Zita KATKIENĖ

Gali nutikti ir taip, kad labai didele problema tampa tai, kas kitam – savaime suprantamas dalykas. Dvylikamečiui Dovydui (vardas pakeistas) - didžiausia problema tampa bet kuri medicinos procedūra. Į „Šiaulių naujienų“ redakciją kreipėsi šiaulietė Jadvyga Sakalauskienė. Moteris sakė, jog nebežino, kur kreiptis, nes jai niekas nepadeda, o medikai tik pasišaipo iš jos problemos.  Mat ir Problema keista – jos vaikaitis bijo bet kokių medicinos procedūrų. „Jam būtina atlikti kraujo tyrimą, bet net prie durų nueiti neįmanoma“, - pasakoja moteris.

 

 

Į gydytojus Dovydas su močiute kreipėsi dėl per didelio svorio. Dvylikametis sveria 64 kilogramus ir bendrosios praktikos gydytoja išrašė siuntimą pas vaikų endokrinologą. Gydytoja paaiškino, jog būtina atlikti tyrimus, nes be jų negalės diagnozuoti ligos. 

 

„Slaugytoja išrašė du lapelius tyrimams, bet aš neįsivaizduoju, kaip juos atlikti, nes Dovydas labai bijo skiepų ir visų kitų procedūrų“, - pasakoja močiutė. Tai pasakiusi gydytojai moteris sulaukė tik pašaipaus priekaišto ir paaiškinimo, jog yra kabinetas, kur ir reikia eiti ir paimti kraujo. Gydytoja tyrimo tikrai neatliksianti. 

 

Jadvyga Sakalauskienė vaikaitį Dovydą dukrai padeda auginti nuo mažens ir pamena, kaip kiekvieną kartą vargdavo, kai reikėdavo kokią procedūrą atlikti. Dar mažas būdamas vaikaitis sirgo ir antibiotikus reikėjo leisti. Buvo didžiulis rūpestis. Tačiau kai vaikas mažesnis, buvo galima jį nulaikyti, taip per jėgą ir sušvirkšdavo tuos vaistus. 

 

Gal dešimties buvo Dovydas, kai jam buvo atliekama anginos operacija. Jis buvo jau didelis berniukas, tačiau ne tik tos operacijos, bet ir kraujo tyrimų procedūros labai bijojo. „Tada penkios sesutės jį laikė, laužė rankas, o jis klykė, šaukė, kol šiaip taip paėmė kraujo tyrimui“, - pasakoja močiutė. Tai vaikui buvo labai didelis stresas, ir nuo tada nebeįmanoma jokios procedūros atlikti. Juolab kad berniukas išaugo, ir tokių slaugytojų, kurios pajėgtų nulaikyti, kai kraujas imamas iš venos, sunku būtų rasti...

 

Nepraėjo nė metai – vėl tenka rūpintis sveikata. Paaugliui įtariamas nutukimas, kuris gali grėsti sunkiomis ligomis, didėja skydliaukė. Deja, skirti gydymo be tyrimų gydytoja negali. Tad ir skyrė. „Aš gydytojai sakiau, kad mums nepavyks atlikti kraujo tyrimo, nes kraujo reikia paimti iš venos. „Jis labai bijo, aš nežinau ką man daryti“, - sakiusi močiutė gydytojai. 

 

Bet jai, pasak J. Sakalauskienės – nė motais. „Eikite į kabinetą ir pasidarykite“, - šyptelėjo gydytoja, kai moteris paaiškino, kad vaikaitis bijo.

„Matyt, medikei atrodo juokingai, kad toks didelis vaikas  kažko bijo“, - sako moteris. 

 

Dėl to išgyvena ir pats Dovydas. „Aš kaip begemotas, kuris bijo skiepų“, - sako berniukas, bet sau nieko negali padaryti. Jis tik pamato ant durų užrašą: „Kraujo tyrimas“, ir jau pro duris neina.

 

Tas pats ir pas odontologą. Nuėjo, į kėdę atsisėdo, tačiau net patikrinti dantų odontologui nepavyko – vaikas iš baimės net neprasižiojo.

 

 

Ši vaikaitį slegianti problema Jadvygai Sakalauskienei pasirodė neišsprendžiama, tad ji pagalbos kreipėsi į „Šiaulių naujienų“ redakciją. Deja, redakcijos žurnalistai – ne gydytojai, ir tyrimo tikrai neatliks. Nelieka nieko kito, tik kreiptis į medikus, kurie ir turėjo pasirūpinti vaiku. 

 

Kreipiamės į Moters ir vaiko klinikos pediatrijos direktorės pareigas laikinai einančią gydytoją Vandą Liukpetrienę. Išgirdusi bėdą medikė pykteli, kad problemą sprendžia ne gydytojai, bet žurnalistai. „Tegu atvyksta pas mane ir mėginsime išspręsti“. Paklausta, ar dažnai nutinka, kad vaikas jaustų tokią didžiulę baimę medicinos procedūrai, patyrusi medikė teigia, jog „Tokio atvejo mano praktikoje dar nebuvo“, todėl komentuoti, dėl ko galėjo taip nutikti, atsisako.

 

„Kai ateis ligonis, kai pamatysim, tada ir spręsime“, - sako V. Liukpetrienė. 

 

Šią žinią ir perduodame J. Sakalauskienei, kuri jau kita dieną su vaikaičiu nuskubėjo į gydymo įstaigą. Po procedūros susisiekiame su močiute: „Pavyko paimti kraujo tyrimui, tačiau lengva nebuvo“, - pasakoja J. Sakalauskienė. 

 

„Į kabinetą įėjom kartu: gydytoja Vanda Liukpetrienė, vaikų reanimatologė Gražina Putriūnienė. 

 

„Dovydai, nereikia bijoti... Tau nieko neskaudės... Padėk rankelę...“ - kalbino medikė pacientą, tačiau įveikti baimės berniukui nepavyko. 

„Aš labai dėkinga gydytojai, ji buvo labai švelni ir rūpestinga“, - kalbėjo močiutė. 

 

„Dėsime kaukę“, - nusprendė tada vaikų reanimatologė Gražina Putriūnienė. Dovydas sutiko, kad jam bus dedama narkozės kaukė, nes apie tai jau žinojo nuo tada, kai jam buvo atliekama anginos operacija. Deja, ir ši procedūra nebuvo sėkminga, nes, vos įkvėpęs narkozės, ėmė šaukti: „Aš dūstu“. 

Tada gydytojos paprašiusios močiutės išeiti iš procedūrų kabineto. 

 

„Aš išėjau ir dar koridoriaus gale girdėjau, kaip anūkas šaukė, o paskui nutilo. Bet aš supratau, kad jis – gerose, jautriose rankose, ir medikai daro tai, kas būtina“, - sako močiutė, nepaprastai dėkinga visiems medikams, kurie padėjo išspręsti tokią kitiems paprastą problemą, kuri jai ir jos vaikaičiui  - didelis rūpestis.

 

„Ligoninėje visada yra galimybių padėti“, - sako V. Liukpetrienė, paklausta, kaip pavyko padėti šiam vaikui.  

 

Prie Intensyviosios terapijos skyriaus, pasak medikės,  yra įrengtas kabinetas, kuriame yra galimybė taikyti anesteziją. To, pasak medikės, dažniau prireikia vaikams, kurie bijo gydytis dantis. Dažniausiai taip nutinka sergantiesiems autizmu. Tačiau yra ir sveikų žmonių, kurie alpsta, kai pamato kraujo, kuriems silpna, kai pamato medicinos instrumentus ar net užuodžia medikamentų kvapą. 

 

Visos vaikų  baimės, pasak vaikų psichologės Rasos Slonskienės, turi savo ištakas. Kiekviena baimė susijusi su emocine patirtimi – kažkokiais patirtais veiksmais, girdėtais žodžiais, kurie sugulė į sąmonę. 

 

Juk tėvai dažnam mažyliui sako: „Neik ten, ten tamsu!“ ir vaikas nuo mažens bijos tamsos. Jei nebijotų, jam būtų paprasčiau, nes savaime tamsa nėra blogis ir jos bijoti niekam nereikia. Tačiau vaikas, nuolat girdėjęs, kad tamsos reikia bijoti, bijo miegoti kambaryje, kai nedega elektros lemputė, bijo nueiti į vonios kambarį, kai tamsu. Tokia baimė – vargina žmogų. Jei vaikystėje jo niekas nebūtų gąsdinęs tamsa, jis to niekada ir nebijotų.

 

Kitas vaikas, kuris neklauso tėvelių, išgirsta: „Jei neklausysi – nuvesiu pas daktariuką!“ „Ko šis vaikas bijos visą likusį gyvenimą?” - klausia psichologė. Atsakymas aiškus.

 

Psichologei teko dirbti su vaiku, kuris paniškai bijojo medikių moterų. „Man reikėjo išsiaiškinti, kas galėjo tam vaikui nutikti praeityje, bet apčiuopti priežastį buvo labai sunku, nes jokios neigiamos patirties, susijusios su medikais, vaikas pasakyti negalėjo“, - pamena psichologė.

Ilgo darbo pastangos davė rezultatų – berniukas prisiminė, kad vaikystėje jis labai išsigando į namus atėjusios nepažįstamos apkūnios ir labai storu balsu kalbančios tetos, kuri buvo apsirengusi baltu apsiaustu. Nuo tada, kai tik pamato baltai apsirengusią moterį, o tai dažniausiai būna slaugytoja, prisimena tą baisią jam moterį  ir kyla nesuprantama baimė. 

 

Vėliau, kai vaikui jau įvaryta baimė, tėvai ima aiškinti: „Nebijok, nieko nebus... ko čia bijai?“ Deja, nuo tokių žodžių vaikas drąsesnis netampa. Tik žmogus verčiamas nesijausti taip, kaip jis jaučiasi. Paliepimu, anot psichologės, neįmanoma priversti žmogų jaustis gerai, įveikti baimės jausmą, kuris glūdi giliai sąmonėje, įsišaknijęs nuo tėvų išsakytų gąsdinimų, kuriais jie norėjo apsaugoti savo atžalą nuo galimų pavojų. 

 

 

Baimė gali sukelti net ir emocinį skausmą, kurio priežastį nusakyti labai sunku. Tačiau fizinis skausmas priežastį turi turėti. Kiekvienas žmogus skirtingai jaučia fizinį skausmą. Vienas gali iškęsti labai didelį skausmą, o kitam ir menkas įbrėžimas – nepakeliamas skausmas. Tai, pasak psichologės Rasos Slonskienės, priklauso nuo to, koks yra įgimtas žmogaus pojūčių skausmo slenkstis. Jei skausmo slenkstis yra žemas, žmogus bus labai jautrus skausmui. 

Moterų pojūčių skausmo slenkstis yra daug aukštesnis, todėl jos gali kęsti ir labai didelį skausmą. Jos gali gimdyti, o tai susiję su dideliu skausmu. Vyrų skausmo slenkstis iš prigimties yra žemesnis, tad jie yra jautresni skausmui, todėl nieko keisto, kad berniukas bijo ir nedidelio skausmo. 

 

Tačiau šiuo atveju, kai paauglys bijo injekcijų, vaikų psichologė pataria priežasčių ieškoti vaiko praeityje, nes injekcijos adatos dūris nėra toks skaudus, kad būtų nepakeliamas ir jo nereikia taip paniškai bijoti. 

 

„Čia jau ne baimė, tai – fobija“, - sako R. Slonskienė.

 

Tačiau ir į fobiją peraugusią baimę galima įveikti. Pasak psichologės, dirbant su vaiku, varginamu  fobijos, ilgai tenka aiškintis jo emocinę patirtį. Tam reikalingas ilgas terapinis darbas, kurį turi atlikti specialistas, pasirengęs atlikti psichologinę diagnostiką. 

 

Kai vaikas, bijantis skiepų, gydytojų kabinete dar ir gėdinamas: „Toks didelis, ir bijai skiepų... Ko čia bijoti? Čia nieko baisaus...“ norimo rezultato sulaukti nepavyks. Vaikas tik dar labiau susigūš savo baimės kiaute. Tokie žodžiai, pasak psichologės, dar labiau sutrikdo, sukelia dar didesnę baimę. 

O tada, kai tam, kad atliktų kraujo tyrimą ar sušvirkštų vaistus, medikai  čiumpa vaiką už rankų ir jį laiko – trauma dar gilėja ir baimės jausmas dar stiprėja. „Aš suprantu medikus, nes tyrimas būtinas, o baimei įveikti reikalinga labai ilga terapija“, - sako psichologė.

 

Pirmieji žodžiai, kuriais kalbinamas baimės kamuojamas vaikas, turėtų ne žeminti jį, bet padėti užsimiršti, atitolti nuo savo būklės. „Aš suprantu, kad tau skauda, kad tu bijai. Gal dar ko bijai?“ - taip paklaustas vaikas ims galvoti apie kitą patirtį. Jei pavyks jį prakalbinti – pasipasakos ir ... nukryps nuo pagrindinės temos – švirkšto baimės. 

 

Labai svarbu, pasak psichologės, kad vaikas suprastų, jog skiepų ar procedūrų bijo ne jis vienas, kad tokių vaikų yra ir daugiau, tačiau visiems pavyko įveikti fobiją, sukeliančią daug nepatogumų ne tik sau, bet ir aplinkiniams.