Žolininkei Agotai - Janinai Očajanovai, svarbu, kad žolelės nepakenktų  žmogui, kai jis pradeda gydytis žolelėmis pagal knygeles, kuriose apstu klaidinančios informacijos.  
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
 
 
 
Zita KATKIENĖ

Septintą  dešimtį baigianti žolininkė Agota apie gydymą žolėmis gali kalbėti ilgai. Nes žolelių galia Janinai Očajanovai, močiutės garbei save vadinančiai Agota, šventa ir ji piktinasi, kad žmonės gali būti klaidinami. Tuo įsitikino įsigijusi knygelių apie gydymą vaistažolėmis. Knygelėse pateiktuose receptuose žolininkė pastebėjo ne vieną netikslumą. Visą laisvalaikį paskyrusi vaistažolėms, šiandien Agota - profesionali žolininkė, įgijusi Vilniaus visuomeninės parapsichologijos akademijos bakalauro diplomą. Tačiau diplomuota žolininkė nesiliauja domėtis žolelių galia ir piktinasi, kai liaudies medicina – ne profesionalų rankose. 

Netikslumai papiktino

Vos pradėjusi vaikščioti Janina su savo babyte Agota ir iškeliavusi į pievas rinkti vaistažolių. „Iki šiol savo delne jaučiu babytės ranką”, - kalba 69-erių metų žolininkė, save vadinanti Agotos vardu savo močiutės garbei. Iš senosios ir žino Agota, kad jų giminėje net keturios moterų kartos buvo žolininkės. „Tik mano mama žolelėmis nesidomėjo”, - prisimena žolininkė, į redakciją atėjusi su pluošteliu knygų apie gydymą vaistažolėmis.

Knygeles moteris pirko spaudos kioskuose. „Perku visas knygeles, nes literatūra apie gydymą vaistažolėmis man lyg narkotikas”, - pasakoja moteris. Deja, šiomis knygelėmis teko nusivilti - žolininkė aptikusi, kad gražiai apipavidalintos, spalvotomis nuotraukomis iliustruotos knygelės gali ir suklaidinti, o jose pateikti receptai net pakenkti sveikatai.

„Labai lyriškai savo pasveikimo metodus knygelėje pasakoja žmonės, pristatyti tik vardais. Jei norėtume su jais pasikonsultuoti - neišeitų, nes nei adresas, nei telefonas nenurodytas”.

Patyrusi žolininkė  įsitikinusi, jog kai kurie receptai netikslūs vien dėl to, kad tiksliai nenurodoma, kurį iš kelių Lietuvoje augančių  tos pačios rūšies žolynų reikėtų vartoti. Pavyzdžiui, rekomenduojama vartoti plautę, tačiau nenurodoma kurią, nes mūsuose auga dviejų rūšių plautės. Kito recepto rekomenduojamas ingredientas kietis - bet ir vėl neaišku kuris, nes mūsų pievose - net trijų rūšių kiečiai auga. 

„Knygelėje teigiama, kad Užbaikalėje auga stebuklinga Palaso karpažolė, kurios Lietuvoje niekas neaugina. „Šios žolės 5 g priverčia plakti antrąją vyro širdį (gydo prostatą)”, - teigiama knygelėje. Bet Agota tam prieštarauja: „Šito Užbaikalės stebuklo auginu net septynis kelmus ir mieste nesu vienintelė. Tačiau negirdėjau, kad „atėjūnė” ką nors pagydė. Be to ir naudoti rizikinga, nes nurodyta, kad padeda 5 g. Kas nutiks, jei netyčia bus perdozuota? Verčiau rinktis lietuviškas vaistažoles, kurių šiai ligai gydyti nestinga”.

Pastebėjo žolininkė ir dar vieną trūkumą - knygelėse nėra papildomos informacijos apie gretutinį vaistažolės poveikį. Pavyzdžiui, pateikiamas krapų sėklų užpilo receptas maitinančioms motinoms. Tačiau, anot žolininkės, nieko nerašoma apie tai, kad krapai mažina kraujospūdį, todėl moterims, kurių kraujospūdis ir taip žemas, vartoti netinka. „Aš pati šį užpilą esu išbandžiusi. Man labai nukrito kraujospūdis, nors prieš tai buvo normalus”, - dalijasi asmenine patirtimi žolininkė ir pataria visiems ne tik šių knygelių skaitytojams, bet visiems nusprendusiems gydytis vaistažolėmis, pirmiausia pasitarti su gydytoju, vaistininku ar žolininku. Ypač, kai naudojami geriami užpilai, kai gydymas reikalingas besilaukiančiai moteriai ar mamai, maitinančiai kūdikį.

Ketvirtosios kartos žolininkė

Pati Janina Očajanova, save vadinanti žolininke Agota, negalėtų papasakoti apie sunkią savo vaikystę, jei to jai nebūtų papasakoję suaugusieji. „Gimiau dvi savaitės iki karo”, - pasakoja moteris. Šeima nenorėjo palikti namų, todėl šiandieninėje Merkinės gatvėje gyvenantys tėvai kasė bunkerius ir ten slėpė savo turtą, vaikus ir gyvulius. Tiesa, vėliau tuose bunkeriuose įsikūrė rusai ir šeimą išvarė iš namų.

Agotai tuomet, dar visai kūdikėliui, gyvenimas antisanitarinėmis sąlygomis uždėjo sunkią leteną -  ji susirgusi trichosporija.

Taip vadinama liga, kurią platindavo utėlės, pasak Agotos, anuomet dažnai žmonės sirgdavę. O ypač maži vaikai. Kūdikio oda supūliavo ir kažin ar bebūtų išgyvenusi, jei ne babytė Agota, kuri ėmėsi anūkėlę žolelėmis gydyti, prieš saulę  kaitinti.

Mamai rūpėjo gyvuliai, augo vyresnis brolis ir ji žolelėmis nesidomėjo. O babytė  Agota labai daug laiko skyrė žolelėms, kuriomis ir gydė  žmones. Ji nuo ryto iki vakaro praleisdavo pievose arba pas sergančiuosius. Vos tik mažoji Janina pradėjo vaikščioti, tai babytė Agota ir paėmė ją už rankelės drauges į pievas. Pati žolininkė prisimena save gal ketverių-penkerių metukų, kai įsikibusi į močiutės ranką eidavusi į pievas. Prisimena ir senosios pasakojimus apie žoleles ir jų neišsemiamas galias.

Salduvėje rinkdavusios mojavinę - iki dviejų centimetrų užaugančią žolytę, kurios šiandien jau neberandanti. Per dieną tik pusę saujytės žolės surinkdavusios. Šios žolės babytė nešdavusi sergantiems epilepsija, nervų ligomis.

Pokaryje, pamena žolininkė Agota, mažai vaistų tebuvo, tad babytės žolelių daugeliui reikėjo. Babytė Agota, pamena žolininkė, kalbėdavo šešiomis kalbomis: lietuviškai, rusiškai, vokiškai, lenkiškai, čigoniškai ir žydiškai. Kaip žmonės namuose kalbėjo, taip ir babytė kalbėdavo. „Jos galva buvo kaip kompiuteris - daug kalbų mokėjo, visas žoleles pažino ir jų gydomąsias galias suprato.

Iki šiol žolininkė  Agota negali pamiršti berniuko, kurį močiutė dažnai lankė.  „Berniuko galvytė buvo nusvirusi, o močiutė sakydavo, kad „jo kraujas virsta par vandenį”, - pasakoja žolininkė, vėliau supratusi, kad tas berniukas sirgo kraujo vėžiu - leukemija. Ir jis pasveiko, gydomas iš laukų nešamomis mėlynai žydinčiomis vaistažolėmis. Žolininkei apmaudu, jog buvo dar labai maža, kad prisimintų visas vaistažoles ir iš jų gaminamų vaistų sudėtį.

„Kai berniukas pasveiko, berniuko tėvai babytei pusę maišo žirnių užmokesčio davė”, - prisimena žolininkė. Jokio kito užmokesčio, išskyrus dovanas ir maistą, babytė už gydymą neimdavo. O gal žmonės pinigų ir nesiūlydavo, nes patys jų po karo neturėjo.

Septynerių  buvo žolininkė, kai babytė Agota mirė, būdama 73-ejų  metų. Buvo ruduo - lapkričio mėnuo. Senoji žolininkė išsiruošė  į Švedės upelį pūkinių mėtų rinkti. Tuo metų laiku augalai buvo tinkamiausi vaistams, kuriuos skirdavo sergantiems virškinimo, kepenų, žarnyno ligomis. Braidydama po rudenišką žvarbą senoji sušalo. „Jai paralyžiavo dešinę pusę, nebekalbėjo. Tėvai buvo į ligoninę nuvežę, kur ir mirė”, - prisimena senosios žolininkės pasekėja.

„Nenoriu susitikti su ragana”

Mirus babytei Janina Očajanova neberinko vaistažolių, o gydyti žmones buvusi dar per maža. Baigusi vidurinę mokyklą pasirinko tiksliuosius mokslus ir įgijo aukštąjį inžinerinį išsilavinimą. Dirbti teko technologe, konstruktore, net vadovauti gamybai.

Po darbo atgaivos ieškojusi pievose ir vaistažolės netrukus užėmė namuose labai daug vietos. Ir tik tuomet, kai sulaukusi 55-erių išėjusi į užtarnautą poilsį, pomėgį pavertė pagrindiniu užsiėmimu - ne tik rinko vaistažoles, gamino iš jų užpilus ir antpilus, bet ir gydė žmones.

Ypač  įsiminė mergina, sirgusi anoreksija. Pamena, bendradarbis pasiguodė, jog duktė studentė eis akademinių atostogų, nes sveikata sušlubavusi. Kaune studijuojanti būsimoji chemikė, tėvo teigimu, per dieną suvalgo gal pusę blynelio ir sveria vos 46 kilogramus. Žolininkė nusprendė, jog galėtų merginai padėti, nors ji jau daugelį gydytojų aplankė, važiavo net į anuometinį Leningradą, ėjo net pas kunigą, bet niekur veiksmingos pagalbos nesulaukė.

„Aš nenoriu - ateis kažkokia ragana”, - spyrėsi mergina, kai tėtis papasakojo apie bendradarbę žolininkę.

Susitikusi su žolininke Agota mergina nebesispyriojo. „Aš jai skyriau masažą, kurį pati ir atlikau”, - pasakoja žolininkė, baigusi masažo pirmąją pakopą. Mokėsi žolininkė Agota ir jogos pradmenų, tad matė, kad ir merginai jogos pratimai padėsią sugrąžinti prarastą sveikatą. Kasdien ligonei tekdavo gerti ir karčiojo pelyno nuovirą. Valgymo sutrikimų turintiems žmonėms žolininkė Agota skiria ne tik karčiojo pelyno, bet ir puplaiškio, alijošiaus. Kurią vaistažolę rinktis, padeda nustatyti švytuoklė, be kurios žolininkė neina į ligonio namus.

Pati sau žolininkė  išsigydžiusi mastopatiją. „Tačiau dirbti reikia uoliai ir kantriai - ne kiekvienam užtenka valios be vaistų ir chemijos pasveikti”, - pastebi žolininkė.

Neslepia žolininkė  Agota, jog kreipiasi į ją ir moterys, norinčios nutraukti nėštumą. „Aš nė vienai nesu padėjusi, tik paaiškinu, kad mano darbas - gydyti ir sustiprinti nėštumą, o ne jį nutraukti”,  - sako žolininkė ir džiaugiasi Lietuvoje neseniai atsiradusiais „gyvybės langeliais”, kuriuose moterys, nenorinčios auginti savo vaiko, gali palikti jį medikų priežiūrai.

Tai, kad nėra „ragana”, burianti dūmais, voratinkliais ar dar kokiais magiškais monais, žolininkė Agota gali įrodyti ir pateikdama praėjusiais metais gautą diplomą. Prieš ketverius metus Janina Očajanova pradėjusi studijuoti Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje. Visus ketverius metus lankė paskaitas, kurios vykdavo ir Šiauliuose, rengė kursinius darbus. Diplominį darbą parašiusi apie tai, ką geriausiai išmano: „Žolininkė Agota Gaidienė (1876-1949). Liaudies receptai įvairių ligų gydymui”. Gavusi parapsichologijos mokslo bakalauro laipsnį žolininkė Agota jaučiasi esanti profesionali žolininkė, galinti padėti kiekvienam. Tačiau puikiai žinanti, jog pats žmogus, nepasitaręs su gydytoju, vaistininku ar žolininku, neturi pradėti gydytis pagal receptus iš knygelių, kurios gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. Nes, pasak žolininkės, paprastas žmogus nežino šalutinio žolelės poveikio, nežino žolelių įvairovės ir pats negali pasirinkti jam tinkamiausio gydymo. 
 


Į viršų