facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Neurologijos skyriaus vedėja Sigla Ščeponavičiūtė sako, jog tik pats žmogus, kuriam dingo pojūčiai, gali papasakoti apie tai, kaip jis gyvena, nejausdamas skausmo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Zita KATKIENĖ

Gal per tą  skubėjimą, gal per neatsargumą beveik nebūna dienos, kad Antanas neįsidrėkstų, nesusižeistų rankos, kojos ar net kakta kur nestukteltų. Nėra dienos, kad ir basas ar net nuogas Antanas neišbėgtų į vienkiemio žolę, kurioje mėgsta mankštintis tuomet, kai dar rasota žolė. Ir ne tik todėl, kad skuba. Svarbiausia tai, kad šis šeštą dešimtį perkopęs vyras nejaučia nei skausmo, nei šalčio, nei karščio, ir taip gyvena jau šešerius metus. Gyvena, artimųjų raginamas ir kontroliuojamas nepamiršti kojinių ar batų, nepamiršti žiemą pirštinių, neužsibūti ilgai šaltoje jūroje ar šiaip vandenyje. O tie, kurie nežino, tik stebisi: kodėl tu nedrebi?.. Tu net nereaguoji?

Papasakoti gali tik pats

„Kiekvienam juk nepasakosi?” - sako žmogus. Neurologė Sigla Ščeponavičiūtė tvirtina, jog kartais po insulto žmogui atsiranda nejautrumas šalčiui, karščiui ar skausmui. Tačiau kaip žmogus gyvena nieko nejausdamas, pasak gydytojos, papasakoti gali tik jis pats. Tad Antanas  ir pasakoja apie tai, kaip gyvena be daugelio pojūčių, be kurių, atrodo, net neįmanoma gyventi.

Išgyvenimai, Antaną užgriuvę prieš šešerius metus, iki šiol nepamirštami. Pamena, duktė Ieva buvo tik grįžusi iš mokyklos. Nešė į tualetą išpilti katės dėžę. Tik įėjus į tualeto kambarį, užsitrenkė durys ir lyg nuo to garso Antanas taip ir sustingo vietoje - nei pirmyn, nei atgal. Dukrai pasirodė, jog tėtis per ilgai būna tualete ir ji, šūktelėjusi: „Kas tau yra?” - atidarė tualeto duris. Tėvas kaip stovėjo, taip ir pargriuvo ant grindų.

Duktė  suskubo ieškoti pagalbos. Keisto atsitiktinumo dėka Greitosios pagalbos automobilis stovėjo kieme - gretimos laiptinės kaimynams reikėjo medikų pagalbos. Tad tuo automobiliu Antanas ir buvo nuvežtas į Šiaulių ligoninę ir paguldytas į Neurologijos skyrių.

Paaiškėjo, jog žmogų ištiko insultas, paralyžiuota kairė ranka, pradingo kalba. Palatos gydytoja pasakė, jog kurį laiką  teks ramiai pagulėti lovoje. Tačiau aplankyti atėjęs pažįstamas gydytojas patarė priešingai: „Nori gyventi? Kelkis ir dirbk“...

Ir Antanas nebedelsė. Jis pakilo iš lovos, griuvo ant grindų, kėlėsi ir vėl griuvo. Po pusantros savaitės gydymo ligoninėje, darbo su logopede, Antanas jau galėjo kalbėti ir judėti, nors paralyžiaus požymių liko ir iki šiol.

Per vienas pratybas pas logopedę įvyko dar keistesnis dalykas. Kažkas įėjo į kabinetą, o logopedė Antanui buvo davusi užduotį  rašyti. Ligonis gręžėsi į duris ir tuo pačiu metu nematydamas ėmė į ranką rašiklį. Tačiau paėmė visai kitą ir kitokių gabaritų daiktą ir juo ketino rašyti. Tai pamatęs pats labai išsigando. „Aš žinau, kas tau nutiko. Nesibaimink - praeis”, - tarė logopedė ir papasakojo pacientui apie jutimų dingimą, kartais ištinkantį po insulto.

Greičiau pradėti jausti

Po pusantros savaitės, praleistos ligoninėje, Antanas išvykęs mėnesiui į  Palangos reabilitacinę sanatoriją. Tam, kad tobulėtų kalba, ir toliau dėjo į burną pupas ir masažavo artikuliacinį  aparatą, tam, kad įveiktų kairės rankos paralyžių, ir toliau po vieną rinko degtukus, pipirus ar žirnius bei vykdė visas kitas reabilitacines procedūras. Svarbiausia buvo, kad sugrįžtų pojūčiai, nes vyras nejautė išorinių dirgiklių visu savo kūnu. Kineziterapeutės patarė nuogam ir basam voliotis rasoje, maudyti jūroje ir tikino, jog kuo stropiau mankštinsis, tuo greičiau pradės viską jausti. „Tik nepersistenk”, - vis primindavo besipliuškenančiam rudenėjančioje Baltijoje. Antanas nors ir nejaučia šalčio oda, tačiau vidiniai organai jautrūs ir gali peršalti bei susirgti.

Nors Antanas ir vykdė kineziterapeutų bei reabilitologų nurodymus, pojūčiai negrįžo. Tačiau labai sparčiai stiprėjo paralyžiuota kairioji kūno pusė, sparčiai tobulėjo kalba ir Antanas mokėjo džiaugtis tuo, ką turi. Tačiau vis vylėsi, jog ateis diena, kai ir pojūčiai sugrįš.

Prieš  pusę metų žmogų ištiko antras insultas. Antanas ypač stebisi tuo, kad istorija tarsi vėl pasikartojo. Iš  mokyklos grįžus dukrai įėjo į vonią nusiprausti. Bandė  užsukti dušo čiaupą ir pajautė, jog nebegali. Taip ir nugriuvo. Susikūlė ne tik nosį, bet ir vandens skaitiklį sudaužė. Pagalbon atskubėjusi dukra, kaip ir pirmąjį kartą, vėl kieme išvydo Greitosios medicinos pagalbos automobilį, tad ir vėl labai skubiai buvo nuvežtas į ligoninę.

Vėl laukė  gydymas. Ir sveikatos sutrikimas – toks pat. Tik šį kartą dėl insulto paralyžiavo dešiniąją kūno pusę, vėl neišvengė kalbos sutrikimo. O pojūčiai pranyko dar labiau, nei tuomet, prieš šešerius metus.

Šiaulių apskrities ligoninės Neurologijos skyriaus vedėja S. Ščeponavičiūtė sako, jog po insulto kartais žmogui išnyksta jautrumas. Tai nėra nei galūnių, nei odos problema. Taip nutinka dėl to, kad per insultą nekrozuoja kai kurios smegenų ląstelės ir smegenyse įvyksta pakitimų. Kartais įvyksta motoriniai pakitimai, kartais - jutiminiai. Pastarieji, tiesa, rečiau. Tačiau ir jie skirtingi. Kartais nejautrumas būna paviršinis, kartais - giluminis.

Paklausta, ar nejautrumas pradings, gydytoja atsako atvirai: „Niekas nebegali sugrąžinti to, kas yra sunykę”. Pasveikimu jau nebetiki ir pats Antanas. Vienas gydytojas patarė nebeturėti vilčių ir mokytis gyventi nejaučiant nei karščio, nei šalčio, nei skausmo. 
 


Į viršų