Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kas yra raštingumas, suprantama įvairiai. UNESCO dokumentuose raštingumas apibrėžiamas kaip „gebėjimas atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis įvairiose situacijose”. Statistikai raštingumas - tai sugebėjimas perskaityti ir parašyti paprastą sakinį bet kokia kalba.

Kaip raštingumą beapibrėžtume, jis net XXI amžiuje vis dar nėra šimtaprocentinis nei pasaulyje, nei Lietuvoje, nei Šiauliuose.

Raštingumo lygis, daugumos nuomone, sietinas su įgytu išsilavinimu mokyklose: kuo aukštesnės pakopos mokyklą baigė žmogus, tuo jis raštingesnis.

Per šiemetinę miesto švietimo bendruomenės konferenciją buvo pasakyta, kad Šiauliuose pradinį išsilavinimą įgyja 99,7, pagrindinį ir vidurinį  - po 97,2 procento jaunuolių. Procentai džiugina, tačiau net už  dešimtųjų procento dalių neįgijusių pradinio išsilavinimo slypi ne vienetai, o dešimtys, šimtai žmonių - pagal UNESCO poziciją, mažaraščių, nors pagal statistiką - raštingų.

Šiaulių suaugusiųjų vidurinės mokyklos ilgametė direktorė Irena Linkienė sako, kad daugelio šiauliečių netenkina jų statistinis raštingumas, todėl net po dešimties metų pertraukos trisdešimtmečiai grįžta į mokyklą siekti aukštesnio išsilavinimo.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet į Suaugusiųjų vidurinę mokyklą jau atėjo mokytis per penkis šimtus šiauliečių - daugiausia dvidešimtmečių-trisdešimtmečių į vienuoliktąją klasę. Nors švietimo ir mokslo ministro sprendimas priimti į vienuoliktąją klasę visus, kurie yra baigę pagrindines mokyklas, nėra vienareikšmis. Kai kurie Suaugusiųjų mokyklos moksleiviai baigė pagrindines, kai jos tebuvo aštuonmetės, devynmetes, vadinasi, vienuoliktoje klasėje kai kurie moksleiviai turės mokytis trigubai ar dvigubai daugiau nei pastaraisiais metais pagrindines mokyklas baigusieji.

„Formuojame ir septintąją klasę, - sako direktorė, - joje turėtų mokytis vienuolika ne toli gražu ne paaugliško amžiaus šiauliečių. Ateina mokytis ir vaikus paauginę, ir nemažai padirbėję, nurodydami dažnai vieną sugrįžimo į mokslus priežastį: protas iš paskos vaikšto.”

Ir nemažai Suaugusiųjų  mokykloje mokslus baigia: praėjusiais mokslo metais brandos atestatus gavo 89 moksleiviai iš 141 besimokiusiųjų dvyliktoje klasėje. Gal ir tie 52 būtų mokslus baigę, jei dėl nedarbo Lietuvoje nebūtų buvę priversti išvažiuoti į užsienius.

„Čia mokosi ypač daug bedarbių tam, - sako Irena Linkienė, turinti keturiasdešimt aštuonerių metų pedagoginio darbo stažą, - kad galėtų vėliau įgyti paklausias profesijas, kad galėtų duoną užsidirbti.”

Taigi Suaugusiųjų mokyklos praktika rodo, kad žmonės savo noru, sąmoningai siekia aukštesnio išsilavinimo - tai yra, ir aukštesnio raštingumo lygio.

Šiaulių universiteto profesorius, habilituotas daktaras kalbininkas Kazimieras Romualdas Župerka yra šiek tiek kitos nuomonės:

- Raštingumui - svarbus ne diplomas: juk gali turėti universiteto diplomą ir būti mažaraštis, o ir be oficialaus mokslo žmogus gali būti raštingas, išsilavinęs. Sakysim, dabar yra visos sąlygos savarankiškai mokytis, net universitetą baigti. Reikia tik norėti.

O raštingumą, kaip ir daugelį  sąvokų, galima įvairiai suprasti. Raštingumas siaurąja prasme: rašyti be klaidų ar beveik be klaidų, o plačiąja - ir skaityti mokėti, ir sakinį formuluoti, ir tekstą kurti.

- Ar, pavyzdžiui, studentų  raštingumo lygis kyla?

- Paprastai nuo senų  laikų seniai mėgsta dejuoti: pasaulis keičiasi į blogąją pusę. Bet aš visada sakau: studentai neblogėja, jie tiesiog kitokie.

Ir prieš penkiasdešimt metų, ir dabar kartais ateina tokių studentų, kad atsidžiaugti negali: vienas ateina jau į pirmą kursą labai geras, kitas antrame, trečiame kurse labai užauga, o jau magistrantai (nors reikėtų sakyti - magistrantės, nes vaikinų čia labai mažai) - ką ir besakyti.

Geri studentai. Aš turiu omeny ne jų dešimtukus, bet apskritai - ir kultūra, ir  elgsena, ir savo siekimais, ir savo protingomis pažiūromis, kai pripažįstamos tos vertybės, be kurių pasaulis sugriūtų.

Nors reikia pripažinti - požiūris apskritai į humanitarinius dalykus, į filologiją menksta, iškišama į paviršių tai, kas susiję su vartojimu.

O ir visos technologijos, ypač  laisvė rašyti be lietuviškų raidžių, be diakritinių ženklų, taip pat nepadeda raštingumui - siaurąja prasme. Ir nustembi, kad labai gera filologijos antrojo, trečiojo kurso studentė padaro elemetarių rašybos klaidų...

Ir iš plataus pasaulio prisigaudo: juk pas mus atvažiuoja visokių žmonių - ne visada pačių protingiausių, pačių išmintingiausių. Atvažiuoja ir savo gimtosios kalbos žodžius rašančių su klaidomis, o kai pasakai apie tai, atsako: ar jūs ir taip nesupratote? Koks - maždaug - čia skirtumas, kaip parašyta, jei ir taip suprantama. Paskui mūsų visuomenė, ypač jaunimas, perima tai: didelio čia daikto, jei supratai, ką aš norėjau parašyti ar pasakyti.

Jei kalboje būtų svarbu tik tai, supratai ar nesupratai, tada, žinoma, tai nesvarbu. Bet juk kalba yra ne tik informacijos nešėja, bet ir savaiminė vertybė. Jei šito nepripažįstame, tai ir į raštingumą galima numoti ranka, ir į kitus panašius dalykus - kultūrą, tautą. Į viską.

Ar raštingumą pajudini ar kitus panašius klausimėlius, vis tiek reikia į visumą  žiūrėti, tik man dabar dažnai atrodo, kad mūsų visuomenė, ypač valdžia, arba nemato visumos, arba nenori jos matyti.

- Ar privalomas mokymasis kelia raštingumo lygį?

- Aišku, kad tikrai nepakenkia, tikrai negadina.

Gerai baigti mokyklą, gerai išmokti kad ir dailyraščiu rašyti. Dabar mokyklose dailyraščio nebėra ir ėmė žmonės rašyti labai negražiai, o kol buvo privalomas, vaikas nori nenori ir išmokdavo. Tai irgi raštingumas - dar siauresne reikšme.

- O jūs ranka rašote?

- Dabar jau mažai. Nemaniau, kad taip bus, bet prieš kelerius metus ėmiausi dirbti kompiuteriu ir dabar man jau daug smagiau redaguoti kompiuteryje, nei rašyti popierinį variantą.

Nesu aukšto lygio kompiuterininkas, bet išmokau gana greitai - net nesitikėjau to kaip žmogus apstabarėjęs - gal todėl, kad rašomąja mašinėle daug rašydavau nuo aspirantūros laikų. Kompiuteris man yra labai patogus tekstą tvarkyti, redaguoti, studentų darbus skaityti ir jiems siųsti atgal pataisytus su visokiais komentarais.

Beje, specialiai jokių  kursų nebaigiau, konsultavausi tik su jaunais kolegomis, kurie moka viską - pasiklausiau jų, ko nežinojau. Dabar tiek, kiek man reikia, aš moku.

Girdime sakant: kompiuterinis raštingumas kyla, o bendrasis, tikrasis raštingumas menksta - rašyba, skyryba. Bet ne visai taip, nes, žiūrėkit, koks gražus vajus vyksta: rašykime lietuviškomis raidėmis.

- Kiek raštingumo siaurąja prasme reikia gyvenime ne filologui?

- Kiek gyvenimas reikalauja. Bet kiek pats žmogus iš savęs reikalauji, tiek ir turi - ir raštingumo. Kalbėdamas tokiais klausimais vis miniu tuos pažįstamus žmones ne lituanistus, kurių kalba, raštingumu pačia gražiausia prasme žaviuosi: matematiką Joną Genį, fiziką Mindaugą Stakvilevičių, inžinierių Vaclovą Vingrą. Jie ne lituanistai ir baigę skirtingus mokslus, o kaip jie moka lietuvių kalbą ir kaip ją palaiko. Tokiais žmonėmis negali nesigėrėti. Aš gal nebūčiau toks geras kaip jie, jei būčiau ne lituanistas. Dabar mano tokia duona: aš turiu mokėti rašyti ir kalbėti.