Kiekvieną pavasarį sodai džiugina mūsų akis nuostabiais vyšnių žiedais. Ne veltui Lietuvoje yra sukurta tiek daug dainų apie šį medį. Tačiau ne tik grožiu vyšnios džiugina žmones...

Šiek tiek istorijos

Vyšnių istorija prasideda dar III a. prieš Kristų. Antikos gydytojai vyšnią naudojo kaip gydomąjį augalą.

Vyšnių tėvyne laikomos Juodosios jūros pakrantės ties Kaukazu ir Krymu. Spėjama, kad į Europą šis vaismedis pateko per Romą. Garsiojo romėnų gamtininko Plinijaus Vyresniojo veikaluose pasakojama, kaip romėnų karvedys Lukules po savo pergalių prieš karalių Mitridotą parsivežė iš Krymo ir Kaukazo visą vyšnios medį su uogomis. Jį esą nešė kariai laimėtojų eisenos priekyje kaip vertingiausią tų kraštų karo trofėjų. Vyšnia simbolizavo karvedžio triumfą.

Vyšnios yra daug rūšių

Pasaulyje skaičiuojama apie 130 vyšnių rūšių. Viena seniausių laikoma kiniška vyšnia, kuri ir dabar yra auginama Japonijoje bei Kinijoje kaip dekoratyvinis augalas. Tai šalčiui atsparus krūmas arba neaukštas iki 2 metrų aukščio medelis.

Mums geriau žinoma paprastoji vyšnia. Jos medeliai gerokai aukštesni ir kartais užauga iki 6-7 metrų. Paprastai vyšnios žydi pirmoje gegužės pusėje ir yra ateinančio pavasario pranašas. Uogos sunoksta liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje. Manau, kad ši vyšnių rūšis atsirado sukryžminus žmonių auginamas trešnes su kininėmis vyšniomis.

Vyšnia mums tai medis, kuris visuomet augo po mūsų langais, soduose ir kaimo pakelėse. Dabar kultivuojama daugiau kaip trisdešimt naujų vyšnių veislių, išvestų I. Mičiūrino. Mūsų selekcininkų ir sodininkų dėka šalyje auga daugiau kaip 80 šios vertingos vaisinės kultūros veislių.

Lietuvoje žmonės nuo seno valgo vyšnių uogas ir geria jų sultis. Tai malonaus saldžiarūgščio skonio uogos, kuriose gausu organizmui naudingų medžiagų. Vyšnios yra vertingas maisto produktas, jose daug cukraus, vitamino C, rauginių, pektininių, dažo medžiagų, organinių rūgščių, taip pat yra šlapimą varančios medžiagos. Yra B grupės vitaminų, PP, folio rūgšties, karotino. Vyšnios pektininių medžiagų gausa pranoksta visas kitas uogas.

Vyšnių kauliukuose yra nuodingo glikozido amigdalino, kuriuo galima apsinuodyti. Nepatartina su kauliukais virti vyšnių uogienių, ruošti kompotų.

Mangred Himmel knygoje „medžiai gydo“ rašoma, kad apie vyšnios medį žydėjimo metu mėgsta rinktis subtiliosios būtybės. Vyšnia malšina sielos ir kūno skausmus. Ji taip pat saugo nuo piktos įtakos.

Gydomosios vyšnių savybės

- vyšnių uogos stiprina organizmą ir žadina apetitą;

- vyšnių rekomenduojama valgyti sergant mažakraujyste, nes vyšniose yra daug geležies, kitų mikroelementų ir vitaminų;

- vyšnios – nuo aterosklerozės, hipertenzijos bei kitų kraujagyslių ligų;

- vyšnių uogų antpilas malšina kosulį, mažina temperatūrą, žadina apetitą, lengvai laisvina vidurius, veikia raminamai;

- vyšnių sultys gerai gydo bronchitą, padeda nuo kosulio;

- vyšnių žiedadulkės stimuliuoja šlapimo skyrimąsi, gydo viduriavimą.

Vyšnių uogos – vertingas dietinis produktas, palankiai veikiantis virškinimą ir stiprinantis organizmą. Iš vyšnių galima paruošti daug skanių nekaloringų desertų, uogienių, kompotų ir t. t. Galima pagaminti skanų vyšnių pyragą.

Vyšnios Lietuvoje

Lietuvoje vyšnios auginamos labai seniai, tačiau kada tiksliai jos atkeliavo į mūsų kraštą ir čia paplito, nežinoma. Istorinėje literatūroje yra faktų, kad vyšnių kauliukų buvo rasta piliakalniuose. Senojoje lietuvių religijoje ir mitologijoje vyšnių sodas turėjo šventumo aurą. Lietuviai turėjo ir savą pagonišką vyšnių dievą Kirnį, senovės lietuvių mitologijoje globojusį vyšnias ir vyšnių medžius. Apie šią dievybę XVI a. rašė Jonas Lasichas knygoje „Apie žemaičių dievus“. Įdomu, kad žemaičiai vyšnią vadina „viešne“, tarsi atėjūne, viešnia mūsų krašte. Kazimieras Būga rašė, kad vyšnios su slavais į Lietuvą gali būti atkeliavusios iš Pripetės, Volynės apie X-VII a.

Retas sodininkas nežino, kaip įvairiai galima taikyti vyšnios dovanas. Ne veltui šis medis yra vienas populiariausių vaismedžių mūsų krašte. Iš vyšnių uogų gaminama uogienė, kompotas, sirupas, vynas, lapai naudojami rauginant ir marinuojant agurkus, suteikiant lengvai karstelėjusį aromatą kepsniams ir sriuboms. Iš tvirtos ir rausvą atspalvį turinčios medienos daromi prabangūs baldai, inkrustuojami įmantrūs papuošimai.

Parengė Liudvikas RULINSKAS