Vadimo SIMUTKINO nuotr.   

Ligoninėje po traumos gydomas pacientas neišvengė pragulų, kurios susidarė dėl audinių suspaudimo ir ilgo gulėjimo.

 

 

Zita KATKIENĖ

Ypač žmogui sunku, kai sutrinka sveikata. 55-erių metų šiaulietis Petras Balaišis sako, jog dar sunkiau, kai negali judėti. Taip pusamžiui vyrui nutiko po traumos. Gydymo įstaigoje - Šiaulių apskrities ligoninėje, teko praleisti per tris mėnesius. Deja, ne tik pavaikščioti negali, bet dar ir teko iškęsti operaciją dėl audinių nekrozės. Nuolat medikų prižiūrimam žmogui atsirado pragulos. „Kaip taip gali būti?” - piktinasi šiaulietis.

 

 

Šiauliečio Petro Balaišio gyvenimas aukštyn kojomis apvirto nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio. „Užkliuvau už kilimo ir pargriuvau”, - tiek tereikėjo, kad žmogus sėstų į neįgaliųjų vežimėlį. 

 

Prieš traumą, pasak P. Balaišio, jis buvo sumuštas, bet dėl to į medikus nesikreipė. Tad ir šį kartą, kai eidamas į tualetą užkliuvo už kilimo, manė, kad sugis savaime. Tik po trijų dienų kreipėsi į medikus pagalbos. Priėmimo skyriaus chirurgė dar paaiškino, kad koja lūžusi dar nuo sumušimo, nes visa sudaužyta. Bet P. Balaišis įsitikinęs, kad ji lūžo tada, kai žmogus griuvo. 

 

Tačiau skaudžiausia žmogui tai, kad, jo manymu, ligoninėje nepakankamai buvo prižiūrimas ir nekrozavo audiniai.

 

„Man buvo taikomas skeletinis tempimas - kojūgalyje pritvirtintas svarmuo, kuris kartais net nukrisdavo. O medikai mane kaltindavo, sakydavo „tu pats svorius nusikabinai”, - pasakoja „Šiaulių naujienų” skaitytojas. 

 

Pasak  P. Balaišio, svarmenys neatlaikydavo, nes kūno masė per didelė. Žmogus įsitikinęs, jog gydymo režimo jis tikrai nepažeidė ir visų medikų nurodymų laikėsi. 

 

O vieną kartą, pasak P. Balaišio, į palatą atėjo traumatologas ir net pats išsigando: „Greitai nuimkite tempimą - čia jau audinių nekrozė”. 

„Aš pasipiktinau medikų priežiūra ir paprašiau, kad mane gydytų kitame skyriuje”, - pasakoja ligonis. 

 

Pragulų gydymas buvo tęsiamas Chirurgijos skyriuje. 

 

 

Pacientas Petras Balaišis į Šiaulių apskrities ligoninės Traumatologijos ir ortopedijos skyrių paguldytas praėjus trims dienoms po nelaimingo atsitikimo. Pasak Šiaulių apskrities ligoninės medicinos direktorės pavaduotojo chirurgijai Antano Pauliuko, ne kartą konsultavusio ligonį gydymo įstaigoje bei ligonio namuose, jau atvykusio į stacionarą paciento kairė koja buvo sutinusi, pėdoje buvo 3 cm diametro trofinė opa. Padarytoje rentgenogramoje matomas skeveldrinis blauzdos kaulų lūžimas. 

 

Gydytojas G. Mickevičius, apžiūrėjęs ligonį, sudarė tyrimo ir gydymo planą, su kuriuo supažindino pacientą. P. Balaišiui sutikus, jam buvo taikytas skeletinis tempimas ir uždėtas atitinkamas svoris. Kitą dieną pacientas buvo apžiūrėtas ir skyriaus vedėjo Roberto Mikalausko, drauge su gydančiu gydytoju nutarta toliau taikyti skeletinį tempimą, kuris atstatytų lūžgalius į savo vietą (tempiami kaulai, raumenys, kad šie atsipalaiduotų ir kaulai atsistatytų į savo vietą). Skeletinis tempimas  taikytas ir dėl to, kad pacientas pavėluotai kreipėsi į gydymo įstaigą. Be to, audiniai buvo sutinę, blauzdose matėsi kraujosrūvos. Operacija  būtų buvusi rizikinga ir dėl kitos priežasties -  paciento dešiniajame šlaunikaulyje diagnozuotas osteomielitas, trofinės opos. 

 

Tačiau kitą dieną palatos gydytojas G. Mickevičius per vizitaciją rado nuimtus paciento P. Balaišio skeletinio tempimo svorius, pacientas buvo grubus su personalu. Per vizitaciją nustatyti uždegiminiai pokyčiai apie tempimo svorių vielą, todėl viela pašalinta. Planuotas kitas gydymo metodas - osteosintezė Ilizarovo aparatu bei operacija. Planuota lūžusius kaulus surinkti išorinės fiksacijos aparatu ir operuoti, tačiau P. Balaišis operacijos atsisakė ir pageidavo koją gipsuoti. P. Balaišio blauzda buvo imobilizuota dviem gipso langetėmis.

 

Ligonio kulnakaulio srityje, tempimo svorių vielos ribose, pasak medicinos direktorės pavaduotojo chirurgijai A. Pauliuko, buvo susiformavusių audinių nekrotinių požymių, todėl chirurgas Ž. Vitkauskas negyvybingus audinius pašalino. Po kelių dienų pacientas buvo išrašytas toliau gydytis ambulatoriškai. Kontrolinėse rentgeno nuotraukose lūžgalių padėtis buvo patenkinama.

 

Antrą kartą į stacionarą, I chirurgijos skyrių, P. Balaišis buvo paguldytas atsiradus praguloms, kurių galėjo atsirasti dėl tam tikrų kūno vietų ilgalaikio spaudimo gulint, galbūt nepakankamos slaugos namuose, bendros organizmo būklės. Stacionare taikytas nekrozuojančių audinių vietų gydymas ir pacientas išleistas gydytis ambulatoriškai.

 

Pragulos gali būti neišvengiamos ligoniui ilgai gulint ant nugaros, kryžkaulio srityje, ant kulnų, menčių. Šios kūno vietos labiausiai liečiasi prie patalynės, patiria spaudimą bei trintį. Atsirandant praguloms pirmiausia žūva paodis, oda, gilesni audiniai. Nekrozuojančius audinius būtina pašalinti, tai ir buvo atlikta. Vėliau žaizdos perrišamos, įtrinamos, ligonį reikia vartyti, keisti kūno padėtį.

 

Neįgalus pacientas, pasak A. Pauliuko, tapo dėl traumos ir ilgalaikio nedarbingumo. Jeigu pacientas ligoninėje būtų laikęsis tinkamo režimo, gydymas galėjo būti sėkmingas. Tenka įvertinti situaciją, kad blauzdos kaulai sugyja ne per vieną ar du mėnesius. Tam prireikia 4-6 mėnesių. Visą gydymosi laikotarpį ligonis turi nedarbingumo arba neįgalumo pažymėjimą.

 

 

Kai liga ilgam žmogų prikausto prie patalo, iškyla įvairių problemų. Pasak Šiaulių apskrities ligoninės  direktorės slaugai Sigitos Klimavičienės, viena iš jų - pragulos. Ir nesvarbu, kur žmogus gydomas - ligoninėje ar namie. Todėl artimieji neturi savęs kaltinti tuo, kad blogai prižiūrėjo ilgai sergantį žmogų, jei jis neišvengė pragulų, nes pragulų - skausmingų žaizdų atsiradimas, nėra vien prastos slaugos rezultatas. Pragulų susidarymą lemia bloga bendra organizmo būklė, nejudrumas, amžius, lėtinės ligos - insultas, diabetas. Ypač įtakos turi audinių suspaudimas dėl ilgo gulėjimo, netinkama mityba, deguonies stygius audiniuose, netinkama odos priežiūra, trintis nevykusiai vartant pacientą. 

 

Taigi pragulos atsiranda, kai dėl sutrikusio kraujo pritekėjimo į suspaustus audinius randasi vietinis kraujotakos nepakankamumas. Audiniai miršta dėl deguonies stygiaus, o ne dėl mechaninių ląstelių pažeidimų. Ypač pragulos atsiranda tose kūno vietose, kur kaulinius iškilimus dengia plonas poodinis sluoksnis. Būna, kai žmogui tenka ilgai gulėti ant nugaros, kaip ir šio paciento atveju. Tokiu atveju, pasak S. Klimavičienės, pragulų gali atsirasti kryžkaulio, kulnų, menčių, sėdmenų, pakaušio srityje. Ilgai gulint ant šono, pragulų gali atsirasti klubo sąnario, išorinėje kelio, kulno, peties srityje. 

 

Formuojantis praguloms pirmiausia pabąla oda. Vėliau oda parausta, patinsta, gali atsirasti pūslių, kurios gali trūkti. Medikai matuoja pragulos dydį - matuojamas ir gylis, ir ilgis bei plotis.

 

Daug lengviau pragulų išvengti, nei jas gydyti, todėl ligoninės slaugytojos, pasak S. Klimavičienės, vykdo griežtą pragulų prevenciją. Tuo atveju, jei pragulų nepavyksta išvengti, slauga ir gydymas yra sudėtingas, ilgai trunkantis ir tikrai brangus. Deja, gydymas medikamentais net ir ne visada efektyvus. 

 

Todėl, pasak Sigitos Klimavičienės, labai svarbu rūpintis bendra žmogaus organizmo būkle. Kai ligonis slaugomas namie, namiškiams visuomet patariama palaikyti glaudų ryšį su šeimos gydytoju, bendruomenės slaugytoja. Jei pacientas nors iš dalies savarankiškas, nereikia slopinti jo savarankiškumo. Būtina kiek galima labiau skatinti jį judėti, atlikti fizinius pratimus, masažą. Tačiau, anot S. Klimavičienės, reikėtų nepamiršti, kad judesių programa turi būti saugi.

Net ir tuo atveju, kai žmogui judėti sunku, reikia skatinti atlikti bent minimalius judesius. Galima atlikti tempimo pratimus, maigyti delne kamuoliuką, miklinti čiurnos sąnarį, daryti pasisukimus, įkvėpti ir iškvėpti. Net ir minimalūs judesiai, anot slaugos specialistės, pagerina gulinčiojo būklę. 

 

Gulintis žmogus turi būti vartomas. S. Klimavičienė pataria vartyti pacientą pagal poreikį, tačiau ne rečiau, kaip kas dvi valandas. Svarbu, kad ligonis būtų tinkamai maitinamas, kad kasdien būtų rūpinamasi ligonio odos higiena. Patariama naudoti odos priemones, skirtas jautriai odai prižiūrėti. Reikėtų kasdien švelniai patrinti pieneliu, tepti kremu. Procedūroms patariama naudoti švelnias kempines ir šluostes, kurios nepažeistų odos. 

 

Geriausia, pasak S. Klimavičienės, išvengti pragulų bei saugoti ilgai gulinčio ligonio audinius nuo suspaudimo. Tam galima naudoti švarius volelius, pagalves. Šios priemonės padeda sumažinti spaudimą į tam tikras kūno vietas, suteikus ligoniui tinkamą kūno padėtį. Galimybėms esant galima įsigyti ir specialių vartymo paklodžių, ir pragulų profilaktikai skirtų čiužinių. Tada ligonio slauga tikrai būtų lengvesnė. 

 

 

Pragulų gydymas, anot S. Klimavičienės, tikrai varginantis, todėl būtina apie tai pranešti šeimos gydytojui, kuris ir skirs reikiamą tepalą ar kremą. Kartais tenka išbandyti net ir ne vieną gydomąjį tepalą ar gleivinių antiseptiką, kol paaiškėja, kuri priemonė žmogui veiksmingiausia. 

Deja, kartai neišvengiama ir chirurginio gydymo. 

 

Ypač sunku, kai ligonį tenka slaugyti labai ilgai. Tuomet artimojo slauga tampa sunkiu, alinančiu, daug jėgų atimančiu darbu, todėl be medikų patarimo ir priežiūros jo imtis nepatariama. Slaugančiam žmogui, anot S. Klimavičienės, reikalingas ir poilsis, ir artimųjų palaikymas, atokvėpio valandėlė bei aplinkos pakeitimas. 

 

Laiku pastebėjus pragulomis gresiančius simptomus, ir gydymas lengvesnis.