facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Etninė kultūra nėra tik praeitis. Ji atvira laikui ir pasauliui. Žaidimų, vaidinimų, vakaronių, popiečių ar kitos formos padeda supažindinti vaikus su kalendorinių švenčių pagrindiniais akcentais, vaikų folkloru, pasakų ir sakmių pasauliu, dainų intonacijomis, šokių ritmu, buities dalykais.

Sudainuoti, sušokti, pakartoti, pritaikyti – vadinasi, suvokti, perimti, asimiliuoti, kurti. Manau, kad etninės kultūros užsiėmimų metu siekiame vaikų visapusiško tobulėjimo: tobulėja kalbos pojūtis, muzikiniai, dailės gabumai, bendravimo ir bendradarbiavimo suvokimas, išryškėja individualios asmenybių savybės. Taip vaikas pažįsta tą aplinką, kurioje gyveno jo protėviai, o dabar gyvena jis.

Supažindama su etnine kultūra vadovaujuosi principu: nuo paprasto prie sudėtingo, nuo žinomo prie nežinomo. Juk papasakoti apie kalendorines šventes pradedame nuo tų, kurios dar gyvuoja lietuvių šeimose, o tada pereiname prie senesnių, jau primirštų ar visai išnykusių.

Tegul vaikai pirmiausia susipažįsta su savo tautos kultūra, dainomis, žaidimais, mįslėmis, patarlėmis, o tada jiems ims atsiverti tikslesnis, prieinamesnis tolimesnio pasaulio vaizdas. Manau, kad augdamas savo liaudies kūrybos apsuptyje, ją pažindamas, vaikas tuo pačiu tampa imlesnis literatūrai, dailei, kultūrai apskritai, jaučia didesnį jos poreikį, geriau suvokia ir vertina kitų tautų kultūrą (šį reiškinį pastebėjo sociologai). Tai vienas patikimiausių kelių į žmogaus dvasinį tobulėjimą.

Šiuo laikmečiu bandome ieškoti įvairių veiklos įprasminimo formų, kurios žadintų kūrybinį polėkį, norą domėtis liaudies kūryba. Vasario mėnesį kilo sumanymas organizuoti  tarptautinį renginį. Tad birželio pradžioje Šiaulių „Rasos“ progimnazijoje įvyko baigiamoji tarptautinio virtualaus etnokultūrinio renginio „Čiauškučiai“ dalis. Renginio paskirtis – plėtoti liaudies kūrybą, pasakojamosios tautosakos žanrą. Kūrybiškai pritaikyti etnokultūros žinias ir gebėjimus tikslingai ugdant vaikų tautinę savimonę, siekiant išsaugoti savo tautinį, etnokultūrinį savitumą, stiprinant kartų ryšius. Renginys skirtas vienos žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojos, archeologės Marijos Gimbutienės 100 metų sukakčiai paminėti. Savo pasakomis, tarmiška šnekta, tautiniu kostiumu džiugino net 30 dalyvių iš įvairių Lietuvos kampelių. Sulaukta lietuviškas šaknis turinčių ir lietuvybę puoselėjančių užsieniečių iš Anglijos, Amerikos, Italijos. Visų dalyvių pasirodymai susipynė į vientisą filmuotą medžiagą, turinčią tiek kalbinę, tiek etnokultūrinę, tiek istorinę vertę.

Malonu matyti esamus, buvusius mokinius toliau besidominčius, puoselėjančius, etninę, tautinę kultūrą. Manau, kad vaikai liaudies kūrybos pradžiamokslio turi mokytis ne tik iš mokytojo, bet ir „kaupti“ savo kraitį iš knygų, o dar geriau – bendraudami su savo artimaisiais. Šaunu, kai vaikai nesibodėdami tarmiškai traukia liaudies dainas, seka pasakas ar užmena mįsles, patys jas bando kurti pagal gerai žinomas pateikimo formuluotes.

Žinome, kad vaikus su tautosaka reikia supažindinti kuo anksčiau, kol jiems dar viskas įdomu. Tautosakos arba etninės kultūros užsiėmimai turi būti įdomūs ir paprasti. Mįslių minimas, dainavimas, žaidimai, šokiai vaikams turi būti pusiau mokslas, pusiau pramoga. Tegul vaikai išmoksta kuo daugiau tautosakos kūrinių, iš senolių kraitelės išsirenka tai, kas artimiausia. Tegul pasidžiaugia labiausiai patikusiomis dainelėmis, rateliais, žaidimais, skaičiuotėmis, greitakalbėmis, kartoja jas dar ir dar, pabando savaip perkurti. Labai svarbus tradicijos ir improvizacijos ryšys. Juk sukant rėdos ratą tas pats „nugyventas” žaidimas ar daina suskamba vis kitaip naujoje aplinkoje ar situacijoje. Muzikinis ar žodinis tekstas čia ne tiek išmokstamas atmintinai ir vis kartojamas, kiek kaskart naujai išgyvenamas. Kiek pirminės išminties, gyvo ir natūralaus kalbinio pažinimo, peno emocijoms ir pasaulėjautos pažinimui.

Kiekvienas pasakos, padavimo, sakmės ar dainos,  žodis mus moko, daug ką pasako apie laikmetį ar jo žmones. Todėl šio palikimo negalime skirstyti į įdomų ar ne.  Kiekviena daina, pasaka, padavimas ar sakmė moko pažinti savo krašto žmonių gyvenimą, tradicijas ir papročius, padeda pažinti ir save patį.

Į viršų