Atsisakius priklausomybių liūno tenka ne tik pačiam mokytis gyventi, bet ir mokyti kitus eiti blaivybės keliu

Zita KATKIENĖ

Alkoholis, narkotikai - nuolatiniai keturiasdešimtmečio Edvardo (vardas pakeistas) gyvenimo palydovai. Nuo trylikos metų vartotas alkoholis, nuo 27-erių - narkotikai. Daug kartų norėta ne tik atsikratyti žalingų, sveikatą ir gyvenimą griaunančių įpročių. Ne kartą norėta pasitraukti ir iš gyvenimo, deja, padidinta narkotikų dozė ir vėl būdavo per maža... Nei sutikta meilė, nei kūdikio gimimas netapo priežastimi atsisakyti narkotikų. Tik trumpam sustabdė, bet ir vėl buvo nerta į patį dugną, iš kurio pakilti padėjo tik pati aukščiausia jėga. „Dievas mane saugojo ne tik nuo per didelės dozės, kai tikėjausi nebenubusti.“ Ištiesė pagalbos ranką ir tada, kai pats labai norėjo pakilti iš narkotikų ir alkoholio liūno. Tuo įsitikinęs prieš trejus metus Narkomanų Anonimų (NA) klubą Kaune pradėjęs lankyti šiaulietis, šiandien entuziastingai kuriantis pirmąjį NA klubą „Mano kelias” Šiauliuose.

Alkoholis - nuo trylikos metų

Vaikystė ir alkoholis - du nesuderinami dalykai. Todėl taip sunku patikėti tuo, ką pasakoja ketvirtą dešimtį vos perkopęs vyras apie savo vaikystę. Nelabai, tiesa, ji ir primena vaikystę, nes į suaugusiųjų pasaulį nerta stačia galva. Niekas ir nesaugojo nei nuo pagundų, nei nuo nuopuolių.

Išsituokus tėvams Edvardas buvo atiduotas į Vaikų globos namus. „Internate augau, tad kontrolė buvo nedidelė”, - pamena tuos laikus, kai gatvės trauka buvusi labai stipri, o panašiai mąstančių  draugų nestigo.

Trylikamečiai rinkdavosi į miesto parką, už stadiono - puikiai žinomos vietos tiems, kas ieškojo draugijos, kurioje ratu suksis taurelė. Tačiau daugiausia būdavo geriama savaitgaliais. Tada Edvardas grįždavo namo, o mamai jo priežiūra visai nerūpėjo. Trylikametis eidavo į poilsio vakarus, kur renkasi dvidešimtmečiai, nes su bendraamžiais jau nebuvę ką veikti.

Nuo šešiolikos per vasarą įsidarbino Mėsos kombinate. „Ten gėrė visi”, - pamena dienas, kai išsiblaivyti beveik jau nebuvo kada. Dabar tik Edvardas supranta, jog gal visi negėrė nuolat, tačiau jam, šešiolikmečiui, atrodė, jog tai - aukštas lygis, ir gerdavo kasdien vis su kitais. „Gal kiti kitą dieną jau negerdavo, gal mažiau gerdavo, o aš - nuolat ir daug”, - pamena nevaikišką savo vaikystę. 

Vos aštuoniolikos sulaukęs Edvardas pajuto, jog... pavargo gyventi.

Puikiai žinojo, dėl ko tas nuovargis: pavargo vaikščioti po landynes, pavargo nuo artimųjų pykčio ir savęs paties - sunkiai panešančio savo kūną, nuolat ieškančio pagirių. Tad aštuoniolikmetis nusprendė, jog gyvendamas Šiauliuose, kur visi draugai geriantys, niekada nepasikeis. Ir nusprendė vykti gyventi pas tetą į Jonavą. Ši priėmė sūnėną, padėjo jam susirasti bendrabutį, darbą.

Deja, pabėgti nepasisekė ne tik nuo savęs, bet ir nuo savo draugų. Savaitgaliais Edvardas vėl važiuodavo į Šiaulius ir vėl gerdavo.

Kartą grįžęs neblaivus į Jonavą sėdo į... svetimą automobilį. Nors bausmės dėl automobilio vagystės išvengė, tačiau teta paliepė grįžti namo ir gyventi savo gyvenimą - jai daugiau problemų nebereikia.

Vedybos iš... išskaičiavimo

Būdamas 22-ejų taip gyventi, kaip iki šiol, nebematė prasmės. Aplinkiniai taip pat matė, kad Edvardas grimsta į dugną ir vis sakė: „Tau reikia ženytis - antraip žlugsi”.

Tad ir nusprendė Edvardas pasižvalgyti į merginas. Susipažino, ėmė gyventi drauge. Bet gyvenimas labai nepasikeitė. „Gerdavau, kol „plionkė” trūkdavo”, - prisimena jaunystės dienas, paskandintas alkoholyje. Gėrė, deja, ir draugė, tad darnos namie nebuvo. Juolab kad gyventa jos bute ir moteris ne kartą pabrėžė tai, kad atėjęs užkuriom.

„Po vieno konflikto palikau jos namus”, - prisimena Edvardas, nes šis išėjimas į gatvę buvo lemtingas - jis įvykdė nusikaltimą.

Už plėšimą buvo teisiamas ir neišvengė grotų. Tada ir sugalvojo grįžti pas draugę ir pasiūlyti jai... susituokti. „Aš pagalvojau, jog taip užsigarantuosiu, kad kalėjime mane lankys. Ji sutiko. Paaiškėjo, jog ir būsimoji nuotaka turėjo išskaičiavimą - jai reikia pasikeisti pavardę.

„Mes susituokėm, bet per dvejus metus, kuriuos teko praleisti kalėjime, ji nė karto manęs neaplankė”, - prisimena nevykusį susitarimą. Tad grįžęs iš kalėjimo neturėjo kur eiti, nors oficialiai buvo susituokęs. Tad grįžo į tą patį gyvenimą, kurio pagrindinis variklis buvo alkoholis.

Narkotikai... blaivina

25-erių buvo Edvardas, kai gyvenimas įgijo kitą „prasmę“. Daugėjo pažinčių su žmonėmis, kuri vartoja narkotikus. Tie žmonės atrodė tarsi kokia egzotika - apsvaigę, bet be jokio kvapo, todėl „gali” net vairuoti. Ir sėda prie automobilio vairo. Be to, dauguma ne tik vartojo, bet ir prekiavo kvaišalais, todėl visada turėjo pinigų.  Tarp tokių - turintys darbus, net einantys pareigas. Kažkas ir patarė Edvardui, kad verta pamėginti, nes narkotikai padeda... išblaivėti.

„Mes tada gėrėme prie „žalgiryno”. Drauge buvo ne vienas narkomanas ir man pasiūlė išmėginti „džefo”, - pamena tą dieną, kai pirmą kartą susišvirkštė dozę. „Buvau išgėręs ir per minutę išsiblaiviau. Šis jausmas buvo nuostabus”, - pasakoja į narkotikų liūną įbridęs, tik to tada dar nesupratęs žmogus.

Pradžioje pakakdavo susišvirkšti kartą per savaitę. Tai Edvardas darydavo tada, kai pavargdavo nuo alkoholio - pradeda kilti pyktis, agresija. Susišvirkščia „džefo” - ir problemos atlėgsta, o pats žmogus pasijunta tarsi ant sparnų. „Veža, neša - visas gyvenimas tampa daug gražesnis ir prasmingesnis”, - sako į narkotikų liūną įklimpęs žmogus.

Tačiau pradžioje, pamena, jautėsi pakylėtas. Pavykdavo ne tik įveikti agresiją, kylančią dėl alkoholio, bendrauti tekdavo ir su komersantais, pareigas einančiais žmonėmis.

Tačiau ilgai tas gerumas netruko. „Tik pradžioje atrodo, kad narkotikai išsprendžia problemas, vėliau jų tik daugėja.

Edvardas vėl įvykdė nusikaltimą, teismas skyrė realią trejų metų bausmę, kurią teko atlikti Pravėniškėse. Treji metai kalėjime tik dar labiau įklampino į narkotikų liūną. „Visko ten yra, tik noro turėti reikia”, - sako kalėjimo „universitetus” įveikęs žmogus.

Artinantis bausmės atlikimo laikui kilo pagrįsta baimė - ką reikės daryti, kaip gyventi. „Jei grįšiu pas pirmąją žmoną - nieko gero nebus”. Tad pas ją ir negrįžo, bet pasinėrė į įprastą gyvenimą, kuriame tik alkoholis, narkotikai ir moterys. Reikėjo kažką daryti, kad išgyventų, tad ėjo tuo pačiu keliu - vogė.

Kalėjime Edvardas turėjo kam išlieti širdį. Kaip ir dauguma kalinių, turėjo susirašinėjimo draugę, kuriai ir rašė laiškus, nors dar nebuvo išsiskyręs su pirmąja žmona. Tai buvo sesers, gyvenančios Kaune, draugė. Ji gyveno viena, rašė jam šiltus ir nuoširdžius laiškus. Moteris nesipriešino, kai pasisiūlė ne tik į svečius, bet ir likti gyventi drauge.

Pinigai nepadėjo sustoti  

Tikėjo Edvardas, kad pavyks sustoti, kai nebus draugų, nebus šalia bendraminčių. Pirmiausia reikėjo susirasti darbą. Pavyko įsidarbinti statybos firmoje. Atlyginimas buvo nedidelis, tad šis darbas netenkino.

„Dirbom, kūrėmės, be to, - laukėmės vaiko”, - pasakoja vyras praeities įvykius ir apgailestauja, kad ir tai nepadėjo sustoti. Ir vėl gerdavo, ir vėl ieškodavo narkotikų. Kaune, pasirodo, sunkiau buvo gauti „džefo“, nes neturėjo pažįstamų. Tad dėl narkotikų važiuodavo į Šiaulius ar į Vilnių ir pradingdavo iš namų ilgam.

Sugrįžęs vėl gyvendavo įprastą gyvenimą, kuriame, dabar supranta, sugebėjo išsilaikyti dėl to, kad  išmokė labai gudriai manipuliuoti žmonėmis, sukelti kitų gailestį, norą juo rūpintis, padėti jam. „Vienintelį dalyką buvau puikiai įvaldęs - susirasti žmogų, kuris manimi rūpintųsi”, - pamena praeities dienas, kai sugebėjo įtikinti bendradarbį, kad jam paskolintų... automobilį. Nors tiesiogiai to ir neprašęs, tačiau sugebėjo taip pakalbėti, kad žmogus paskolino nenaudojamą automobilį be jokio atlygio.

Deja, važinėjimas svetimu automobiliu nesibaigė gerai - buvo sulaikytas prie vairo neblaivus ir teko atsisveikinti ne tik su automobiliu, bet ir su vairuotojo pažymėjimu.

Antra permaina, sukrėtusi žmogų, buvo sūnaus gimimas. „Gal Dievas man siuntė spriktą į kaktą - reikia kažką daryti”. Kaip tik tuo metu gimė sūnus ir dėl jo norėjosi keistis.

O draugas papasakojo apie tai, kad yra užsikodavęs nuo alkoholio. Ir Edvardas nusprendė užsikoduoti. Taip ir padarė.

Kodas suveikė - nei alkoholio, nei narkotikų jis nevartojo. Deja,  gyvenimas negerėjo. Jis tapo piktas, žmona nebeištverdavo: „Geriau tu gerk - pasikalbėdavom nors”. Dabar jis dirbo nuo 8 ryto iki 9 valandos vakaro. Priklausomybę kvaišalams pakeitė... darboholizmas. „Netekau 15 kilogramų svorio, akys pajuodo, nors valgiau - už du”, - pamena gyvenimo pokyčius. Uošvio dėka jis gavo geresnį darbą, susigrąžino vairuotojo pažymėjimą, įstojo mokytis į Kauno suaugusiųjų mokyklą.

Dešimtos klasės egzaminai buvo didelė pergalė pačiam sau. Dvi dienas su klasės draugais „laistė“ išlaikytą egzaminą. Šventė baigėsi pralaimėjimu: „Lūžo“ kodas ir aš pradėjau gerti”, - pamena ypač juodą savo gyvenimo atkarpą. Tada gėrė aštuonis mėnesius. Vėl reikėjo narkotikų, reikėjo ir moterų. Narkotikų dozę ne kartą didino sąmoningai, nes atrodė, jog geriausia išeitis - nebenubusti. „Draugai žiūrėdavo į  18 kubų švirkštą, kuriuo leidžiuosi „džefą“, ir laukdavo, kada „užsilenksiu”, - pamena dienas, kurių šiandien jau nebenori prisiminti.

Buvo susitaikęs su mintimi, kad vienas kartas tikrai bus lemiamas - padaugins tiek, kad pakaktų. Tačiau ir vėl - pats augęs be tėvo labai išgyveno, kad ir sūnus augs be tėvo. Pabusti iš alkoholio ir narkotikų priversdavo ir baimė, kad... pradings banko paskola namui pirkti. Ypač to išsigando, kai žmona išsegė buto raktą ir pasakė, kad daugiau į namus kojos nebekeltų.

Išeitis - Anoniminiai Alkoholikai

Žmonos draugė pasiūlė išeitį - kreiptis pagalbos į Anoniminių Alkoholikų klubą. „Sėdėjau prieš psichologą ir verkiau, nes savyje rasti jėgų ir pakilti jau nebuvo”, - pamena nevilties dienas, kai prašė ne tik likimo draugų, ne tik medikų, bet ir Dievo pagalbos.

Kaip tik atsirado vieta Minesotos programoje. Suprato rūpestį ir darbdavys, kuriam atvirai pasakė, kad turi problemų dėl alkoholio ir nori gydytis. Tik vėliau sužinojo, kad ir darbdavys kovoja su priklausomybe nuo alkoholio, todėl ir suprato blaivybės kelią pasirinkusį žmogų.

Minesotoje, kur teko įveikti intensyvios terapijos 28 dienų programą, įvyko ne tik organizmo, bet ir sąmonės lūžis. Čia Edvardas pirmą kartą sužinojo, kad alkoholizmas ir narkomanija - liga, kad žmogų vargina ne tik psichikos, bet ir dvasios sutrikimas.

Kaune Edvardas lankė ne tik Anoniminių Alkoholikų, bet ir Narkomanų Anonimų klubus. Vėliau nusprendė bendrauti tik su narkomanais. Nes klubuose veikla panaši, tačiau narkotikų priklausomybei įveikti reikia papildomų pastangų, kurias ir suteikia šio klubo nariai. Neslepia Edvardas, jog prieš trejus metus pasirinkęs blaivybės kelią keletą kartų vėl buvo paslydęs. Tačiau atkrytis truko trumpai. „Nebesigeria ir nebesivartoja - pats organizmas atmeta kvaišalus”, - pastebėjo anoniminis narkomanas, tačiau šio reiškinio paaiškinti negali. Taip nutinka ir tiek.

Pamažu keitėsi santykis su darbu. „Aš supratau, kad darbas turi trukti 7-8 valandas per parą, o ne iki išnaktų”, - kalba žmogus, kuriam jau teko pajusti ir priklausomybės nuo darbo skonį.   Sąžiningumas sau ir aplinkiniams tapo pagrindinis charakterio bruožas, kuriam skiria ypatingą dėmesį bendraudamas su žmonėmis.

Ir gyvenimas po truputį ėmė suktis geresne linkme. Pavyko ne tik išsaugoti darbą, bet ir gauti paskolą namui pirkti, kuriame ir gyvena su žmona, sūneliu ir laukiasi antrojo vaikelio. Edvardas puikiai žino, jog nepavyktų jam taip sklandžiai spręsti asmeninių reikalų, jei keletą kartų per savaitę nesusitiktų su likimo draugais, jei kasdien neprisimintų, jog yra ne tik anoniminis alkoholikas, bet ir anoniminis narkomanas. Tai reiškia, kad yra ligonis, ir jo liga nė vienai dienai nebuvo pasitraukusi - ji progresuoja net ir nevartojant kvaišalų.

Pagaliau Edvardas suprato, jog visavertį gyvenimą gyvenantis žmogus turi ne tik dirbti, bet ir skirti dėmesio žmonai, vaikui, draugams. Praėjusią vasarą įregistravo santuoką, šešiamečiui sūnui stengiasi būti tikras draugas, daug bendrauti, skaityti knygas, kiekvieną vakarą drauge sukalbėti maldą. Be to, Edvardas pasirinko tarnavimo kelią, tad jis padeda daugeliui, kas pasiryžta žengti blaivybės keliu.

Anoniminiai narkomanai jau grupėje

Šios misijos vedamas lankosi ir Šiauliuose, kur iki šiol nėra NA grupės. Dviejų blaivių lyderių pakanka, kad tokia grupė galėtų egzistuoti. Iniciatyvos ėmėsi drauge su šiauliečiu, neseniai grįžusiu iš narkomanų reabilitacijos programos „Agapao”. Pastarojo iniciatyva iš Kauno į Šiaulius ir atvažiavo Edvardas. Atvyko į savo gimtąjį miestą, kuriame paliko ne tik vaikystės bei klasės draugus, bet ir žmones, su kuriais klimpo į alkoholio bei narkotikų priklausomybę. „Ne vieną sutikau ir prie konteinerio. Tarp jų - ir klasės draugą, tačiau dauguma dar negali suprasti - kam gyventi, jei nevartoji”, - sako tarnavimui tiems, kurie pasiryžę blaivėti, pasišventęs žmogus.

Vyrai ir moterys, kurių gyvenimą valdo narkotikai, kviečiami prisijungti prie tų, kuriems narkotikai tapo pagrindine gyvenimo problema. Šiandien jie renkasi į grupę tam, kad padėtų vieni kitiems išlikti „švariems”, susilaikyti nuo visų rūšių narkotikų, net ir pakaitinės narkotikų terapijos metadono. Noras nustoti vartoti - vienintelė sąlyga, kurią turi įvykdyti žmogus, nusprendęs tapti  Narkomanų Anonimų grupės nariu.
Narkomanų Anonimų grupė „Mano kelias“ renkasi Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios patalpose (Vilniaus g. 247B) pirmadieniais nuo 18 iki 19 val., trečiadieniais ir penktadieniais - nuo 19 iki 20 val.  Skambinti telefonais: 8 646 14 224, +370 633 22 272.  

 

Į viršų