Ričardas JAKUTIS

             Lietuviai jau senokai skundžiasi, kad kiekvienus metus pasitinka kur kas labiau nuskurdę nei prieš tai buvusiuosius. Mūsų gyvenime belikusi viena atkarpa – nuo sunkaus gyvenimo iki neįmanomo. Jei prieš keletą metų jūs patogiai gyvenote iš banko paskolos įsigytame erdviame bute, vairavote apynaujį (irgi dažnai už paskolą pirktą) automobilį ir galėjote išmaitinti keturių asmenų šeimą bei šunį, tai nuo 2008-ųjų rudens viskas pasikeitė. Statistinio vartotojo portretas jau kitoks: nuo jo veido dingo optimizmo šypsena.

            Aplink toks gyvenimas, kad kinai pakeitė žydus. Aukščiausias pasaulio žmogus – kinas. Žemiausias – irgi. Nesvarbu, po kokią šalį keliaujate, suvenyrai vis tiek bus kiniški. Net pigiuose alaus baruose jau niekas nebeaiškina, kad visus apgavo ir suklaidino per Ameriką pasaulį valdantys žydai. Visos kalbos šiandien apie kinus.

            Gal juoduoju humoru reikėtų pavadinti žinią, jog prasidėjus krizei vis daugiau žmonių keičia plombas, nes dėl nuolat patiriamo streso dažniau griežia dantimis, o rykliai žmones puola rečiau, nes mažiau kas leidžia laiką paplūdimiuose. Mūsų ekonomikos analitikai vienoje televizijos laidoje džiaugsmingai šūkauja, kad krizė baigėsi, o kitoje sunkiai dūsauja, jog tebesitęsia ar grįžta. Taip ir neaišku, kuriame krizės etape atsidūrėme. Įterpsiu patarimą - pirkdami turguje mėsą pažiūrėkite pardavėjai į akis. Žinoma, paradoksalu, kad iki krizės žmonės skolinosi, o per krizę taupo, nors finansine prasme viskas turėtų vykti atvirkščiai. Pavyzdžiui, būstus masiškai pirkome tada, kai jų kainos buvo didžiausios.

             Kažkada karalius Saliamonas ant smaragdinio žiedo užrašė: „Ir tai praeis“. Tokius žodžius šiandien norėtume skirti krizei. Gaila tik, kad Šiauliuose žmonės liūdni. Liūdni slenka bulvaru, be šypsenų sėdi bare. Ar nesusimąstėte, kad net mūsų seksas kažkoks nuobodus, užsitęsęs? Gal todėl, kad dar toli iki vasaros. Bet, žiū, estai. Įraudę, nors ir žiema, sportuoja beveik visi. Visi su pačiūžomis, rogutėmis ar bent uždaruose kortuose žaidžia tenisą. Mūsų jaunimas be idėjų, vyresnieji nugrimzdę į prisiminimus. Paprasčiausia pramoga – prisigerti ir sėsti prie vairo. Dar mūsų miestelėnų nuoskauda, kad gyvena ne Vilniuje. Sostinė, girdi, - savo dvasia laisvas ir europėjantis miestas.

              Kodėl pasaulis padalytas į „mus“ ir „juos“?

              Renesanso vyrukams labai norėjosi pertvarkyti neteisingą tamsuolišką pasaulį. Kaip šiandien tokių mums reikėtų. Gal ateis toks laikas, kai daug kas pasikeis? Nors išklausius Lietuvos Seimo posėdį, peršasi išvada apie pasaulio pabaigos galimybę vienoje atskirai paimtoje šalyje, o Šiaulių miesto tarybos posėdį – apie tokią galimybę viename mieste. Ką gali žinoti, gal mūsų valdantieji dar ir šiandien įsitikinę, kad emigracija ir nedarbas yra tik gandai.

              Juodaisiais periodais, sako, pagelbėti gali astrologinės prognozės ir sapnai. Nors ar gali astrologinė prognozė pradžiuginti moterį, kuriai astrologė aiškina, jog jos vyras 2012-aisiais bus neištikimas. O ir sapnai šiaip jau dažniausiai būna nedžiuginantys. Tiesa, krizių metu, anot sapnų tyrinėtojų, dažnai būna priešingai – Dievas taip sutvarkęs pasaulį, kad žmogui liktų vilties. Todėl jei vasarį pradedame sapnuoti pavasarį – reikia tik džiaugtis. Ypač kai šildymo kainos tokios. O jei apie vandens kainas, tai jos perša mintį, jog iš čiaupų teka ne vanduo, bet šampanas.

              - Ką veiksi savaitgalį?

              - Su kaimynais samdomės autobusėlį ir vyksime Lenkijon į parduotuves.

              Jei lenkų ir lietuvių politikai nesutaria, tai lenkų pardavėjams lietuviai - artimiausi draugai. Nė vienas nepaklaus, kodėl „w“ nerašote, o tik pirk ir mokėk.

              Ar mūsų gyvenime dar yra likę vietos šventėms? Tūlas tiesiai šviesiai pasakys, jog po Kalėdų ir Naujųjų metų sekančios šventės – Velykos, o iki jų nieko ypatingo nėra. Toks labai klys.

              Mano vaikystės metais pačiu didžiausiu stebuklu prasidėdavo sausio mėnuo. Visas šventimas tuomet buvo sukoncentruotas ne į Kalėdas, o tik į Naujuosius metus. Todėl mes, visi to meto vaikai tiksliai žinojome, kad jei sausio pirmąją atsikelsi anksčiau už kitus, po eglute rasi dovaną. Taigi – sausis prasidėdavo šventiškai. Dabar gi šis mėnuo visiškai išsikvėpęs, nes visos dovanos įteikiamos gruodyje, sausiui nieko nebepaliekama. Sausis tampa pačiu vangiausiu mėnesiu. Po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių visi ilsisi, neskuba. Bet juk sausio mėnesį buvo Trijų karalių šventė, taip pat kinų Naujieji metai. Trijų karalių šventė pratęsia ir įprasmina Kalėdas, nes Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, trys išminčiai, pagal dangaus kūnų judėjimą atsekę sužibusią žvaigždę ir žinodami pranašystes, kad tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę, atskuba jo aplankyti. Kai ant buto durų pamatai užrašytas tris raides KMB (Kasparas, Melchioras, Baltazaras), apima šiltas jausmas – čia gyvena geri žmonės, nes blogų Trys karaliai nelankytų.

             Kažkodėl dar vis nešvenčiame (arba švenčiame labai kukliai) kinų Naujųjų metų. Kinijos gatvėse ir viešose vietose tą dieną šokamas drakonų ir liūtų šokis – apsivilkus auksu žėrinčius šiuos žvėris imituojančius drabužius, įžiebiami ir į dangų leidžiami popieriniai žibintai. Vos ne Helovinas, ir jeigu pastarasis pas mus prigijo, tai net keista, kad neatidunda kinų Naujųjų metų linksmybės. Kinų Naujieji metai švenčiami sulaukus antrosios mėnulio jaunaties po žiemos saulėgrįžos.

             Prasidėjo vasaris - nepaprastas mėnuo, nes jį sudaro 28 dienos įprastiniais metais ir 29 dienos - keliamaisiais metais. Keliamieji metai dar vadinami demoniškais. Nenoriu nei savęs, nei jūsų gąsdinti, bet sako – nieko gero tokiais metais nelauk. Astrologai teigia, kad tai išdidumo ir tingumo metai.

             Vakar buvo Švilpiko diena. Tai diena, kai švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Jeigu jis jį pamato, tai reiškia, kad bus dar šešios savaitės blogo oro, ir lenda atgal į urvą. Jei diena būna debesuota, taigi be šešėlio, jis tai priima kaip pavasario ženklą ir lieka išlindęs iš urvo. Šį tekstą rengiu kiek anksčiau, todėl nežinau, kaip šiais metais pasielgs švilpikas, o skaitytojas apie jo poelgį jau žino. Tiesa, barsukas sausio 25 d. savo šešėlio nepamatė.

             Be to, vakar buvo ir Grabnyčių diena. Įdomiausia, kad iškilmingiausiai ši diena pažymima Pietų Amerikos indėnų: ištisos šeimos ir kaimai iš aukštikalnių ne vieną dieną pėsti keliauja į slėniuose esančias bažnyčias, kuriose iškilmingai švenčiami atlaidai. Mes gi nuo senų senovės žinome, kad namuose turėti „grabnyčinę“ žvakę buvo privaloma. Atėjus lemties valandai, mirštant artimam žmogui, uždegti „grabnyčią“ svarbu tebėra ir dabar. Menu pasakojimą apie vieną Šiaulių ligoninėje dirbusią slaugę, kuri sovietmečiu slapta visada uždegdavo „grabnyčinę“ į Amžinybę išeinantiems ligoniams.

             Tiesa, pats šios dienos pavadinimas, susietas su „grabu“, nėra linksmas. Todėl norėtųsi, kad pagal lietuviškų švenčių pavadinimų darybą, ši diena būtų tituluojama Žvakine, kaip vadiname Šeštines, Sekmines, Devintines, Žolinę, Šilinę, Vėlines ir kt.

             Šiandien, vasario 3-iąją, bažnyčia pagerbia šv. Blažiejų – vyskupą ir kankinį, kuris globoja žmones, sergančius gerklės ligomis. Šią dieną tikintieji tikėdamiesi geresnio derliaus, šventindavo linus ir jais puošdavo eglės ar kadagio šakelę. Skaudant gerklei tais šventintais linais aprišdavo kaklą. Tą dieną bažnyčioje per apeigas kunigas prideda prie susirinkusiųjų kaklų dvi sukryžiuotas linais surištas žvakes ir palaimina.

             Poryt vasario 5-oji – kankinės Šv. Agotos diena. Kartą, išsiveržus Etnos ugnikalniui, žmonės patiesė priešais atitekančią lavą šv. Agotos skraistę. Ugnikalnis nurimo. Nuo to laiko tikima, kad šv. Agota saugo nuo ugnies ir sunaikinimo. Šią dieną šventinama duona, tikima, kad ji apsaugo nuo gaisrų, nelaimių, perkūnijos. Jos įdėdavo kareivėliui, kad saugotų nuo kulkų. Tikintieji pasirūpina, kad namuose visuomet būtų Šv. Agotos dieną šventintos duonos.

             Švęsti Įsimylėjėlių dienos vasario 14-ąją. ir Moters dienos kovo 8-ąją agituoti nebereikia. III amžiuje imperatorius Klaudijus II įtraukė Romą į virtinę karų. Reikėjo daug kareivių ir buvo manoma, kad jei vyrai nebus susituokę, mieliau tarnaus imperatoriaus kariuomenėje ir drąsiau kausis. Žiaurusis imperatorius net ėmė drausti santuokas. Gi vyskupas Valentinas vis tiek tuokė įsimylėjėlius ir už tai buvo nuteistas mirti. Po mirties jis paskelbtas šventuoju. Lietuvoje Šv. Valentino diena pradėta švęsti 1990-aisiais, nors meilei skirta šventė yra buvus ir senojoje Lietuvoje – deivės Mildos diena gegužės 13. Tiesą sakant, meilei visos dienos tinkamos. Ar galima tikėti moterimis ir vyrais, kurie tvirtina, kad niekaip negali susirasti partnerio šeimyniniam gyvenimui? Kažkur greta vaikšto tas žmogus, su kuriuo galėtumėte būti laimingi, bet jūs į jį nekreipiate dėmesio, nes manote, kad sutiksite gražesnį Jūs tikite, kad „į turgų“ atveš naują ir geresnę prekių partiją. Bet kad ir kiek jų beatvežtų, visada apniks dvejonės, kad ir tos ne geriausios. Taip nieko ir nesurasime.

            Tiesa, kadangi Įsimylėjėlių diena daugiau jaunimo šventė, o, žinia, vyresnieji linkę kištis į jaunimo gyvenimą, tai ir aš, pasinaudodamas proga, norėčiau jaunimą įspėti ir pamokyti: neseniai skaičiau, jog būtumėte atsargesni besdamiesi įvairiausius auskarus ar žiedus, nes, pasirodo, jei prasiveri nosį – kenkia seksui, o antakį – protavimui. Be to, saugokitės melžėjų ligos. Tiesa, dabar ji vadinama kompiuterininkų liga – kai rankų pirštais ilgą laiką atlieki tuos pačius veiksmus.

            Kovo 8-oji. Reikia tikėtis, kad šiais metais tą dieną daugelyje mūsų miesto įmonių ir įstaigų vyrai nersis iš kailio, kad tik jų bendradarbės šypsotųsi - vaišins jas kava ir saldumynais, linksmins muzika, ateis į darbą pasipuošę, kad moterims būtų kur akis paganyti. Miesto valdžia aplankys namuose iš darbo dėl etatų mažinimo atleistas moteris ir įteiks joms po gėlės žiedą. Džiugu, jei tą dieną nebus užmirštų moterų - daugiau ar mažiau, bet gėlių turės visos. Tiesa, nepaisant to, pretenzijų vyrams moterys vis tiek neslėps: „Jei tik vieną kartą per metus pasveikina - mums mažai!“

             Vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš Kovo 8-osios šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tą dieną lauktų. Tiesa, bent man neoriginalu pasirodė, kad norimų dovanų sąraše daugiau nei trečdalis respondenčių pasirinko kosmetiką ir parfumeriją. Toliau normaliau - antrojoje labiausiai pageidaujamų dovanų sąrašo vietoje atsidūrė kelionė arba bent romantiška vakarienė.

             Jei apie dovanas, nebūtinai Kovo 8-ąją, bet ir kitomis progomis, tai krizių metu įsiklausykite į etiketo mokytojų patarimus, kad jos turi būti praktiškos: tokios, kurios neįvarytų jų gavėjo į nepatogią padėtį prabangumu ir poreikiu atsidėkoti. Jos gali būti net ir tokios, kurias paskui galima perdovanoti, o užvis geriausios prabangiai suvartojamos (išgeriamos, suvalgomos, išuostomos).

             Vasario 16-oji (Lietuvos Valstybės Atkūrimo diena) ir kovo 11-oji (Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena) – sunkiausios šventės. Vis dar neapsisprendžiame, kaip šias dienas švęsti, televizijos niekaip nesusigaudo, kokias laidas tomis dienomis rodyti – liūdnas ar linksmas. Tautos švenčių apibūdinimuose parašyta, jog jos ugdo valstybės gyventojų pilietiškumą ir vienybę. „Ar pas mus irgi šitaip?“ – retorinis klausimas. Keista, bet jei sveikinimo atvirukų su Valentino ir Moters diena mačiau, tai su Lietuvos Valstybės Atkūrimo ir Nepriklausomybės atkūrimo dienomis tokių regėti neteko. Mano galva, šiomis dienomis tiktų aplankyti senus žmones, pabendrauti šeimoje.

             Kovo 4-ąją - Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus. Gyveno jis viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą ir mirė sulaukęs 26 metų, o kadangi asketinio gyvenimo pavyzdžių šiandien mums nelabai reikia, Šv. Kazimiero diena būtų mažai žinoma, jei ne Kaziuko mugė.

             Yra ir savotiškų švenčių. Pavyzdžiui, sausio 26 – Muitininkų diena. Apie muitininkus, mano galva, geriausiai byloja kad ir toks faktas: kol dar buvo siena tarp Lietuvos ir Lenkijos, Lazdijų gyventojai kas mėnesį parduotuvėse išleisdavo 2000 litų, o, pavyzdžiu, Jonavos – 800. Vasario 11 - Ligonių diena. Keista - nejau švęsi ir linksminsies, kad esi ligonis. O ir kaip sveikinti ligonius - sveikinu, kad sergi? Kovo 14 diena yra π (pi) šventė. Ši diena taip vadinama, nes matematikoje π reikšmė lygi 3,14 (suapvalinta iki 2 skaitmenų po kablelio). Skaičius π (pi) reiškia apskritimo ilgio ir skersmens santykį. Įvairių šalių mokyklose šią dieną rengiami matematikų vakarėliai. Ypač kviečiama švęsti 1 val. 59 min. dėl tolimesnių skaičių po kablelio – 3,14159. Beje, 1879 m. kovo 14 d. gimė ir garsus mokslininkas Albertas Einšteinas. Kovo 21 dieną daugelyje Europos šalių minima Tarptautinė miego diena. Bent aš manau, jog tokią dieną vertėtų minėti, pavyzdžiui, lapkričio mėnesį, o ne prasidėjus pavasariui, kai dienos sparčiai ilgėja, saulė vis dažniau ir ilgiau džiugina. Daug aiškiau, kai sužinai, kad šią dieną remia farmacijos bendrovė „Sanofi-Synthelabo“ - šiuolaikinių migdomųjų preparatų gamybos lyderė pasaulyje. Kovo 22-oji – Vandens diena. Apie milijardas žmonių pasaulyje neturi tiesioginio priėjimo prie vandens, o apie 2,6 milijardo – paprasčiausių sanitarijos sąlygų, gi mes tik burbame – vanduo brangus, vanduo brangus. Tiesa, apie vandenį kalbame ir vasario 15-ą dieną. Skaičiau, kad tos dienos naktį visas vanduo tampa stebuklingas. Linksma sužinoti, kad tuo metu stebuklingų savybių įgauna ir alus bei kitokie gėrimai. Tačiau jokiu būdu čia nebandau propaguoti alkoholio, nes niekas nėra atlikęs eksperimentų, kaip toks „stebuklingas vanduo“ veikia žmogų. Siūloma vasario 15-osios naktį kad ir iš čiaupo į stiklainį prisileisti vandens ir jo išgerti, kai susirgsime ar tiesiog bus bloga nuotaika. Be to, vasario 15-osios nakties vandens mažai beturint, galima jo įpilti į indą su paprastu vandeniu ir taip padauginti „stebuklingo“ vandens.

             Ir tik dabar priartėsime prie Velykų. Štai koks kelias, o jūs sakėte Kalėdos, Naujieji ir iškart Velykos. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasarinės (kovo 21) mėnulio pilnaties. Šiemet jos balandžio 8 dieną.

             Kai kas gali pasiginčyti, jog norime pernelyg daug švenčių. Sutinku, kad nuo švenčių gali pavargti. Bet gali ir pailsėti. Kaip kas.

             Žiema greitai prabėgs ir atsisveikins iki kito karto. Atšils, nebeliks plikledžių, baltų sniego plotų ir nemalonaus šalto vėjo. Nors šiomis dienomis ir šalta, šiaip jau ši žiema šiltesnė nei kitos. Net keista, kad šito nežino šildantieji mūsų pastatus. O ar bus pasaulio pabaiga? Nesinorėtų tikėti, bet dėl visko daiktus tvarkingai susidėkite. Aš gi esu nusiteikęs optimistiškai: sugebėsiu rašyti tokius pat ilgus tekstus ir po pasaulio pabaigos.