facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pavasarinio medžių šakų genėjimo kulminacija – Traumatologijos skyriuje, nuolat perpildytame pacientų, gydomų moderniausiomis technologijomis

Zita KATKIENĖ

Kiekvienam metų laikui – ne tik savos ligos, bet ir specifinės traumos. Šiaulių ligoninės Traumatologijos-ortopedijos skyriaus medikams atsikvėpti nėra kada – sumažėjo nušalusių, slidžioje gatvėje susiluošinusių žmonių, prasidėjo medkirčių, greičio mėgėjų bėdos. Skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas sako, jog traumatologui svarbiausia ne tai, kokiomis aplinkybėmis žmogus patyrė traumą. Svarbiausia, kad būtų galimybė suteikti reikiamą pagalbą ir išgelbėti ne tik žmogaus gyvybę, bet ir apsaugoti nuo galimų komplikacijų.

Iškrito iš... kriaušės

Ir pati Veronika Ramonienė sako, jog galėjo būti taip, kad gydytojai mažai ką ir bebūtų galėję padėti. Ta sekmadienio pavakarė Naujosios Akmenės vaikų lopšelio-darželio „Atžalynas“ direktoriaus pavaduotojai galėjo baigtis ir liūdniau. Laimingas atsitiktinumas ir profesionali Šiaulių ligoninės Traumatologijos-ortopedijos skyriaus medikų pagalba – tai, kam šiandien moteris labiausiai dėkinga. „Aš įlipau į kriaušę ir genėjau smulkiąsias šakas medžio viršūnėje“, - pasakoja ligoninės pacientė.

V. Ramonienė dar tada, kai tėvų namuose augo, buvo pirmoji, kai reikia vyšnias skinti. „Po toną vyšnių rudenį nuskindavau, ir niekada neteko iškristi iš medžio“,  - šypsosi moteris. Tad ir dabar net nebuvo minties, kad kas kitas, ne ji plonąsias kriaušės viršūnės šakas nugenės.
Apatines, storąsias medžio šakas jau buvo nupjovęs vyras, o ji, lengvutė ir nuo mažens pamėgusi laipioti į medžius, lipusi į kriaušę kuo aukščiau. Ir lipusi jau net ne kopėčiomis, bet... didžiulės kriaušės šakomis. Staiga lūžo šaka, ant kurios ji stovėjo, ir moteris aukštielninka krito žemyn.

„Aš dar nugara atsitrenkiau į kitą šaką, kuri nulūžo, ir tik tada žlegtelėjau ant žemės“, - pasakoja moteris, nepamirštanti tos klaikios savijautos, kai pasijuto dingstanti į nebūtį: nei oro įkvėpti, nei kokio garso išspausti jau nepajėgusi. „Gerai, kad nukritau į sniegą – nuo šalčio ir šlampančių drabužių atgavau sąmonę, pradėjau inkšti, nes šauktis pagalbos nepajėgiau“, - prisimena Veronika.
Tą inkštimą ir išgirdo prie šiltnamio dirbantis vyras. Ant rankų jis parnešė savo moterį į sodo namelį ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

Rajone – be medikų pagalbos

Skaudėjo visą kūną, tad tikėjosi sulaukti skubios medikų pagalbos. Deja, nuvykus į Naujosios Akmenės ligoninę, medikai nusprendė, jog pagalbos nesuteiks – teks vykti į Šiaulių ligoninę. Vėl kviečiamas kitas Greitosios medicinos pagalbos automobilis, kuris įjungtais žiburėliais skriejo Šiaulių link.
„Aš nesuprantu tokios sveikatos reformos, kuri iš žmonių atėmė medikų pagalbą!“ - piktinasi V. Ramonienė.

Naujosios Akmenės ligoninėje, pasak pacientės, liko tik Vidaus ligų skyrius ir slaugos skyrius – visiškai paliegusiems ir labiau slaugos nei gydymo paslaugų pageidaujantiems žmonėms. O tiems, kuriems reikalinga skubi pagalba, tanka važiuoti keturiasdešimt-penkiasdešimt ir daugiau kilometrų į Šiaulius, nes Naujosios Akmenės ligoninėje nebėra nei traumatologų, nei chirurgų, nei Reanimacijos... „Negi valstybė daugiau sutaupo, kai ligonis vežamas keliais greitosios pagalbos automobiliais, kai vežamas pirmyn-atgal ne vieną dešimtį kilometrų?“ - klausia ir stebisi N. Akmenės gyventoja, suprantanti, kad ir dabar iš ligoninės ji nepajėgs parvažiuoti be greitosios medicinos pagalbos, nes gali tik gulėti. O šis režimas jai skirtas mėnesiui. „Tiek juk ligoninėje nelaikys – teks važiuoti namo, ir važiuoti gulomis. Todėl bus kviečiamas greitosios medicinos pagalbos automobilis, kuriam pirmyn-atgal teks nukakti apie 100 kilometrų“, - mąsto ligoninės pacientė.

Nors šiandien lopšelio-darželio direktorės pavaduotojai – ne valstybės biudžetas svarbiausia. Moteriai svarbiausia – pasveikti. Šiaulių ligoninės Priėmimo skyriuje dirbę chirurgai, atlikę įvairius tyrimus bei echoskopiją, nustatė, jog trūkęs dubens kaulas, vienas šonkaulis lūžęs, kitas įskilęs. Nors tyrimais nustatyta, kad vidaus organai nėra pažeisti, tačiau toks smarkus sumušimas nelieka be pėdsakų – skausmą tenka malšinti ir morfijumi, be kurio neužmigtų. Ir gulėti visą parą „varlytės“ poza.

„Nežinau, kaip iškęsčiau, jei ne nuolatinis palatos gydytojų, slaugytojų dėmesys, nuoširdumas“, - dėkinga moteris Traumatologijos-ortopedijos skyriaus medikams, padedantiems įveikti skausmą ir grįžti į visavertį gyvenimą. O juk nuo tokio kritimo ir smūgio ne tik ant žemės, bet ir į medžio šaką galėjo ir stuburas lūžti“, - sako V. Ramonienė, jau kartą iškentusi stuburo operaciją dėl disko išvaržos. Moteriai apmaudu, kad dėl patirtos traumos sustojo sodo darbai. Nors žino, kad jų neapleis vyras, su kuriuo drauge jau du dešimtmečius puoselėja sodo augmeniją. Ypač apmaudu dėl darbo lopšelyje-darželyje. Administratorės niekas negali pavaduoti, tad jos darbai paskirstyti kitoms, ir taip darbo nestokojančioms kolegėms.  

Iš rajonų – į Šiaulius

Šiaulių ligoninės Traumatologijos-ortopedijos skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas puikiai žino Šiaulių krašto žmonėms opią problemą: traumatologų-ortopedų pagalbos tenka laukti tikrai ilgai. Ypač pastaruosius keletą metų, kai įvykdyta gydymo įstaigų restruktūrizacija, per kurią rajonuose panaikinti ne tik skyriai, bet ir ligoninės. Traumatologų-ortopedų galimybės teikti sudėtingą pagalbą rajonuose tikrai ribotos. Tačiau rajonų specialistai, pastebi medikas, tuo net ir piktnaudžiauja ir į Šiaulius siunčia ligonius net ir tada, kai patys galėtų teikti šią pagalbą.

Realybė išties keista – rajono ligoninėje dirbantis specialistas siunčia ligonį į Šiaulius ir pats nedirba jam priklausančio darbo, už kurį gauna atlygį. O šiauliečiams tenka didžiuliai krūviai.

Prieš tris dešimtmečius įsteigtas Traumatologijos-ortopedijos skyrius, deja, nedidėjo. Birželio 18 dieną sukaktį minėsiančiame skyriuje prieš tris dešimtmečius buvo įsteigta 60 lovų, skyriuje dirbo 15 traumatologų-ortopedų. Šiandien skyriuje – 56 lovos, o dirba vos devyni šios srities specialistai.

„Vieni gydytojai sulaukė garbingo amžiaus, kiti iškeliavo į Anapilį“, - sako vedėjas ir viliasi, kad du  buvę rezidentai, kaip ir buvo žadėta, papildys ligoninės traumatologų-ortopedų gretas.

Suktis medikams daug spėriau tenka ir dėl to, kad sumažėjo gulėjimo skyriuje trukmė. Anksčiau ligonis po traumos vidutiniškai skyriuje praleisdavo 14-15 dienų, o šiuo metu vidutiniškai 3,15 dienos. Ligoninės vidutinė gulėjimo trukmė  - 6,1 paros.  „Nuolatinė pacientų kaita – didžiulė įtampa medikams“, - sako skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas ir prisimena tuos metus, kai gydytojai spėdavo ir medikų sporto šventėse, ir meno saviveikloje dalyvauti. Dabar tam laiko nelieka.

„Kai gydytojas dirba pusantro etato – nei šventės jam rūpi, nei pramogos, nes tam nebelieka laiko“, - įsitikinęs medikas, pats savaitgaliais aktyviai sportuojantis Šiaulių universiteto sporto salėje drauge su kitais sporto veteranais.

Naujos technologijos

Traumatologų-ortopedų kasdienis darbo krūvis skaičiuojamas ne tik operacijomis, bet ir ligonių kaita. Buvo laikas, kai tose pačiose skyriaus lovose per metus buvo gydoma apie 1500 ligonių. Praėjusiais metais teko gydyti 3037 pacientus. Operacijų per metus būdavo atliekama apie 750. Pernai traumatologai-ortopedai atliko 3038 operacijas.

Tai, pasak skyriaus vedėjo, nereiškia, kad kiekvienam skyriuje gydytam pacientui atlikta po vieną operaciją. Realybė kita – kartais vienam pacientui, traumą patyrusiam avarijoje ar kitoje daugelį sužalojimų sukeliančioje situacijoje, tenka atlikti ir po kelias operacijas.

Gulėjimo skyriuje trukmę bene labiausiai sutrumpino naujos medicinos technologijos, skyrių pasiekiančios nuolat. Traumatologijos-ortopedijos skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas prisimena ir tuos laikus, kai iš Europos šalių ligoninių į skyrių atkeliaudavo labdara su jau panaudotomis metalo konstrukcijomis lūžusiems kaulams fiksuoti. Jos būdavo sterilizuojamos ir nepakenkė nė vienam ligoniui, tačiau tokia nuostata, kurią suformavo ubagystė, šiandien nepriimtina.

„Mes džiaugdavomės, kad nebereikia ligoniui gulėti lovoje su svarsčiais, tempiančiais lūžusios galūnės kaulus“, - sako skyriaus vedėjas, puikiai menantis laikus, kai svarsčius ir sunkų nepatogų gipsą, kuriame reikėdavo vargti iki pusės metų,  pakeitė operacijos  bei lengvi įtvarai.

Tiesa, anot R. Mikalausko, atsirado ir klaidinga nuomonė, kad visais lūžimų atvejais reikia operuoti. Bet taip – nėra. „Kartais gipsas – ir saugiau, ir patogiau“, - teigia patyręs specialistas ir ragina rajono gydymo įstaigose dar dirbančius medikus dirbti tai, kas jiems ir priklauso.  

Jau seniai sterilizuoti naudotų metalo konstrukcijų nebereikia – jomis gydymo įstaiga aprūpinama pakankamai. O ir konstrukcijos tobulėjo – dabar jos retai šalinamos, jei pacientas dėl svetimkūnio nejaučia jokio diskomforto. Metalo konstrukcijos gaminamos iš inertiško metalo, kurio netraukia magnetas, metalas nerūdija, tad ir organizme gali likti ir visą likusį gyvenimą.

Tiesa, kartais operacijai prireikia ypač sudėtingų medicinos instrumentų, kurie labai brangūs ir  perkami centralizuotai. Prireikus tenka užsakyti ir parvežti iš kitos klinikos.

Šiaulių ligoninės Traumatologijos-ortopedijos skyriaus medikai eina šiuo keliu – jie pasirengę naudotis pačiomis moderniausiomis technologijomis, todėl retai ligonis transportuojamas į kitą gydymo įstaigą.  

Rizika atmetama  

Ligoniui, patyrusiam traumą, tenka kęsti ne tik didžiulį skausmą. Kartais jam atrodo, jog ir pagalbos tenka laukti pernelyg ilgai. Tai, kad po patirtos traumos ligonis ne tą pačią minutę operuojamas, anot R. Mikalausko, neturi piktinti. Operuojamas žmogus tik tada, kai įsitikinama, kad operacija pacientui tikrai nepakenks. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, ar žmogus neserga cukriniu diabetu, širdies liga, ar nėra kitų rizikų, dėl kurių gali kilti įvairių komplikacijų.  

Pirmasis Hipokrato priesaikos postulatas „Pirmiausia – nepakenk“, - išlikęs iki šiol ir traumatologai jo nepamiršta net ir tada, kai reikia ypač skubėti ir delsti, laukiant tyrimų rezultatų ir sudėtingų ir brangių medicinos instrumentų – nemažiau rizikinga. „Tokiais atvejais įvertinama didesnė rizika ir pasirenkama mažesnė“, - sako medikas, puikiai įsisavinęs gydymo meną, kuriame visada tenka laviruoti tarp laiku suteiktos pagalbos ir tikimybės nepakenkti per operaciją.
Keičiantis ir modernėjant technologijoms ir traumatologas-ortopedas nebėra tas pats, koks užvėrė medicinos universiteto duris. Skyriaus specialistai nuolat tobulinasi seminaruose, konferencijose. Jos dalyviai žiniomis pasidalija ir kas mėnesį skyriuje rengiamuose gydytojų pasitarimuose, kuriuose ne tik aptariami ligoniai bei taikyti gydymo metodai, bet ir susipažįstama su naujovėmis. Kitaip šiandien jau dirbti nevalia, kai ambicijos išties didelės: teikti visas paslaugas, kurios teikiamos aukščiausio lygio šalies klinikose.

Iš medžio iškritusiųjų daugėja

Apie atėjusį pavasarį traumatologams-ortopedams praneša ne pirmoji kregždė, bet... paskutinis pacientas, atvežtas į skyrių nušalusiomis galūnėmis ar susilaužęs galūnes slidžioje gatvėje. Kai tokių nelieka, specialistas gali drąsiais teigti: „žiema baigėsi“.

Per praėjusią žiemą traumatologams teko amputuoti net penkiolika nušalusių galūnių. Deja, šio skaudaus gydymo metodo neįmanoma išvengti, kai dėl nušalusios galūnės kyla pavojus žmogaus gyvybei.  Kojų, rankų, stuburo lūžimai – tai vis žiemos aukos, kurių net ir pačią šilčiausią žiemą neišvengiama.

Pavasaris bei medžių genėjimas taip pat reikalauja aukų. Žmonės krenta iš medžių. Šiuo metu Traumatologijos-ortopedijos skyriuje – net dvi moterys, iškritusios iš genimo medžio. Abi medžių genėtojos sveiksta, sulaukusios tinkamos pagalbos.   

Ypač pastaruoju metu skyriuje padaugėjo medkirčių, susižalojusių miške dėl to, kad miško savininkai nesudaro galimybių dirbti saugiai. Nesilaikantys darbo saugos taisyklių tai diskiniais pjūklais susižaloja, tai virstančio medžio prispaudžiami.

Pavasarį, pastebi traumatologai, daugėja ir greičio mėgėjų, kurie kelyje patenka į avarijas. Stebina tik tai, kad motociklininkų, kurie šiandien važiuoja su galinga technika, skyriuje pasitaiko retai. Anksčiau motociklininkams dažniau prireikdavo medikų pagalbos. Traumatologai mano, jog  ypač greitį viršijantys motociklininkai, kurie sukėlė avarijas, nespėja į skyrių, nes jiems traumatologų pagalbos nebeprireikia.


Šiaulių ligoninės Traumatologijos-ortopedijos skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas sako, jog galimybė dirbti moderniomis technologijomis pakeitė ir gydymo kokybę, ir darbo intensyvumą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų