Atskiri muziejaus stendai - ir pacientų „rankdarbiams”, ir senajai medicinos įrangai.

 

 

 

Zita KATKIENĖ

Vakar į Šiaulių apskrities ligoninę rinkosi tie, kurie dirba ar dirbo šioje gydymo įstaigoje laikotarpyje nuo 1974-ųjų metų, kai ši gydymo įstaiga, pavadinta Psichoneurologijos dispanceriu, atvėrė duris. Net 14 žmonių dirba gydymo įstaigoje nuo tos dienos, kai buvo perkirpta atidarymo juosta. Dabar vykdoma gydymo įstaigos reorganizacija, kurios eigoje gydymo įstaiga gali tapti Šiaulių apskrities ligoninės padaliniu. 

Nesureikšmino gydymo įstaigos administratoriai ligoninės jubiliejaus ir tarsi tik dabar susirūpino jos išsaugojimu. 2-ojo skyriaus vedėja Ramunė Ališauskienė susirinkusiems konferencijos salėje pristatė ligoninės veiklos raidą nuo 1974 iki 2009 metų ir čia pat nesidrovėdama ne kartą ragino klausytojus: „Papildykite, jei kas prisimenate”. Pilnutėlėje salėje dažnas prisimena gydymo įstaigoje dirbusius žmones, nedidelius gydymo įstaigos struktūros pokyčius, tad detalės lengvai tikslinamos čia pat ir tarsi fiksuojamas gydymo įstaigos metraštis.

Ypač daug gydymo įstaigos istorijos puoselėjimui nusipelnė ligoninės darbuotojos Teresė Laurutienė ir direktoriaus pavaduotoja slaugai Laimutė Onutė Mikelevičienė, sutelkusios darnų gydymo įstaigos kolektyvą kaupti po dalelytę viską, kas gali būti vertinga ir iš ko po dalelytę susidėliotų gydymo įstaigos istorija.

 Nuo 1985-ųjų metų prie gydymo įstaigos vairo sėdęs šiandieninis vadovas Eugenijus Mikaliūnas prisipažįsta, jog ir pats nustebo pamatęs, kiek daug vertingo bei įdomaus pavyko išsaugoti, todėl neabejodamas skyrė patalpą, kurioje ir surengta paroda, skirta Šiaulių psichiatrijos ligoninės 35-mečiui paminėti. Direktoriaus E. Mikaliūno sukauptais eksponatais įrengtas stendas „Pacientų rankdarbiai”. Šypsosi gydymo įstaigos vadovas: „Dažniausiai man patekdavo ligonių pasigaminti aparatai „čefyrui” virti, patekdavo ligonių pasidirbti raktai, tai juos ir mesdavau į maišą”. Visa tai šiandien tapo ne tik parodos, bet ir gydymo įstaigos muziejaus pradžios eksponatais. Dovanojo direktorius muziejui ir raktą, kurį jam padovanojo iš darbo išeidama viena slaugytoja. Ji šį raktą gavusi pačią pirmą ligoninės darbo dieną ir juo atrakindavusi be rankenų nuolat užrakintas gydymo įstaigos duris. Direktoriaus rūpesčiu išsaugotas ir pirmasis kompiuteris.  Registratūros bei informacijos skyriuje nuo ligoninės įkūrimo dirbusi T. Laurutienė dėkinga visiems, kurie kaupė gydymo įstaigos istoriją. Jų dėka parodoje eksponuojami įvairūs dokumentai, gydymo įstaigos bei asmeniniai darbuotojų apdovanojimai. Ypač lankytojus sudomina stendas, kuriame surikiuota medicinos įranga - švirkštai su daugkartinėmis adatomis, deguonies pagalvė, kraujo spaudimo matuokliai. Išsaugoti ir senieji aliuminiai virtuvės indai, iš kurių valgė ligoniai.

Pateko į parodą ir nuo seno pildomi albumai, kuriuose ne tik juodai baltos bei spalvotos nuotraukos, bet ir daugelis vertingų aprašymų.

Sukakties minėjimo konferencijai pirmininkavusi Ramunė Ališauskienė vardijo visus, kurie per tuos 35-erius metus vadovavo gydymo įstaigai ir jos skyriams, kurie savo gyvenimą skyrė nelengvam darbui - gydyti dvasios ligos varginamą žmogų. Skyriaus vedėjos įsitikinimo, tas darbas buvo įvertintas. Gydymo įstaigos direktoriui sveikatos apsaugos ministras įteikė Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženklą, kuris, anot R. Ališauskienės, ir tapo visos gydymo įstaigos veiklos įvertinimu.

 Vadimo SIMUTKINO nuotr.   
Į viršų