Kunigas Algirdas Pakamanis džiaugiasi, kad ir Pasaulinė ligonių diena, ir Palaikomojo gydymo ir geriatrijos centre taikoma paliatyvioji pagalba suteikė daugiau galimybių rengti žmogų susitikimui su Dievu.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Zita KATKIENĖVienintelėje Šiaulių apskrities gydymo įstaigoje Ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre trečius metus taikomos paliatyviosios medicinos paslaugos. Centro gydytojai, slaugytojos ir socialiniai darbuotojai, dvasininkai, psichologai ir psichiatrai pasirengę dirbti su vaikais ir suaugusiaisiais. Kasmet apie 150 sunkių ligų kamuojamų žmonių ir jų šeimos narių sulaukia nuoširdaus medikų dėmesio, visapusiškos pagalbos, žmogiško rūpesčio bei dvasinės globos. Pasaulinė ligonių diena, minima nuo 1994-ųjų skiriama tiems, kurių buvimas šioje žemėje dėl sunkios ligos ar traumos tapo labai trapus. Paliatyviosios slaugos specialistai pasirengę padaryti viską, kad sunkiai sergančiam žmogui kuo mažiau tektų patirti dvasinių ir fizinių kančių.
Viltis ir tikėjimas - šalia
Jau šešioliktą kartą vasario 11 dieną minima Pasaulinė ligonių diena. 1994 metais Popiežius Jonas Paulius II įsteigė Popiežiaus gyvybės akademiją, todėl nuo šios dienos kiekvienais metais vasario 11-ąją pasaulio žmonės raginami nelikti abejingi sergantiesiems. Šv. Jurgio bažnyčios kunigai Egidijus Venckus ir Algirdas Pakamanis kasmet tą dieną lanko sunkios būklės ligonius ir juos laimina. Pasak E. Venckaus, Popiežiaus laiške, skirtame Pasaulinei ligonių dienai, skelbiama, kad šios dienos tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į sunkiai sergančius ligonius, kenčiančius dėl mirtinai pavojingų ligų. Ir bažnyčia, pasak Popiežiaus, remia nepagydomai ir mirtinai sergančiuosius, reikalaudama teisingos socialinės politikos, galinčios padėti pašalinti daugelio ligų priežastis. Kunigas E. Venckus teigia, jog bažnyčia ragina gerinti mirštančiųjų bei tų, kuriems nebegalima padėti jokiomis medicinos priemonėmis, priežiūrą.
Tuomet, prieš šešiolika metų, Popiežius ragino politikus, teigdamas, jog būtina skatinti politiką, laiduojančią sąlygas, kuriomis žmonės galėtų oriai pakelti nepagydomas ligas ir mirtį. Jau tada Popiežius teigė, jog būtina turėti daugiau paliatyviosios slaugos centrų, kurie rūpintųsi visapusiška ligonių priežiūra, teikdami jiems reikiamą žmogiškąją pagalbą bei dvasinę globą.
Taigi šią teisę, kurią turi kiekvienas žmogus, pirmiausia įsipareigojo ginti bažnyčia. Dvasininkai nuo tos dienos, kai buvo paskelbta Pasaulinė ligonių diena, lanko gydymo įstaigose gydomus bei slaugomus sunkiai sergančius ligonius. Šv. Jurgio bažnyčios kunigai Egidijus Venckus ir Algirdas Pakamanis gali pasakyti daugiau - jiems teko laimė dirbti vienintelėje Šiaulių apskrityje Ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro paliatyviosios pagalbos specialistų komandoje ir nuolat bendrauti su sunkios būklės ligoniais bei padėti jiems neprarasti vilties ir tikėjimo.
Šv. Jurgio bažnyčios kunigai kiekvieną antradienį lanko Geriatrijos centro ligonius, kuriems teikiama paliatyvioji pagalba. Kiekvieną pirmą mėnesio antradienį ligoniams aukojamos šventos mišios, kuriose gali dalyvauti visi galintys vaikščioti ir norintys priimti švenčiausiąjį. Anot kunigo E. Venckaus, kiekvienas žmogus ir bet kurią kitą dieną gali atverti koplyčios duris ir susikaupti vienumoje, tyloje ir ramybėje.
Paliatyviosios pagalbos palatose - ir jauni, ir brandaus amžiaus ligoniai, sergantys ypač sunkiai. Toks, anot kunigo E. Venckaus, kuris dar griebiasi už paskutiniojo gyvenimo šiaudo ir viliasi, kad dar pavyks išgyventi.
„Mūsų tikslas - suteikti žmogui dvasinio tikėjimo ir vilties”, - teigia dvasininkas.
Kiekvieną antradienį su sunkiai sergančiaisiais bendraujantis kunigas Algirdas Pakamanis sako, jog tenka kalbėti ne tik apie tikėjimo tiesą, bet ir apie gamtą, apie šeimos rūpesčius ir problemas. Vienai močiutei ramybės neduoda mintis, kad sūnus augina nepakrikštytą vaikaitį ir ji prašo kunigo patarimo. Kitų artimieji rūpinasi, kad pats ligonis nėra priėmęs krikšto sakramento.
Dažnai tenka bendrauti su kito tikėjimo žmonėmis - protestantais, stačiatikiais, žydais, net musulmonu, į paliatyviąją slaugą patekusiu po sunkios galvos traumos. Visų tikėjimų žmonės ir net jokio tikėjimo nepripažįstantieji, pastebi dvasininkai, sunkios ligos ar net mirties akivaizdoje laikosi didžiausių vertybių ir siekia vieno tikslo - susitikimo su Dievu, ir tai juos suvienija.
„Kai žmogaus kūnas sunkiai serga, o siela sveika, būtinas dėmesys, paguoda ir viltis”, - sako E. Venckus. Kunigas į sunkiai sergančiojo palatą ateina su drąsa, malda ir tikėjimu, jog palydi žmogų į kito gyvenimo pradžią ir tai perduoda žmogui. Per gyvenimo rūpesčius, anot E. Venckaus, žmogaus tikėjimas kartais atšąla, jis pamiršta išpažintį. Tad pasitaiko, kad kitas po pirmosios komunijos nebuvo išpažinties ir tik dabar susirūpina prieiti gyvenimo išpažinties. Tam reikia pasirengti pačiam ligoniui, o kunigas žino, jog šiam ligoniui skirs valandą ir daugiau.
„Sugrįžusiojo į tikėjimą nurimsta ir džiaugiasi širdis”, - pažymi dvasininkas.
„Aš jau noriu eiti pas Viešpatį”, - išgirsta kunigas žmogaus pasiryžimą ir tada jaučiasi taip pat ramus, nes supranta, kad žmogus atrado tai, kas brangiausia, kad pats trokšta pakilti ir eiti į tą begalinę laimę.
Daug būta kartų, kai paskutiniojo patepimo laukiantis žmogus sąmonę praranda tik po kunigo atėjimo, daug kartų būta, kai sąmonės netekusiam suteikiamas paskutinis patepimas, nes kunigas žino, kad žmogus to norėjo ir jam būtų didžiulė skriauda išeiti be sakramento.
Tačiau svarbiausia kunigui - kuo ilgiau išsaugoti žmoguje rusenančią viltį pasveikti ir norą sugrįžti namo.
Pagalba ir ligoniui, ir artimiesiems
Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro direktoriaus pavaduotoja Inga Tamosinaitė sako, jo nuo 2008-ųjų vasaros, kai slaugos ligoninėje pradėtos teikti paliatyviosios pagalbos paslaugos, pagalbos sulaukė didžiulis būrys žmonių. Neseniai mirė vienas ligonis, kuriam esant komos būklės paliatyvioji slauga buvo taikoma beveik trejus metus. Šiuo metu slaugomas 24-erių metų vaikinas, komos būklės ištiktas po sunkios galvos traumos.
Ligoniams, sergantiems pavojingomis, nepagydomomis ir progresuojančiomis ligomis bei jų artimiesiems gyvenimo kokybė sušlubuoja. I. Tamosinaitė teigia, jog centre pradėjus taikyti paliatyviąją pagalbą, taikomos visos priemonės, užkertančios kelią kančioms ar jas lengvinančios, taikomos priemonės, padedančios spręsti fizines, psichologines ir dvasines problemas.
Gydymo įstaiga pasirengusi vienu metu paliatyviąją pagalbą teikti apie dvidešimčiai ligonių. Bendrosios terapijos gydytoja Dalia Inčiūrienė sako, jog pagal sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą tvarką, paliatyvioji pagalba gali būti teikiama pagal griežtas indikacijas, esant vienai iš 20-ies būklių. Centro medikai pasirengę paliatyviąją pagalbą teikti ir vaikams, tačiau per trejus metus neteko slaugyti nė vieno ypač sunkios būklės vaiko.
Dažniausiai ligoniui taikomas simptominis ir palaikomasis gydymas, skiriami nuskausminamieji, kurie ligoniui dozuojami švirkštine pompa. Nuskausminimui gali būti taikoma ir elektrostimuliacija. Naudojami ir deguonies koncentratoriai, padedantys spręsti kvėpavimo sutrikimo problemas. Prireikia ir atsiurbiklio gleivėms iš kvėpavimo takų valyti, prireikia ir trachiostomos - sutrikusiam kvėpavimui atkurti.
Neišsiverstų slaugos personalas be specialių keltuvų, kuriais sunkios būklės bei didelio svorio ligoniai pakeliami lovoje, kai reikia keisti patalynę, perkeliami į neštuvus ar mobilųjų keltuvą, kai reikia žmogų pervežti į kitą palatą, vonią.
Pagrindinis paliatyviosios pagalbos teikimo tikslas, pasak I. Tamosinaitės, mažinti pacientų fizines kančias, stiprinti jų norą gyventi. Kas rytą paliatyviosios pagalbos komanda vizituoja ligonius ir sprendžia, kokia jiems pagalba reikalinga, nes žmogaus būklė gali keistis ne tik dienomis, bet ir valandomis.
Paliatyviosios pagalbos gali prireikti ir onkologine liga sergančiam ligoniui, kuriam taikomas chemoterapijos gydymas. Tačiau taip, pasak gydytojos D. Inčiūrienės, nutinka tik tuo atveju, jei liga nustatoma ketvirtos stadijos. Buvo, kai sunkios būklės ligonis buvo vežiojamas į Onkologijos ligoninę, kur jam taikyta chemoterapija. Būna, kai ligonis vežamas ir į Šiaulių apskrities ligoninę, kur jį gydo traumatologas ar chirurgas.
Slaugo visas personalas
Paliatyviosios pagalbos paslaugas teikti yra pasirengę visi centre dirbantys gydytojai. Komandoje dirba ir slaugytojos, ir socialiniai darbuotojai. Esant poreikiui, ligonį konsultuos psichologas ar psichoterapeutas ir, jei to pageidauja pacientas bei jo artimieji, dvasininkai.
Vyriausiosios slaugos administratorės Virginija Striganavičienė ir Violeta Eitutytė pripažįsta, jog daugiausia rūpesčio tenka slaugos personalui. Šiam darbui Geriatrijos centro slaugytojos buvo rengiamos specialiai. Prieš trejus metus, kai Ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro direktoriaus Jono Mikalausko rūpesčiu buvo įsteigta paliatyvioji pagalba, medikes mokė Kauno medicinos universiteto klinikų slaugytojos.
Darbas, anot V. Eitutytės, išties nelengvas, nes dažniausiai reikia tenkinti visus fiziologinius sergančiojo poreikius. „Būtina kas dvi valandas ligonį vartyti, antraip neišvengiamos pragulos, būtina keisti sauskelnes ir rūpintis tualetu - prausimu, maudymu”, - kalba slaugytoja.
Net ir valgymas dažnam nelengvas rūpestis. Dažniausiai ligonis valgydinamas, bet naudojami ir maitinimo zondai. Pasitaiko, kad ligonis zondą išsitraukia ir žmogų vėl tenka vežti į Šiaulių apskrities ligoninę, kur jis vėl įvedamas.
Išklausyti ir suprasti sunkiai sergantį žmogų - taip pat specialaus pasirengimo reikalaujantis darbas. Slaugos administratorė Virginija Striganavičienė sako, jog slaugytojos, kasdien bendraujančios su ligoniu, žino visas jų ir namiškių problemas. Ir jos nesistebi, kai ligonis piktinasi, kad artimieji juo nesirūpina, nelanko. Žino ir tai, kad artimieji taip pat sulaukia priekaištų, kad slaugytojos... nerūpestingos ir nedėmesingos, kad daktarai nežiūri ir nemoka gydyti. Sunki liga, anot V. Striganavičienės, daro įtakos žmogaus psichikai, tad su ligoniais dirba ir psichologas, ir psichiatras.
Prireikia ir socialinio darbuotojo pagalbos. Artimieji rūpinasi neįgalumo lygio nustatymu, galimybėmis gauti pašalpą. Yra buvę ir taip, kad teko rūpintis nedarbingumo lapeliu, nes žmogui paliatyvioji slauga paskirta netrukus, kai buvo diagnozuota ketvirtoji onkologinės ligos stadija ir dirbančiam žmogui teko imti biuletenį. Ligonis neabejojo, kad pasveiks ir grįš į darbą. Todėl taip svarbu, kad paliatyviąją pagalbą teikianti komanda sustiprintų viltį ir tikėjimą, su kuriuo į Geriatrijos centrą ir atvažiuoja dažnas ypač sunkios būklės ligonis.
