Valgomojo svogūno (Allium cepa) tėvyne laikoma Vidurinė Azija, iš kur augalas paplito nuo neatmenamų laikų Graikijoje, Egipte, Romoje. Manoma, kad pirmieji laukinių svogūnų skonį pažino Afganistano, Irano ir Turkmėnijos piemenys bei medžiotojai, klajoję kalnų takais. Nemažai laukinių svogūnų auga Sibiro ir Baltarusijos miškuose, net miestų parkuose ir skveruose.
Laukiniai svogūnai yra labai naudingi, turi daug vitaminų ir mikroelementų. Daugelis žmonių juos vartoja maistui. Miškuose laukinių svogūnų sąžalynus noriai ėda šernai, apie tai užsimena Hancas Mainhartas knygoje „Mano gyvenimas tarp šernų”.
Šiek tiek istorijos
Valgomąjį svogūną augino dar senovės kultūringos Mesopotamijos, Persijos, Indijos, Rytų Azijos ir Viduržemio jūros tautos.
Svogūnai iš senų laikų buvo laikomi galinga priemone nuo daugelio ligų. Senovės Graikijoje, Dioskorido nuomone, svogūnai buvo rekomenduojami apetitui žadinti ir „kaip valgomoji priemonė”. Romėnai ir graikai manė, kad svogūnai gali pažadinti neišsenkamą gyvybinę jėgą, energiją, drąsą ir daug jų duodavo kariams.
Svogūnų gydomosios savybės buvo žinomos ir senovės Rytų šalyse, kur buvo sakoma: „Svogūne, tau prisilietus, praeina bet kokia liga”.
Viduramžiais svogūnai buvo taip populiarūs, kad buvo naudojami kaip talismanai, galintys apsaugoti nuo blogos akies, burtų, strėlių, sužeidimo kardu, ietimi.
Senovės Egipte svogūnai buvo taip vertinami kaip apsaugantis nuo ligų ir maistingas augalas, kad net buvo vaizduojamas paminkluose.
Senovės Rusijos virtuvė plačiai vartojo svogūnus ir česnakus patiekalams gaminti, jiems paskaninti.
Rusijoje lankydavęsi užsieniečiai sakydavo, kad rusų patiekalai tokie aštrūs, jog jų neįmanoma valgyti. Svogūnai nuo senų laikų buvo pagrindinis prasčiokų maistas Rusijoje. Duona ir gira, dar svogūno laiškas – štai svarbiausi valstiečių, amatininkų maisto produktai.
Senoje rusiškoje vaistažolių knygoje yra toks svogūnų gydomosios galios aprašymas: „Maloniai laisvina vidurius, bet sukelia troškulį ir pašalina dvokiantį kvapą iš burnos. Vartojami į vidų, puikiai veikia nusilpus skrandžio veiklai ir pablogėjus virškinimui, isteriškų moterų traukuliams slopinti, sergant katariniu traukuliniu dusuliu, vandenlige bei akmenlige, lygiai kaip ir skorbutu bei kirmėlinėmis ligomis. Siaučiant infekcinėms ligoms, labai naudinga dėti svogūnų į maistą ir pusryčiams sutaisyti sriubą iš svogūnų, pridedant druskos, pipirų, truputį acto”.
Svogūnų gydomoji galia pasidarė daug suprantamesnė tik atradus fitoncidus, kurie dezinfekuoja aplinką, užmuša labai daug mikroorganizmų grupių. Šis atradimas priklauso įžymiam tyrinėtojui B. Tokinui. Jis pirmą kartą pastebėjo, kad sutrintų svogūnų lakios medžiagos nužudo mielių ląsteles.
Svogūnai auginami nuo seniausių laikų. Jie mėgsta purią, nepiktžolėtą dirvą, saulėtą vietą. Lietuvoje svogūnai dažniausiai auginami iš sėjinukų.
Žieminiai svogūnai yra daugiametis augalas. Lietuvoje svogūnai auginami soduose ir daržuose.
Svogūnų ropelėse yra eterinio aliejaus, kuris - svarbiausia veiklioji medžiaga, taip pat yra vitaminų C, B1, B2, PP, karotinų, organinių rūgščių, sacharidų, saponinų, mineralinių druskų, gleivių, flavanoidų. Išlaikytuose svogūnuose vitamino C kiekis yra pastovus. Eterinis aliejus svogūnui suteikia aštrų kvapą ir skonį.
Gydomosios savybės
Svogūnai nuo senų laikų buvo laikomi stipriu vaistu nuo daugelio ligų. Vienas žymiausių pasaulio mokslininkų Avicena rašė, kad svogūnų sultys gerina apetitą, padeda nuo anginos. Hipokratas ir Dioskoridas propagavo svogūnų ir medaus mišinį.
Svogūnas – daržovė, be kurios neapsieina nė viena šeimininkė. Tačiau nuo mažens žinome, kad svogūnas ar česnakas padeda, kai užklumpa sloga. Bet svogūnas gali padėti ne tik sloguojant, bet ir rimčiau sunegalavus.
Kuo naudingas svogūnas? Tai gera ir kiekvienam prieinama aterosklerozės, hipertenzijos, insulto profilaktikos priemonė. Svogūnų inhaliacijos rekomenduojamos sergant gripu, angina, tonzilitu, bronchitu, plaučių tuberkulioze. Jo dedama ant odos pūlinių.
Populiarioje medicinos literatūroje sutinkame receptus, kuriuos reikėtų išbandyti sergantiems hepatitu, cukriniu diabetu, jei negaluoja kvėpavimo takai.
Receptai tiems, kuriuos kankina kosulys
* Jeigu kosulys stiprus, 10 svogūnų lukštus pavirinti 1 litre vandens, kol liks pusė skysčio. Atvėsinti nuovirą ir perkošti, gerti su medumi po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną.
* 500 g nuvalytų ir susmulkintų svogūnų užpilti 1 litru vandens, įberti 400 g cukraus, įdėti 50 g medaus ir virti ant vidutinio stiprumo ugnies 1 valandą. Nuovirą atvėsinti, išpilstyti į butelius ir sandariai uždaryti. Gerti užėjus stipriam kosulio priepuoliui po 1 šaukštą 4-5 kartus per dieną.
* Susmulkinti 10 svogūnų ir 1 česnako galvutę, užpilti pienu ir virti tol, kol svogūnai ir česnakas suminkštės. Atvėsinti, įdėti truputį medaus, išmaišyti. Vartoti po 1 šaukštą kas valandą visą dieną.
Tačiau visuomet reikia atsiminti, kad gydytis negalima sergantiesiems ūminėmis skrandžio, žarnyno, inkstų ir kepenų ligomis, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige.
Naminiai receptai su svogūnu
- Svogūnuose daug fitoncidų, todėl svogūnais nuo seno sėkmingai gydomas gripas. 2-3 minutes keletą kartų per dieną kvėpuojama šviežiai supjaustyto svogūno lakiosiomis medžiagomis. Kvėpavimas svogūno garais padeda nuo silpnumo ir galvos svaigimo. Svogūnai naudingi virškinimui. Šviežios svogūnų sultys su medumi lengvina astmos eigą, kosulį, padeda atsikratyti pykinimo.
- Svogūnai vartojami ir išoriškai – esant niežtinčių odos išbėrimų, vapsvų ir bičių įgėlimų, nušalus ar norint pašalinti strazdanas.
- Nuo aterosklerozės vartojamas lygių dalių medaus ir svogūnų mišinys: po arbatinį šaukštelį 3-4 kartus per dieną. Nuo aterosklerozės, cukrinio diabeto, pabrinkimų tinka toks receptas: 2-3 smulkintos svogūnų galvutės užpilamos 2 arbatiniais šaukšteliais šilto vandens, palaikoma 7-8 valandas, nukošiama. Antpilo geriama po 1 šaukštelį 3 kartus per dieną prieš valgį.
- Šviežia trintų svogūnų košelė skatina greitesnį pūlinių, abscesų subrendimą.
- Šviežiais svogūnais gydomos burnos gleivinėje susidariusios opelės. Norint pašalinti karpas, svogūnų košele ar sultimis tepama atitinkama vieta. Pakepintų svogūnų košelė skatina abscesų, vočių subrendimą ir pūlių iš jų pašalinimą.
- Sergant ateroskleroze naudingas toks receptas: svogūnas sutarkuojamas smulkia trintuve ir nusunkiamas. Svogūnų sulčių stiklinė sumaišoma su stikline medaus ir viskas gerai išmaišoma. Vartojama po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną, likus valandai iki valgio arba praėjus 2-3 valandoms po valgio.
- Vaikams sergant bronchitu rekomenduotinas toks receptas: nuvalyti 1 raudonojo svogūno galvutę, ją susmulkinti ir šią masę užpilti 1 arbatiniu šaukšteliu cukraus. Vaikas kasdien turi suvalgyti po 1 galvutę taip paruošto svogūno, kol pasveiks.
- Gydymui dažniau naudojamos svogūnų sultys, kuriose kaip ir svogūnuose yra daug angliavandenių, eterinių aliejų, fermentų, glikozidų. Svogūnų sultys veikia silpniau negu česnakų sultys, todėl jų vartoti galima šiek tiek daugiau.
- Svogūnų sultys gerina apetitą, padeda gydyti skrandžio bei žarnyno, burnos ertmės, gerklės ligas, hipertenziją, aterosklerozę, reumatą, nudegimus, valo kraują. Sultys geriamos esant žarnyno uždegimui, vidurių užkietėjimui ir hemorojui po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną prieš valgį, jos naudingos sergant hipertenzija, ateroskleroze, nes mažina cholesterolio kiekį kraujyje.
- Norint pagerinti atmintį rekomenduojama gerti svogūnų sulčių su medumi. Vieną stiklinę svogūnų sulčių reikia sumaišyti su stikline medaus. Vartoti po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną, likus valandai iki valgio arba praėjus 2-3 valandoms po valgio. Gydymo kursas – du mėnesiai. Po to reikia daryti dviejų savaičių pertrauką ir gydymo kursą pakartoti – vėl du mėnesius vartoti svogūnų sulčių sumaišytų su medumi.
Svogūnai – ne tik maistas, bet ir natūralus vaistas nuo daugelio ligų, tačiau jais nevalia piktnaudžiauti.
Parengė Liudvikas RULINSKAS
