Nutirpo sniegas. Jau matosi rugių želmenys. Kačiukais puošiasi blindės, atokaitoje pražysta šalpusnis. Jau galima atsigerti beržų ir klevų sulos.

Palaukės beržyne jau teka sula. Lietuviai ją vertina nuo seno. Gerdami sulą, žmonės atsigaudavo po ilgo sžiemos, jausdavo artėjantį pavasarį, bundančią gamta. Juk suloje gausu mūsų organizmui naudingų medžiagų.

Sula bėga pavasarį, kai dienoms ilgėjant ir saulei vis dažniau beriant savo šiltus spindulius, žemė ir visa, kas gyva, įšyla, atbunda po žiemos miego. Vidutinei temperatūrai pakilus iki 5-6 laipsnių ir šviečiant saulei, pradeda judėti, cirkuliuoti medžių šaknyse sukauptos skystosios maisto medžiagos, kurios kyla aukštyn kamienu į sprogstančius pumpurus. Pirmiausia įšyla tamsiakamieniai klevai – jų sula pradeda tekėti anksčiau nei baltaliemenių beržų, intensyviai sula teka 2-4 savaites. Iš vieno beržo galima pritekinti 100 ir daugiau litrų sulos.

Kiekvienam tikriausiai malonu atsigerti kovo sulos. Šis gėrimas – tarsi vaistas, padedantis iš organizmo pašalinti susidariusius akmenis, druskas, toksinus, šlakus. Sula padeda ir nuo inkstų akmenligės pabėgti. Anot mūsų senolių, ji pagerina sergančiųjų tuberkulioze, reumatu savijautą, stiprina organizmą, gerina medžiagų apykaitą. Suloje yra nemažai geležies, vario, kalio, kalcio, azoto, bario, fosforo, magnio, natrio, nikelio. Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, botulino, saponinų, fitoncidų. Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis” žmogui ypač naudingas. Gal todėl sula vertinama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip vaistas. Sulą patariama gerti nusilpusiems žmonėms, sergantiems angina, furunkulais, negyjančiomis opomis. Sulos kompresai dedami ant žaizdų, kaip kosmetinė priemonė sula naudojama veido vonelėms ruošti.

Beržo sula turi apie 1-2 proc., o klevo – 4 proc. cukraus. Sulos saldumas priklauso nuo daugelio veiksnių: geografinės medžio padėties, kritulių kiekio praėjusiais metais, žiemos sąlygų, po šaltos žiemos sula būna saldesnė. Pagal beržų sulos tekėjimo intensyvumą spėjama, kokia bus vasara. Jei teka daug sulos – bus lietinga, jei mažai – sausa.

Lietuvoje tekinama beržų ir klevų sula. Klevų sula pradeda tekėti anksčiau nei beržų, be to, ji yra saldesnė.

Beržų ir klevų sula pradeda tekėti pavasarį, kai naktimis jau nebūna didesnių šalnų, o dieną šviečianti saulė kaitino plikas medžių šakeles. Norint gauti švarios, geros sulos, reikia pasirinkti sveiką beržo ar klevo kamieną, tik būtina pasistengti skaudžiai nesužeisti medžio. Antra – ne pro šalį būtų indą, į kurį bėga sula, uždengti tankiu tinkleliu, kad nepatektų saldumą mėgstantys vabzdžiai, vėjas neprineštų lapų, medžių šakelių.

Sula paprastai teka apie 2-3 savaites, per kurias iš suaugusio beržo galima prisileisti iki 10 kibirų sulos, nepadarant medžiui jokios žalos.

Sula –  medžio kraujas. Kai žmogus duoda kraujo, medikai atsargiai įduria adatą ir laikosi griežčiausių higienos reikalavimų, nes tą kraują reikės perpilti kitam žmogui, kad jis pasveiktų ir galėtų toliau gyventi, dirbti. Taip ir medis. Leidžiant sulą būtina pasirūpinti, kad nepakenktume medžiui. Reikia išgręžti 4-5 cm gylio ir iki vieno centimetro pločio skylutę arčiau žemės, šiaurinėje kamieno pusėje, ir joje įtaisyti specialų lataką sulai surinkti.

Baigus leisti sulą, skylutę užkimšti mediniu kamščiu, užtepti moliu ar specialiu tepalu. Tai padės apsaugoti medį nuo ligų ir puvimo.

Sulos tekinimas turi senas tradicijas. Prieškario Lietuvoje sodiečiai iš beržų surinktą sulą supildavo į medines statinaites, įdėdavo naminės duonos, juodųjų serbentų lapų, įpildavo avižų ir raugindavo vėsiuose rūsiuose. Per vasario darbymečius išrūgusia sula malšindavo troškulį, pagirdydavo užklydusį pakeleivį ir patys gardžiuodavosi skaniu gėrimu, kuris nuovargį kaip ranka nuimdavo.

Tokie medžiai auga lėčiau, trumpesnės jų šakos, smulkesni lapai, taigi sumažėja visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Medis, iš kurio tekinama sula, praranda daug maisto medžiagų. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, nežalojant medžių kamienų. Tekinti sulą reikėtų iš menkesnių palaukės beržų ar beržynų, kuriuos numatoma iškirsti. Nereikėtų žaloti medžių parkuose, skveruose, bet kokiuose apsauginiuose želdiniuose.

Sula net po dienos kitos surūgsta. Norint ilgiau turėti gardaus gėrimo, senovės lietuviai sulą raugindavo. Užraugtą sulą su grūdais ir kitais priedais statinaitėse išlaikydavo 3-5 mėnesius. Geriausia ją konservuoti, žinoma, pasitariant su specialistais. Ir dar: šviežia arba gerai išlaikyta sula teikia švelnią atgaivą, padeda nesusirgti. Levas Tolstojus rašė: „Jie žmonės valgytų tik labai išalkę ir maitintųsi paprastu, švariu ir sveiku maistu, jie nežinotų, kas yra liga ir jiems būtų lengviau valdyti savo sielą ir kūną”. Į tai įsiklausykime!

Inkstams valyti daugiausiai siekiant išvengti akmenų susidarymo tinka ir šviežia, ir parauginta beržų sula. Savaime suprantama, patogiausias laikotarpis tokioms procedūroms – pavasaris ir vasaros pradžia. Beržų sulą reikia gerti tris kartus per dieną po vieną stiklinę. Rytais beržų sula geriama dar nevalgius. Prieš vartojant beržų sulą rekomenduotina šiek tiek pašildyti. Tokio inkstų valymo ciklo trukmė – 30-40 dienų.

Verta prisiminti mūsų tėvų patarles apie pavasarį: „Pavasario diena brangesnė už rudens savaitę”, „Pavasarį ir šluotražis krutą”, „Pavasario laikas – dirba ir senas, ir vaikas”,  „Ir smarkiausia žiema bijo pavasario”, „Linksmas kaip pavasaris, turtingas kaip ruduo”.

Parengė  Liudvikas RULINSKAS