Justė GAUDINSKAITĖ 

Daugelis vyrų turbūt svajoja apie kupiną malonumų lytinį gyvenimą, pavydi tokiems laimės kūdikiams, kurie turi daug moterų. Tai atkeliavę jau iš senų laikų, iš viduramžių,  kai karališkos šeimos vyrai turėdavo daug partnerių ir visi tai žinodavo. Šių dienų pavyzdys – mūsų dienų įžymybės. Tai žvaigždūnai – išvaizdūs aktoriai, sportininkai,  kurie ne vieną moterį savo lovoje apturėję, ne viena santuoka gali pasididžiuoti. 

Tačiau yra tokių situacijų, kai vyrų noras turėti dažnus lytinius santykius ne tik tampa nebenormalus, bet ir trukdo gyventi kitiems. Tai parodo ir jų pačių silpnybes, moralinius bei psichinius  sunkumus.  

 

 

Daugelis psichiatro Vytauto Bartkevičiaus pacienčių, kurias kamuoja tam tikri nuotaikų, depresiniai sutrikimai, skundžiasi, sumažėjusiu seksualumu – galbūt ne tiek dėl ligos, kiek dėl per didelio vyro noro turėti itin dažnus intymius santykius. Ir tai yra problema, apie kurią psichiatrijoje bei bendruomenės gyvenime yra žinoma, bet kalbama nedaug – apie padidėjusį lytinį vyro potraukį, tai yra, hiperseksualumą. 

 

Pasak gydytojo, didžiajai daliai vyrų, kurie yra hiperseksualūs, yra ganėtinai sunku suvaldyti savo poreikius ir geismus. Iš pradžių jie turi tik vieną partnerę. Paskui, jei moteriai dažnas vyro poreikis santykiauti tampa nepriimtinas, vyras gali susirasti kitų partnerių. Kaip sako specialistas, daug ir įvairių. Tai, žinoma, pradeda „klibinti“ šeimą ir jau gali nusimatyti skyrybų prošvaistės.

 

Esama ryšio tarp savivertės ir lytinių partnerių skaičiaus – dažnai manoma, jog kuo daugiau hiperseksualus vyras turės lytinių partnerių, tuo jis jausis vertingesnis. 

 

Kaip pažinti hiperseksualų vyrą? „Apimtas geismo vyras užvaldo moterį su niekuo nesiskaitydamas“, – teigia gydytojas. Dažnai būna, kai moteris visiškai nepasiruošusi lytiniam aktui, ji neturi absoliučiai jokio poreikio ir potraukio intymiai bendrauti su vyru. Ji būna išvargusi, arba jai skauda galvą, ar šiaip dėl kažkokių priežasčių nenori lytiškai bendrauti. O toks vyras jos nesupranta, ją spaudžia, dėl to šeimoje atsiranda nesusipratimų, barnių. 

 

Jei moteris atsisako mylėtis, tokie vyrai, gali pradėti priekaištauti, kad moteris esą turi kitą partnerį, kyla įvairūs įtarinėjimai. Pasak specialisto, tokie įtarinėjimai gali pereiti iki absurdų, kai vyras atlekia keletą kartų pas savo moterį į darbovietę tikrindamas, ar ji vietoje. Jei toje jos darbovietėje vadovas vyras, hiperseksualiam vyrui gali kilti įtarimų, ar jo moteris tik neturi intymių ryšių su juo, ar neflirtuoja su kitais vyrais ir pan. Tokie įtarinėjimai neretai priveda prie rimtų barnių, ir moteriai po darbo net nebesinori grįžti į namus, pas šeimą. 

Menkiausias sąlytis su moterimi sukelia susijaudinimą

 

Yra ir kita grupė vyrų, kurie, atlikę lytinį aktą, nenumaldomai vėl jo iškart užsigeidžia ir verčia savo partnerę santykiauti net kelis kartus per dieną arba ieško kitų moterų. Kaip sako V. Bartkevičius, net menkiausias sąlytis su moterimi sukelia susijaudinimą. Štai kad ir važiuojant autobuse ar troleibuse, jei yra spūsčių, jis prisiliečia prie moters ir jam automatiškai įvyksta erekcija. Jei to anksčiau gėdydavosi, tai laikui einant prie to pripranta ir jam toks elgesys atrodo visiškai normalus.

Dar hiperseksualūs vyrai mėgsta įvairius juokelius, pajuokavimus intymiomis, pornografinėmis temomis, kas paprastai moterims sukelia nemalonius jausmus. Tarkime, toks vyras, gurkšnodamas rytinę kavą moterų kolektyve, nevengs tokių frazių kaip „oi kaip tu seksualiai šiandien atrodai“ arba „tavo palaidinukė tokia aptempta, kad matosi gražūs papukai“, arba „tavo talija kaip nulieta“ ir pan. Gali, žinoma, pasakyti ir vulgaresnių frazių – čia priklauso nuo išsilavinimo, pareigų, nuo statuso visuomenėje. Dar gali atpasakoti detales iš matytų pornografinių filmų, norėdamas sukelti diskusiją apie tai. 

 

 

Daug duomenų rodo, kad perdėtas seksualumas turi neigiamų padarinių. Lytinis gyvenimas gali būti perdėtas ir žalingas žmogui bei jo aplinkai. 1983 metais Karnesas iškėlė mintį, kad nuo seksualumo galima priklausyti kaip ir nuo alkoholio, narkotikų, tabako ir pan. Ir šis terminas „priklausomybė nuo sekso“ sukėlė labai daug diskusijų, kadangi buvo niekaip nesuvokiama, kaip galima atskirti stiprų libido nuo libido, vadinamo patologiniu. Nes vienos poros gali mylėtis ir porąkart ar daugiau per dieną, ir gyventi visiškai normalų gyvenimą, tai tiesiog gali būti toks jų gyvenimo būdas.  

 

Daugelis mokslininkų hiperseksualumą sieja su psichopatologijomis. 1948 metais grupė mokslininkų, vadovaujami garsaus seksopatologo Kinsey, sukūrė sąvoką-sumą visų orgazmų, kuriuos žmogus patyrė per savaitę bet kuriuo būdu. Tai gali būti santykiavimas su partneriu,  homoseksualiniai santykiai; masturbacija; pornografinių filmų žiūrėjimas, kurie sukelia orgazmą. Buvo ištirta 5300 vyrų ir nustatyta, kad tik 7,6 procentai vyrų per savaitę patiria septynis ar daugiau orgazmų. 2000 metais kita grupė seksologų, nagrinėdami šiuos statistinius duomenis, atskleidė, jog tokie vyrai, kad ir koks būtų jų santuokinis statusas, septynis ir daugiau orgazmų patiria masturbuodamiesi, ne seksualiai santykiaudami. Vėlesni tyrimai parodė, jog tik 3-5 proc. vyrų masturbuojasi kiekvieną dieną, neskaitant lytinių santykių.  

 

 

Apklausus vyrus, kuriems būdingas iškreiptas seksualinis elgesys, toks kaip parafilijos, pedofilija, prostitucija ir kiti, išaiškėjo, kad 70 procentų vyrų būta gyvenime tokių laikotarpių, kai per pusę metų patirdavo mažiausiai septynis orgazmus per savaitę. Daliai tokių iškrypėlių tokie stiprūs potraukio laikotarpiai tęsėsi penkerius ar daugiau metų. Orgazmą jie patirdavo masturbacijos būdu. Tai įrodo, kad vis dėlto hiperseksualumas susijęs su seksualumu be santykių.

 

„Galima teigti, kad, tenkindami savo lytinį potraukį, hiperseksualai siekia sušvelninti įvairius moralinius sunkumus – nerimą, depresiją ar gėdą”, - teigia V. Bartkevičius. Ir tas emocijas jie patiria užsiimdami lytine veikla. Jiems tai yra lyg vaistas nuo dvasinių kančių, panašiai kaip ir priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų. Kaip teigia gydytojas, priklausomybė nuo seksualumo siejama su asmenybės dvasios sutrikimais. Ištyrus šias asmenybes, pastebėta, jog tai dažniausiai asocialaus ir ribinio tipo asmenybės. 

 

Seksologas Šneideris priklausomybę nuo seksualumo aprašo kaip dažnai besikartojančius kompulsinius sutrikimus. Ypač tie, kurie dažnai vyksta į komandiruotes (o tos komandiruotės irgi turi tam tikrą tikslą) kituose miestuose ar šalyse turi savo sekso partnerių, taip pat stengiasi užmegzti naujus santykius, naujus ryšius ir tais savo pasiekimais labai didžiuojasi. Jokio emocinio ryšio su sekso partneriais nėra. Visa tai yra slepiama nuo aplinkinių, nuo šeimos, nuo kurios dar labiau atitolstama. 

 

Paprastas perėjimas prie lytinio akto vyksta pagal tam tikrą ciklišką modelį, kai vyrą užvaldo noras lytiškai santykiauti. Tas noras būna labai dažnai. Vyras užsiima seksu nesvarbu su kokia moterimi – ar jam patinkančia, ar nepatinkančia, ar atitinkančia jo kriterijus, ar ne. Vėliau atsiranda baimė, kad apie tai gali sužinoti jo rato žmonės. Ne todėl, kad jis lytiškai santykiavo, bet todėl, kad moterį pasirinko visiškai ne pagal kriterijus – išvaizdą, charakterį ar gyvenimo būdą. Tada atsiranda savigrauža ir jis savo hiperseksualumą mėgina numalšinti. Ir, anot psichiatro, tas „malšinimas” vyksta cikliškai, panašiai kaip ir alkoholiko būsenoje – na, ryt išgersiu dar vieną, ir jau bus gana.