Vynuogės – maistingos ir labai vertingos uogos. Jų sudėtyje iki 20 proc. fruktozės ir kitų angliavandenių, organinių rūgščių, kalio, kalcio, magnio, geležies, pektininių rauginių medžiagų. Taip pat vitamino A, C, PP, B grupės vitaminų, folinės rūgšties.

Vynuogėse gausu biologiškai aktyvių junginių. Tai leido sukurti net atskirą mokslą apie gydymą vynuogėmis – ampeloterapiją. Nors apie šių uogų gydomąsias savybes žinota labai seniai, jų cheminė sudėtis ištirta tik XIX amžiaus viduryje. Dabar ampeloterapija ypač populiari Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Italijoje, Šveicarijoje.

Gydymas – ampeloterapija

Pradedant gydymą vynuogėmis, pirmoji vynuogių porcija turi būti gana nedidelė – 400 gramų uogų per dieną. Vėliau reikia ją pamažu didinti. Baigiantis ketvirtajai savaitei suvalgyti po tris kilogramus. Šią porciją reikia padalyti į tris dalis: pirmąją suvalgyti ryte nepusryčiavus, antrąją – likus valandai iki pietų, trečiąją – praėjus trims valandoms po vakarienės. Baigiant gydymą, vynuogių dozes reikia mažinti taip pat palengva.

Europoje vynuogių derlius nuimamas rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Pietų Afrikoje – sausio-liepos mėnesiais, europinės šiltnaminės ir vasarinės vynuogių veislės skinamos balandžio ir rugpjūčio mėnesiais. Todėl galima ištisus metus valgyti šviežias vynuoges.

Fruktozė ir gliukozė, esančios vynuogėse, sąlygoja šių uogų svarbiausias gydomąsias savybes. Skirtingai negu gerai žinomas cukrinių runkelių cukrus – sacharozė - tuoj pat patenka į kraują, palankiai veikia raumenis, širdį, medžiagų apykaitą ir kraujagysles.

Graikai ir romėnai, gyvenę prieš Kristų, vynuoges laikė vaistu, suteikiančiu jėgų ir pagerinančiu medžiagų apykaitą. Tais laikais vynuogėmis būdavo gydoma angina, burnos gleivinės išopėjimai, kraujingas kosulys. Vynuogių sultimis būdavo stimuliuojamas šlapimo skyrimasis, laisvinami viduriai. O džiovintos vynuogės – razinos – būdavo rekomenduojamos nuo plaučių, kepenų ir inkstų ligų.

Hipokrato pasekėjai dėl vynuogių sudėtingos cheminės sudėties laiko jas mineralinių medžiagų šaltiniu. Jų manymu, ampeloterapija prilygsta kurortiniam gydymui mineraliniais vandenimis. Vadinasi, užuot važiavus į kurortą, galime paprasčiausiai valgyti vynuoges.

Iš baltųjų vynuogių su kauliukais gaminamos paprastosios razinos, iš mėlynųjų vynuogių be kauliukų – smulkiosios razinos. Visos razinos labai maistingos ir kaloringos.

Ragaudami prinokusių sultingų vynuogių, patiriame ne tik malonumą, bet ir gydomąją sulčių uogų galią. Šių vynuogių savybes vertino dar senovės graikai.

Daug vertingų medžiagų

Ne veltui vynuogės buvo vertinamos senovėje – tai vertingų medžiagų aruodas. Jose yra:

- organinių rūgščių: obuolių, vyno, silicio, citrinos, gintaro, skruzdžių, rūgštynių, pektino;

- mikroelementų ir mineralų: kalio, natrio, fosforo, magnio, silicio, mangano, kobalto, geležies šiose uogose yra 2,5 karto daugiau negu obuoliuose, rauginių medžiagų;

- vitaminų – B grupės, P, folio rūgšties, E, K – karotino, bioflovanoidų, fitonoidų, gliukozės, fruktozės.

Gydomosios savybės

Vynuogių uogos skatina medžiagų apykaitą visame organizme, reguliuoja vandens ir druskų balansą, padeda stiprinti imunitetą, nervų sistemą ir regos organus. Vynuogės - stiprus antioksidantas, todėl gydymosi vynuogėmis kursas atjaunina odą, padidina jos stangrumą. Tamsių rūšių vynuogės prisotina kraują hemoglobino.

Vynuogių lapų ištraukos ir nuovirai liaudies medicinoje naudojami gerklei skalauti sergant angina, kompresams ir vonioms sergant odos ligomis, švieži vynuogių lapai – kaip žaizdas gydanti priemonė.

Gydymo tikslais galima naudoti ne tik šviežias uogas, bet ir šviežiai išspaustas pasterizuotas vynuogių sultis.

Kada vynuogės tinka...

- skrandžiui ir žarnynui. Vynuogių organinės rūgštys, ypač vyno ir obuolių stiprina žarnyno mikroflorą ir neutralizuoja toksinus, reguliuoja skrandžio sulčių sudėtį, gerina maisto pasisavinimą žarnyne ir stiprina jo peristaltiką;

- kraujotakos sistemai. Vynuogių sultys plečia kraujagysles, gerina širdies raumenų mitybą, mažina arterinį spaudimą. Kraujyje padaugėja hemoglobino, organiniai audiniai geriau pasisavina deguonį; - pagerėja raumenų, taip pat širdies raumens veikla;

- širdžiai. Gydymasis vynuogėmis skiriamas, kai yra širdies funkcijos sutrikimas. Po gydymo sulėtėja intensyvus širdies plakimas, sumažėja dusulys, paburkimai;

- inkstams. Vynuogės – puiki priemonė nuo inkstų akmenligės, nes jos skatina šlapimo pasišalinimą;

- kepenims. Valo iš organizmo toksinus.

Kokias ligas gydo?

Vynuoges gydytojai pirmiausia rekomenduoja sergantiesiems:

- gastritu – kai padidėjęs rūgštingumas;

- bronchų astmai;

- lėtinėmis kepenų, tulžies pūslės ir takų ligomis – hepatitais, cholecistitais ir t. t.;

- širdies ydomis ir kitais širdies raumens funkcijos sutrikimais;

- hipertenzija ir hipotomija (padidėjus ir sumažėjus kraujospūdžiui);

- lėtinėmis tuberkuliozės formomis;

- lėtinio nuovargio sindromu ir tulžies takų diskinezija;

- podagra, artritu, artroze, osteochondroze;

- šlapimo pūslės akmenlige;

- mažakraujyste – anemija;

- vidurių užkietėjimu, hemorojumi.

Gydymosi vynuogėmis metu reikia atsisakyti šių produktų: žalių daržovių ir žalumynų, mandarinų, sūdytų ir rūkytų gaminių, keptų patiekalų, riebios žuvies, mėsos, saldžių gėrimų, giros, mineralinio vandens, pieno produktų, duonos ir makaronų, alkoholio, ledų ir kitų saldumynų.

Kada negalima gydytis vynuogėmis?

- nėštumas ir kūdikio maitinimas;

- cukrinis diabetas;

- nutukimas;

- skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė;

- kepenų cirozė;

- lėtinės inkstų ligos;

- tulžies pūslės uždegimas;

- ūmus pleuritas;

- lėtinis faringitas;

- ėduonis, stomatitas, dantenų uždegimas;

- komplikacijos po skrandžio uždegimo.

Ne visiškai prinokusių uogų sultis galima naudoti ir kaip efektyvią kosmetinę priemonę.

Reikia rinktis gerai prinokusias vynuogių kekes, uogos ant jų turi būti sveikos ir šviežios.

Parengė Liudvikas RULINSKAS
Į viršų