Baigęs vidurinę ir išvykdamas studijuoti, tėvams pasakiau: „Į šį miestą niekad negrįšiu“. Grįžti teko ir net džiaugtis, kad miestas mane priėmė. Meilę miestui lyginu su lėktuvo nusileidimu. Kai lėktuvo ratai paliečia žemę, apglėbia palaima, keleiviai dažnai ploja. Toks jausmas, mano galva, turėtų būti ir kai įvažiuodamas į miestą pamatai lentelę su jo pavadinimu. Gal dabar tas jausmas jau atsiranda, bet anksčiau nebuvo. Suvokiu, kad problema manyje pačiame. Prisimenu, kaip kartą manęs paklausė, ar laimingesnis būčiau, kai mane myli, ar kai pats myliu. Be abejo, geriausiai būtų, kai meilė abipusė, bet jei šitaip nėra, nemelavau ir atsakiau – kai mane myli. Nekoks aš žmogus.

Skaudu girdėti, kai sakoma – nemielas miestas, nesinori čia gyventi. Tai girdint tenka pasvarstyti ir apie tai, kas yra miestas. Pritariu net minčiai, jog miestų Lietuvoje nėra. Bet jeigu jau yra, tai verta pasiklausyti miestų teoretikų, kurie teigia, kad miestas šiaip neatsiranda. Kažkas turi ateiti į konkrečią vietą ir įsikurti, turėdamas konkretų tikslą čia gyventi ir išgyventi. Pagrindinis klausimas turėtų būti toks: ar tai miestas – mūsų miestas, ar vieta su daug gyventojų, kurie tik naudojasi miestu, bet jo nekuria? Gražu, gera ir normalu, kai mylintys savo miestą supyksta, jei koks nors atvykėlis miestą pakritikuoja. Tiesa, pykstant vis dėlto reikia ir pamąstyti, ar kritikuojančiojo žodžiuose nėra tiesos.

Vaikščiodamas po Talino senamiestį gali nesunkiai sužinoti strateginius Estijos valstybės planus. Prie Istorijos muziejaus nutiestas vadinamasis „Istorijos takas“, kur sužymėtos svarbiausios tautos ir valstybės gyvenimo datos: ledynmečio pabaiga, Saaremos saloje nukritęs meteoritas, karai, sukilimai, okupacijos... Paskutinė „Istorijos tako“ data žymi 2418 metus. Estija tuomet planuoja švęsti respublikos penkių šimtų metų sukaktį.

Ar Šiauliai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų? Mano galva, šiauliečiai kažkiek panašūs į vilniečius, kažkiek į kauniečius. Brangios gėlių puokštės, veidmainingos kalbos būdingos vilniečiams. Ypač keistas jų noras pabūti furšetuose su televizijos žvaigždėmis ir manekenėmis, nors nuo to, kad pastovėjai šalia gražuolių, pats nepagražėji. Jei vilniečiai trokšta garsių pažinčių, kauniečiai – reikalingų. Reikalingus žmones jie susiranda per buvusius klasės draugus, automobilių remontininkus ar susipažįsta turguje. Pasirodęs su kompanija naktiniame bare atskleisi žiopliams ir barmenams savo ryšius. Jei tau užtenka alaus, šašlyko, didžkukulių, spirgų, rasi tai nuosavoje virtuvėje ar sodo sklype. Be to, ne tokia gėda bus, jei išgėręs ką išplepėsi ar apsijuoksi, pavyzdžiui, Emilį Zolą pavadinęs tapytoju.

Šiauliečiai – atsargūs žmonės. Neskuba, nerizikuoja, apsvarsto, apgalvoja, pasitaria. Keldamiesi į naują butą šiauliečiai svarsto, ar pirmiau tą butą aplaistyti, ar pašventinti? Tik Šiauliuose girdėjau palinkėjimus: „Linkiu sėkmės šeimyniniame ir... asmeniniame gyvenime!“ Šiauliečiai – tai grupė žmonių, susiburiančių dažniausiai tik tuomet, kai keičiasi šios grupės narių skaičius. O šiaip šiauliečių šeima - tai bendruomenė, kurią jungia bendras šaldytuvas ir televizorius. Neseniai viename susitikime su skaitytojais buvau paklaustas, ar man neatrodo, kad Šiauliuose gyvena susvetimėję žmonės. Atsakiau – atrodo. Bičiulis išsakė savo nepasitenkinimą, kai ėjęs pas draugą, nežinojęs laiptinės durų kodo ir ilgai spaudinėjęs skaičiukus. Iš laiptinės išėjęs žmogus, buvo galima suprasti, kad to namo gyventojas, ėmė klausinėti, pas ką jis einąs. „Koks jo reikalas?“ – burbėjo bičiulis. Bičiuliui paprieštaravau, jog tokiu namo gyventojo elgesiu reikia tik džiaugtis. Kiek šiandien regime užrašų: „Jus stebi vaizdo kameros“, „Saugo apsaugos tarnybos“, o juk paprasčiausias ir pigiausias būtų: „Kaimynai stebi“. Daugelis daugiabučiuose gyvename dešimtis metų, bet neturime kaimynų, su kuriais galėtume išgerti kavos puodelį ar vyno taurę. O sako, būdavo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vieni kitų pagalbos galite paprašyti net ir naktį.

Girdėjau nuomonę, jog apie miestą galima spręsti iš gatvės muzikantų. Štai dažnas vasaros vaizdas bulvare. Vienas daužo gitaros stygas, bando dainuoti, o mergaičiukė ar net kelios kiša praeiviams po nosim kepurę: „Paremkit gatvės muzikantus!“ Toliau paėjėjus - vaikinukas visai neblogai pučia saksofoną. Jam prie kojų atviras instrumento dėklas. Jis beveik tuščias, pinigus susirinko anie nemokšos muzikantai, kaišiodami kepurę.

Gaila, kad mieste beveik nėra vadinamojo „auksinio“ jaunimo. Šiauliuose nesivysto jokios mažumos – nei etninės, nei religinės, nei meninės ar muzikinės, nei, pagaliau, seksualinės. Senojo elito Šiauliuose beveik nelikę, o naujajam susiformuoti vienos kartos neužtenka ir reikia labai daug bei ilgai mokytis. Nustebau sužinojęs, kad mokytojui įėjus į klasę mokiniai nebeatsistoja. Nejau tai tiesa? 

Šiaulių pietinio rajono atsiradimas sutapo su mano vaikyste. Pirmųjų ten pastatytų namų kvartalą žmonės praminė Taškentu, nes, sako, ten gyventi buvo atvežti taškentiečiai po tame mieste įvykusio žemės drebėjimo. Mano nuomone, Taškento pavadinimas prigijo todėl, kad tada pietinis rajonas nuo miesto centro atrodė toli it šis Azijos miestas. Pamenu, kaimynai keldamiesi iš miesto centro į pietinį rajoną džiaugėsi – gyvensime šviesiame dideliame bute... Buvo išmetami seni baldai ir perkami nauji, pavyzdžiui, trikojis stalelis iš pjuvenų plokštės... 10-ojo dešimtmečio pradžioje mikrorajonai prarado sovietinės ideologijos suformuotą optimistinį charakterį. Nebeliko ten linksmų ir visus vienijančių dalykų. Pavyzdžiui, šiukšlių mašinos atvykimo ir vieningo šiukšlių į tą mašiną nešimo. Juk kiemuose nebūdavo konteinerių, o namuose šiukšlių šachtų. Du kartus per dieną, (išskyrus sekmadienį), į kiemą atvažiuodavo garsiai pypsėdama šiukšliavežė. Vienmarškiniai, su chalatais, įsispyrę į šlepetes ir su kibirais ar šiukšlių krepšiais rankose iš laiptinių prie jos traukdavo žmonės. Vienas su kitu pasilabydavo, šnekteldavo, o kartais ir ilgėliau stabtelėdavo pasidalyti naujienomis, padiskutuoti apie įvykius name, mieste ar net globaliau.

Mano jaunystės metais - prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų - kelionės miesto autobusais buvo visai kitokios nei dabar. Keleiviai sudarydavo vieną darnų kolektyvą, tiesa, kiekvienoje stotelėje prarandantį vieną kitą savo narį, bet pasipildantį naujais, tik įlipusiais. Keleivius vienijo pokalbiai. Autobuse vyravo tvarka, bet kuris sėdintis paauglys bemat būdavo sugėdintas ir paprašytas užleisti vietą garbingesnio amžiaus keleiviui. Šiandien viešąjį transportą išstūmė nuosavi automobiliai.

Miestas keičiasi. Žiūrėk, name, kur buvo, tarkime, duonos parduotuvė, įsikuria batų parduotuvė (pastarųjų mūsų mieste tiek daug, kad, atrodo, miestelėnai turi ne dvi, bet daugiau kojų), vėliau kirpykla, dar vėliau technikos salonas, po to dar kas nors... Istorija sudarkyta. O juk puikiausiai galėjo būti duonos parduotuvė, kepti bandeles ir, kaip buvo įprasta, turėti nuolatinius pirkėjus bei šviežiais gaminiais ir gardžiais kvapais vilioti naujus.

Koks būtų miestas be pėsčiųjų gatvės? Įsivaizduokime, kad tokios gatvės nėra. Jau ir taip blyškūs Šiauliai būtų visiškai pilki. Pėsčiųjų gatvė – tai tarsi atskiras miestas mieste. Girdėjau šiauliečius sakančius: „Einam pasivaikščioti bulvaru, gal pažįstamų sutiksim.“ Gal tai noras iš neturėjimo ką veikti, bet drauge ir gražūs tikslai pabendrauti, pabūti kieno nors draugijoje. Tik tų vaikščiojančiųjų bulvaru daugiau norėtųsi regėti. Dabar toji pėsčiųjų gatvė atgyja tik per kokias nors šventes. Tuomet čia prekeiviai, muzikantai, būriai miestelėnų. O džiugu tai būtų regėti kiekvieną šeštadienį, sekmadienį ar net paprastą dieną baigiantis darbui. Visi dabar guodžiasi, jog ištuštėjęs bulvaras - opiausia miesto problema. Tiesa, Šiauliai čia ne išskirtiniai. Tas pat ir Kauno Laisvės alėjoje ar Klaipėdos senamiestyje. Vilniuje užklydau į Katedros aikštę. Tuščia. Tiesa, gana greitai kitoje aikštės pusėje pasirodė dar vienas žmogus. Buvome dviese tokioje didelėje aikštėje. Sako, pats įdomiausias gyvenimas vyksta garažų bendrijose. Lyginu su Vakarų miestais. Jei tik yra tokios pėsčiųjų gatvės, visur ten knibždėte knibžda žmonių. Nustebino japonai, kurie vakarop būriais patraukia į tokias gatves pasivaikščioti prieš miegą. Kur tik žiūri – gausybė mažų žmogeliukų.

„Ką pats padarei, kad pagyventum bulvarą?“ – gali manęs paklausti. Na, nusprendžiau, jog nors į darbą man eiti šalutinėmis gatvėmis kiek greičiau, bet einu į darbą ir grįžtu iš jo bulvaru. Aišku, tai per mažai. Reikės dar ką pagalvoti. „Veiksmo mieste mažai, aktyvių žmonių nebeliko“, – guodžiasi bičiulis. „Pats būk aktyvus“, – atsakau jam.

Šeštą valandą miestas bunda, septintą – jau prabudęs, aštuntą – gyvas. Nors ne. Tai Vilniuje. Šiauliuose viskas valanda vėliau: septintą miestas bunda, aštuntą – prabudęs, devintą – jau gyvas. Švenčių rytais dingsta visi miesto garsai. Ir kad pasaulis dar kruta, supranti gal kokią 10 valandą. Šiauliuose - 11-ą. Ypač apmiršta tie miestai, iš kurių daug emigruojančių į užsienį. Judrieji išdunda į Vakarus, mieste daugėja to, kas statiška ir konservatyvu.

Sako, Šiauliai laikosi ant trijų banginių: universiteto, katedros ir teatro. Nemanau, kad kas paneigtų. Šiaulių dramos teatras mielas, be didesnių juodųjų periodų, kas būdinga kitiems šalies teatrams. Neikit į teatrą, ant kurio durų kabo skelbimas, jog teatras ieško aktorių. Ant mūsų miesto teatro durų tokio skelbimo niekad nebuvo ir, reikia tikėtis, nebus. Šiaulių žiūrovai rimti, bet imlūs. Nuoširdžiai kvatoja per komedijas, atidžiai stebi rimtų spektaklių įdomesnes scenas. Šiauliečiai visur tokie. Nustebę. Net einantieji bulvaru, tarsi pirmą kartą juo žengtų. Bet tai ypač pastebima teatre per pertraukas: žiūrovai fojė suka ratus ir stebi vienas kitą, tarsi norėdami įsitikinti, ar anie matė tą patį, ką ir jie. Ir dar vienas pastebėjimas. Labai sunkios teatro durys. Stumi, stumi jas. Tai ne kokio banko, prekybos centro ar kavinės durys, kurios pačios atsidaro vos tik prisiartini.

Ir jeigu jau apie kultūrą mieste, tai tuoj Šiaulius imu lyginti su Panevėžiu. Šiauliuose, deja, tik vienas teatras, Panevėžyje – keturi (dramos, muzikinis, „Menas“ ir Vežimo teatras). Parodiniu dailės galerijų plotu Panevėžys irgi Šiaulius lenkia (skaičiavau kompiuteryje galerijų parodinius plotus). Tiesa, jei pridėjus dviračių, radijo ir katinų muziejų plotus gal ir Šiauliai išsiveržtų priekin, bet čia aš tik apie dailę. Bet niekad nepritarsiu burbėjimui: „Kokia nelaimė, kad gimiau Šiauliuose“. Palyginkit vokiečius, kurie sėdi savo miestelyje ir nesikremta, kad jie ne Paryžiuje.                                                    

Skaičiau, kad keturiasdešimt milijonų amerikiečių kasmet pakeičia gyvenamąją vietą. Ir paprastai jie kraustosi gyventi greta panašių į save. Tad kiekviena vieta tampa vis labiau panaši į save. Triukšmingos vietos traukia triukšmingus tipažus ir tampa dar triukšmingesnės, konservatyvios vietovės traukia konservatyvius gyventojus ir tampa dar konservatyvesnės.

Gaila, kad šiandien už lango dažniausiai kito namo langai, visur pilkas betonas, pilki šaligatviai, pilkas asfaltas, pilki debesys. Moderniuose languose nebėra kryžių. Langas per visą sieną, bet pro jį matai tą pačią pilkumą.

Yra namų, kuriuose nemiela gyventi. Tai griūvantys namai. Nekalbu apie griuvimą tiesiogine prasme, nors pamenu, kai buvo pradėti statyti blokiniai namai, buvo aiškinama, kad jie laikys kažkiek dešimtmečių (dabar jau nepamenu kiek), o tuomet juos reikės stiprinti ar tiesiog griauti ir statyti naujus. Šios kalbos dabar primirštos. Čia apie namus, kuriuos niokoti pradeda patys žmonės. Juk kaip nejauku, kai matai aplamdytą arba nuplėštą pašto dėžutę, išlaužtą lauko durų spyną, išdaužtą laiptinės langą, išraižytas, apdergtas sienas, nosį rėžia šlapimo dvokas...

Ir dar - kodėl žmonės tokie keistuoliai: „prifarširuoja“ savo gyvenamąją erdvę spintų, stalų, sofų, paskui kenčia, nes nebelieka vietos apsisukti? Butas – sandėlis. Gal reikėtų mažiau užkaborių, o išversti kokią sieną, paliekant nebent koloną? O jei bute tik čiužinys, kilimas, televizorius ir keletas paveikslų ant sienų? Sėdi sau ant čiužinio tarp pagalvėlių ir jautiesi laisvas, neįkalintas daiktų. Pamenate kultinę rusų komediją „Likimo ironija, arba po Pirties“, kurią prieš Naujuosius metus mūsų televizijos vis pakartoja? Seniai praėjo tie laikai, kai nuėjęs į svečius galėjai pamatyti tą pačią sekciją, sofą, fotelius ir tą patį miegamojo komplektą. Tuo metu žmonės rinkosi ne tai, ką norėjo, o tai, ką tiesiog galėjo nusipirkti. Nors žmonės nepasakoja apie save to, ko nenori, dažnai jų būstas atskleidžia tas ypatybes, kurias jie galbūt norėtų nuslėpti ar bent nutylėti. Kai „apgyvendiname“ savo būstą, įrengiame jį pagal savo finansines galimybes, estetinį skonį, vyraujančias madas ir net nepastebime, kaip būstas tampa panašus į mus pačius. Jeigu gyvenate nuosavame, o ne nuomojamame bute arba name, apsidairykite aplinkui ir pažiūrėkite, kokios spalvos jūsų būsto sienos ir užuolaidos, kokio medžio ar jo imitacijos grindys, kokie paveikslai (jeigu apskritai jų yra) kabo ant sienų, kokie jūsų šviestuvai, ar daug yra įvairių niekučių, suvenyrų ir malonių smulkmenų, kurios jums labai brangios? Manote, visa tai pasirinkote atsitiktinai?

Daugelis miestų sudarinėja savo „topus“, kurie tarnauja kaip masalas ir atmintinė turistams. Į juos įtraukiami lankytini objektai: architektūros, istorijos, kultūros paminklai, kultūros įstaigos ar bohemiški rajonai ar gatvės, atraktyvios pramogos, geriausio maisto vietos ir kt. Vilniaus TOP-10: Arkikatedra bazilika, Aušros Vartai, Gedimino pilies bokštas, Gedimino prospektas, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilniaus universitetas, Trijų kryžių kalnas ir Kalnų parkas, Užupio respublika. Klaipėdos TOP-10: Klaipėdos uostas - jūrinės laivybos linijos ir kruizinių laivų terminalas, Jūrų muziejus, Jūros šventė, Klaipėdos pilis su visais gynybiniais įtvirtinimais, Teatro aikštė ir Anikė, „Meridianas“, Klaipėdos fachverkas, Klaipėdos centrinis paštas ir karlionas, Klaipėdos magistratas, Karalienės Luizės gatvė ir parkas Tauralaukyje. O Šiauliuose?

Vaikų pasisakymuose užtikau mielas ir teisingas mintis apie savo namus: „Aš manau, kad namai, tai ten kur tau gera, ten kur tavęs laukia, ten kur tu esi laimingas ir mylimas, ten kur gali svajoti, tikėti, gyventi ir būti savimi, būti nevaržomas...“ O Astridos Lindgren knygoje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ patiko vienas akcentas – visa šeima mėgsta pabūti drauge prie židinio.

Tai tiek apie miestą, namus ir žmones.