Trukdytojai II
Atsargiai pradeda vertis durys ir galvą kyšteli Rožinė Mamytė:
- Vargšelė... Tu dar gyva?..
- Kodėl turėčiau būti negyva? - nustembu.
- Girdėjau, kaip bosas ant tavęs šaukė. Taip šaukė, taip šaukė... - laibu balseliu tardama žodžius Rožinė Mamytė atsargiai uždaro duris ir įslenka į kabinetą. - Kažką ne taip padarei? Ar išvis nepadarei?
- A... - numoju ranka, nes mažiausiai noriu apie mudviejų su bosu susikirtimą kalbėtis su šia rožine ypata, nes ji turėdama geltonai dažytus plaukus ir šįkart vilkėdama skaudžiai rožinės spalvos lėlišką sijonuką absoliučiai neturi humoro jausmo.
Rožinė Mamytė klesteli ant kėdės priešais atidengdama plonytėmis pėdkelnėmis aptemtas šlaunis ir nutaiso verksmingą veidelį.
- O tu ko liūdna? - klausiu iš mandagumo, nes man visai nerūpi jos tikros ir tariamos nelaimės, apie kurias moterytė taip mėgsta pasakoti net neklausiama.
- Ach, ach... - pračiaupia Rožinė savo rožines lūpytes ir nebenutyla: - Šiąnakt sapnavau tokias baisybes: šaukia toks vyriškas balsas mane vardu, šaukia... Lyg ir išsigandęs, lyg ir išsiilgęs... Balsas nepažįstamas, tai aš ir nežinau ką atsakyti. Gal tu žinai, ką tai reiškia?
Papurtau galvą, nes bandydama ištarti žodį būtinai susijuokčiau - visi Rožinės sapnai su nepažįstamais vyrais, su kažkokia erotine potekste. Ką jau čia ir bepasakysi. O ir neverta, nes jau ji apie ką kita pasakoja:
- ... norėjau pastumti virdulį ant viryklės, bet jis užkliuvo už keptuvės ir visi kepsniukai pasipylė. Ką dabar daryti, nes ir virtuvė prirūko, ir viryklė apdegė?
Ir nespėjus atsakyti, kad reikėtų viską nuplauti ir išvėdinti virtuvę, moterėlė vėl savo pasakoja: kaip vakarais ji nepasidalijanti kompiuteriu su savo sūnumi - dvejų metų mažyliu!
Aš jau jos nebesiklausau, tik žiūriu į jos rožines lūpytes, iš kurių tik byra, tik byra vienas už kitą idiotiškesni pasakojimai.
Man Rožinės gaila - kaip ir visos tos kartos, kurios vaikai, kaip sakoma, skubos tvarka perėjo į suaugusiųjų gyvenimą, nes jų tėvai buvo priversti iš vargo ar dėl prašmatnesnio gyvenimo kalti pinigus.
Penkiolikos Rožinė rengėsi, dažėsi ir elgėsi kaip viską gyvenime patyrusi trisdešimtmetė - pati išsipasakojo.
Gerai dar, kad nors mokyklą baigė ir kolegijoje porą semestrų, tai dabar bent darbą turi, nes visi vyrai jos gyvenime apsistodavo tik keliems mėnesiams. Net ir sūnaus tėvas.
Gal ir visai graudi būtų ta Rožinės istorija, jei artėdama prie trisdešimties ji nebūtų nusprendusi už tą savo prarastą paauglystę atsigriebti pradėjusi elgtis, rengtis ir kalbėti kaip penkiolikmetė.
Todėl, kai prieš porą mėnesių ji, paauginusi sūnelį, grįžo į darbą, visi išpūtė akis, kad moteriškei pasimaišė: rožiniai sijonai vos ne iki juosmens, palaidinių iškirptės vos ne iki juosmens ir dar raudonos rožės tatuiruotė ant krūties...
Pora jaunesnių kolegių atvirai iš jos šaipėsi, vyresnės bandė atvesti į protą, o kolegos vyrai vis užeidavo pasižiūrėti, kuri dar kūno vieta neatidengta. Beje, vyrai už akių ir sugalvojo Rožinės Mamytės pravardę, nes nors ir dar liekna ji labai jau moteriškos figūros...
Blogiausia, kad Rožinė patarimų nesiklausė, pašaipų nesuprato ir nuoširdžiai manė, kad visos moterys prie jos kabinėjasi, nes žiauriai pavydi ir išvaizdos, ir pasisekimo tarp vyrų. Todėl su visomis kolegėmis buvo susipykusi ir panašu, kad užsukdavo pas mane išsipasakoti, nes aš jai nieko nesakau.
O ir ką aš galėčiau jai pasakyti? Nebent, kad jau metas baigti guostis ir pradėti rimtai dirbti.
Po tokių mano žodžių Rožinė Mamytė lėtai pakyla nuo kėdės, papurto sijonuką, pakrato priaugintų plaukų sruogas ir lėtai išplaukia iš kabineto metusi: „Tai paskui...“
Aš atsidustu ir palinkstu prie klaviatūros. Dabar jau ilgam, kai prieš pat darbo pabaigą pakeliu galvą pamatau įskriejusią sekretorę Reginą.
Ji šaukia:
- Kodėl neatsiliepi telefonu? Bosas kviečia ateiti.
Pažvelgiu į telefoną - ragelis pusiau puslydęs. Bandau atsikelti ir negaliu: kojos užtirpusios, nugara surakinta, o monitoriuje tik įpusėtas darbas, kurį šiandien trūks plyš turiu pabaigti.
Ach ir vėl teks vakaroti per tuos trukdytojus.
Lilitė
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.