75 metų jubiliejų švenčiančiam kino ir teatro aktoriui Regimantui Adomaičiui antradienio vakarą bus įteikiamas garbingiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas - garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk".
Per savo gimtadienį aktorius Regimantas Adomaitis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vaidins spektaklyje "Paskutiniai mėnesiai". Tai didžio artisto dovana draugams ir kolegoms.
Po spektaklio vyksiančio šventinio renginio metu kino ir teatro aktoriui R. Adomaičiui bus įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk", skiriamas iškiliausiems kūrėjams už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.
Prieš 75 metus Šiauliuose gimęs aktorius teatro scenoje atsidūrė jau subrendęs ir pasiryžęs ieškoti naujo gyvenimo tikslo - baigęs Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, R. Adomaitis 1959-1962 m. studijavo tuometės Vilniaus konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje.
Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: po keletą metų jis dirbo tuomečio Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963-1967 metais - Kauno dramos teatre, nuo 1967-ųjų R. Adomaitis vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje (nuo 2000-ųjų - laisvai samdomas aktorius). Vilniaus mažajame teatre R. Adomaitis vaidina spektakliuose "Maskaradas" ir "Paskutiniai mėnesiai".
Į XX a. lietuvių teatro aukso istoriją įėjo R. Adomaičio sukurtas Mindaugo vaidmuo Justino Marcinkevičiaus dramoje "Mindaugas" (1969), taip pat Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje "Kazimieras Sapiega" (1979). Vyresnioji žiūrovų karta dar mena reljefišką Juną Gabrielį Borkmaną iš to paties pavadinimo Henriko Ibseno dramos, impulsyvų Andrejų Golubevą Aleksandro Gelmano dramoje "Akis į akį su visais" (1982), Liudviką XIV Michailo Bulgakovo dramoje "Moljeras" (1984), Šalimovą Maksimo Gorkio "Vasarotojuose" (1986), Skirgailą to paties pavadinimo Vinco Krėvės dramoje (1987), AA Slavomiro Mrožeko "Emigrantuose" (1989).
Iš pastarųjų dešimtmečių sukurtų R. Adomaičio vaidmenų daug kam įstrigo kaprizingo ir įnoringo Sero paveikslas Ronaldo Harvudo (Harwood) dramoje "Aprengėjas" (1996), intrigantas Kazarinas Michailo Lermontovo "Maskarade" (1997), komiškų bruožų nestokojantis Fransua F. Vebero "Vėploje", (1998), impozantiškas Georgas Frydrichas Hendelis Peterio Barzo "Susitikime" (1999), Stočkus Mariaus Katiliškio "Paskendusioje vasaroje" (2001), Žynys Sofoklio "Oidipe karaliuje" (2002), Telesporas Žemgirdas Juozo Glinskio "Vieno tėvo vaikuose" (2006). Naujausi dideli darbai, kuriuos galime regėti ir šiandien, - stulbinančiai gyvas ir įdomus Jevgenijaus Sergejevičiaus Dorno vaidmuo Antono Čechovo "Žuvėdroje" (2010 m. "Baltijskij dom", Sankt Peterburgo teatras) ir jaudinantis Tėvas Furio Bordono pjesėje "Paskutiniai mėnesiai" (2005).
R. Adomaitis yra sukūręs kelias dešimtis personažų Lietuvos ir užsienio kino filmuose - nuo dramatiško likimo Vytauto Žalakevičiaus juostoje "Niekas nenorėjo mirti" iki didelių ir mažų vaidmenų Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos kino studijų filmuose, kur aktorius filmavosi ir pastaraisiais metais.
"Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda. Tokios būklės aš visuomet daug geriau suvaidinu, geriau įsijaučiu", - prisipažįsta aktorius.
2003 m. "Scenos" leidykla išleido R. Adomaičio knygą "Mintys scenos paraštėse", tačiau teigiama, kad teatro korifėjus iki šiol nesulaukė deramos savo kūrybos analizės.
Eltos inf.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.