Kai darbų begalės, kai viskas suskaičiuota minučių tikslumu, prasideda trukdytojų - etatinių ir neetatinių - atakos.
Etatiniais vadinu tokius, kaip Vytautą, kuris paskambinęs prisistato senu klientu. Ir iš tiesų jis senas - tai girdisi iš jo balso. O štai ar jis - klientas, tai dar klausimas.
Tačiau vienaip ar kitaip, Vytautas paskambina man bent kartą per mėnesį ir pradeda aiškintis kažkokias smulkmenas.
Tikslinasi ilgai ir kandžiai visai neįsiklausydamas į tai, ką aš sakau, nes pokalbio pabaigoje pradeda reikalauti prisipažinti, kad ir mūsų firma, ir aš esame pusgalvių šutvė...
Žinoma, kalbėdamasi su Vytautu aš jaučiuosi ne tik pusgalve, o ir visiška idiote, nes gaištu laiką senioko nesveikiems pasismaginimams. Tačiau ragelio numesti negaliu, nes Vytautas būtinai paskambins dar kartą ir dar kartą - nesiliaus, kol neįvykdys savo programos.
Štai kad ir šį ketvirtadienį: nuo septintos ryto su naująja vyriausiąja finansininke tvarkiusi reikalus tik spėjau pakelti plyšojančio telefono ragelį, kai senasis klientas Vytautas taip mane užsipuolė, kad vėluoju į darbą ir verčiu jį dešimtą kartą rinkti mano telefono numerį, jog vos pats nepamiršo ko skambinęs.
Tik vėliau susivokė ir vis dėlto atskaitė man paskaitą už mūsų firmos praėjusio mėnesio reklaminiame lankstinuke surastą korektūros klaidą.
Kai galop man pavyko įsiterpti - atsiprašyti už jo, lietuvių kalbos komisijos ir visos žmonijos išlikimui Visatoje grėsusią klaidą ir iškilmingai pasižadėti daugiau niekada niekada tokių klaidų nebekartoti, aš jau nebegalėjau prisiminti nei kur aš, nei kaip čia aš atsidūriau ir nei apskritai ką čia veikiu.
Tik po dešimties minučių pavyko susikaupti ir palinkti prie klaviatūros, bet dar po penkių minučių mano kabineto duris pravėrė bosas.
Jo, aišku, negaliu vadinti trukdytoju, nes užeina per savaitę du-tris kartus su reikalu arba būdamas geros nuotaikos.
Šįkart bosas buvo geros nuotaikos - visas net švytėjo. Ir suprantama, kaip nešvytės, jei galop ne tik išsiaiškino, kas nuo pernykščio vėlyvo pavasario firmą skundė ir mokesčių inspekcijai, ir ekonominei policijai, ir estėtė, ir fėntėtė, ir visoms kitoms Lietuvos institucijoms, bet ir priešus neutralizavo.
„Neutralizavo“ reiškia, kad nustojo plepėti apie darbinius reikalus akivaizdoje mūsų paslaugiojo kiemsargio (kartais ir boso vairuotojo), kuris pasirodo nėra nei kvailys, nei kurčias, nei nebylys, nes viską, ką sužinojęs, perduodavo boso sesers vyrui, kuris...
Trumpai kalbant svainis keršijo bosui už tai, kad tas bent penkiolika metų savo seseriai, simbolinei firmos akcininkei, mokėjo visai nesimbolinius neva dividendus iš savo kišenės, o paskui dar dvejus metus - jam pačiam algą už nieko neveikimą.
Kaip svainį bosas neutralizavo, firmoje sklido bent kelios versijos, tačiau man patiko toji, kad esą bosas nusiuntęs seseriai raštą, kur nurodęs: kadangi jos metinis dividendas esąs 1,5 cento, tai su ja jau atsiskaityta bet dviem ar dvidešimt milijonų metų į priekį...
Taigi bosas buvo tokios pakilios nuotaikos, kad tik pravėręs duris pradėjo aiškinti nusprendęs pakeisti vieno tokio reikalo tvarką ir eigą, nes taip būsią paprasčiau, nors ir per aplinkui...
Aš, žinoma, čia negalėjau nutylėti ir todėl greitakalbe (kad nespėtų nepertraukti) išbėriau, kad per aplinkui dokumentai pasimes ir mums visiems teks pusę darbo laiko skirti jų paieškai...
Bosas metė argumentą, kad dokumentai esą keliausią kompiuteriais, aš - kontrargumentą, kad mūsų kompiuteriams reikia naujesnės programos ir geresnių virusų, šnipų, piratų, korsarų, flibustjerų ir kitokių bjaurasčių gaudyklių!
Ir koks įsiplieskė ginčas: mudviejų su bosu balsai kilo iki falcetų lygio, skambėjo žodžiai, kurių paprastai mudu nė nežinome prasmės, bosas lakstė nuo durų iki lango (3 metrai 20 centimetrų), nuo lango iki durų (dar trys metrai su centimetrais), aš stengiausi iššokti tiesiai prieš jį, kad savo argumentus galėčiau išsakyti tiesiai į akis...
Skambėjo riksmai, šauksmai ir keiksmai. Beveik tokie pat, kaip ir senais laikais, kai aš dar nedirbau pas bosą ar kai tik pradėjau pas jį dirbti.
Tai buvo savotiškas žaidimas, jėgų išbandymas - bent man ir bosui, nes visi kiti pašiurpę laukdavo, kada tokie mudviejų susidūrimai baigsis kraujo praliejimu.
Šįkart krauju tikrai nesibaigė - tiesiog vieną ir tą pačią minutę bosas užsikosėjo, o aš spygtelėjusi akimirkai netekau balso. Dar po minutės abu atgavę kvapą tik nusišypsojome vienas kitam (bosas pamerkė akį) ir draugiškai išsiskyrėme nepakeitę savo nuomonių.
Keista, bet vėl sėdusi prie kompiuterio pasijutau tokia darbinga, tokia darbinga, kad, rodos, galėčiau per likusią dienos dalį dviejų dienų darbus nudirbti...
Tačiau dirbau neilgai - atsargiai pradėjo vertis durys ir galvą kyštelėjo Rožinė Mamytė:
- Vargšelė... Tu dar gyva?..
Lilitė
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.