ir Aurimas Lankas, garsus šalies baidarių irkluotojas, ne vieneriose varžybose nuskynęs aukščiausių prabų apdovanojimus. 

Pasak sportininko, psichologinis spaudimas būna visada: „Tiek iš paties savęs, tiek iš išorės. Nesinori nuvilti aplinkinių, nes kur kas maloniau visus nustebinti. Todėl visada keliu sau įmanomus tikslus „su avansu” į apačią. Nes geriau nudžiuginti, nei nuvilti. Spaudimas, savaime suprantama, prideda jaudulio, bet jis nėra didesnis nei apskirtai varžybinis jaudulys”. 

Savo nuomonę apie psichologinį spaudimą išsakė ir visiems puikiai žinomas futbolo pasaulio atstovas Davydas Arlauskis: „Viskas remiasi į tai, ko iš komandos tikisi klubo valdžia. Be abejonės, visada yra stimulas kovoti dėl medalių, tačiau ar pavyks tai padaryti, paaiškėja tik įpusėjus sezonui”. Kalbėdamas apie pralaimėjimą savų sirgalių akivaizdoje futbolininkas neslepia, kad jis būna labai skaudus: „Tai niekam nesukelia teigiamų emocijų. Nei komandai, nei tiems, kurie mumis tiki. Tačiau tai skatina kitose varžybose atsirevanšuoti”. Anot Davydo Arlauskio, didžiausią psichologinį spaudimą futbole patiria tos komandos, kurios iš pradžių priskiriamos prie favoričių. 

Garsus šalies baidarių irkluotojas Aurimas Lankas sako, kad psichologinis spaudimas, nepaisant keliamų tikslų, būna visada. 

Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

 

 

Lietuvos žolės riedulio rinktinės narė Aušra Bardauskaitė nesutinka su posakiu, kad namų sienos padeda. 

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr. 

 

 

Visiems puikiai žinomas futbolo pasaulio atstovas Davydas Arlauskis neslepia, kad pralaimėjimai savų žiūrovų akivaizdoje būna itin skaudūs. 

wikimedia.org nuotr.