facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa” trenerei Jūrai Gricienei likimas atsiuntė išgyvenimo stebuklą...  
Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

Aušra LAURINKIENĖ 

Dabar Šiaulių  sporto mokyklos „Dubysa” tinklinio trenerė Jūra Gricienė  apie tai, kas nutiko praėjusią vasarą, kalba bandydama išspausti šypseną: „Esu laiminga, kad pavyko išgyventi...” Infarktą patyrusios moters tvirtumas nustebino net visko mačiusius gydytojus.

„Lyg būtų užvirtęs penkiaaukštis namas”

Ankstyvą  rytą su Jūra Griciene susitinkame jaukiame trenerių kambarėlyje. Užpylusi kavą verdančiu vandeniu moteris šypteli: „Atleiskite, aš negersiu... Tik palaikysiu kompaniją. Dabartinė sveikatos būklė neleidžia tuo piktnaudžiauti”.

Paprašyta mintimis sugrįžti į tą dieną, kai viskas prasidėjo, moteris atsidūsta: „Tai buvo trečia diena kai mano vyresnysis sūnus Rokas, kuris mokosi ir žaidžia krepšinį Amerikoje, sugrįžo į Lietuvą paatostogauti. Galbūt pernelyg džiaugiausi jį išvydusi, galbūt nuolatinis stresas darbe, nepaisant to, kad jau buvo prasidėjusios atostogos, turėjo įtakos... Dėl širdies niekada neturėjau jokių problemų, tačiau tądien pajutau tokį spaudimą krūtinėje, lyg penkiaaukštis namas būtų ant manęs užvirtęs... Nesupratau, kas su manimi darosi, tirpo rankos, sukosi galva, trūko oro... Nemoku net apsakyti to, ką jaučiau. Lyg norėtum atsigerti, bet žinai, kad neprarytum nė gurkšnio...”

Anot Jūros Gricienės, susirūpinęs sūnus iškart norėjo nuvežti ją pas gydytoją, tačiau ji nesutiko: „Nemaniau, kad čia kažkas rimto... Susitvarkę reikalus mieste, nuvažiavome į turgų nusipirkti braškių. Jau eidama ten jutau, kad man vėl pradeda spausti krūtinę. Išpylus prakaitui ir pradėjus linkti kojoms, sūnus padėjo nueiti į šalia esančią vaistinę. Kai atsisėdau, viskas ėmė suktis. Pagalvojau „Dieve, kas man darosi?”.

Nusprendė, kad apsinuodijo

Prabėgus pusvalandžiui Jūra Gricienė pasijuto kur kas geriau ir grįžo į namus, tačiau tuo metu svečiuose buvusi mama paskambino gydytojai, kuri, kaip paaiškėjo, atostogavo: „Mano gydytojai pasakius, kad turiu pasidaryti kardiogramą, sūnaus paprašiau, jog mane nuvežtų į sporto dispanserį.

Tiesa, ten važiuoti nenorėjau – lyg prieš mano valią viskas būtų vykę...”.

Sužinojus, kad kardiogramos moteriai tą dieną padaryti niekas negali, Jūra Gricienė pasijuto itin blogai ir paprašė sūnaus kuo greičiau nuvežti į Priimamąjį skyrių. Ant rankų mamą į ligoninę įnešęs Rokas liko lūkuriuoti, kol ją apžiūrės gydytoja.

„Tuo metu jau atrodė, kad užgulė ne vienas, o keli penkiaaukščiai namai... Man suleido kažkokių vaistų, padarė kardiogramą... Tik pamenu, kad pasakiau, jog nuo 1995 metų sergu sąnarių liga... Vėliau man pasidarė bloga, tad, spėju, būtent todėl buvo nuspręsta, jog aš – apsinuodijau”.

Iš  Priimamojo – į Reanimacijos skyrių

Išsiųsta namo Jūra Gricienė vis galvojo: „Jeigu aš esu apsinuodijusi, tai kodėl tuomet noriu valgyti? „Moters abejonės dėl diagnozės nebuvo laužtos iš piršto – visą naktį skausmus kentusią ir juos jogos kvėpavimo pratimais malšinti bandžiusią Jūrą Gricienę rytą ištiko stiprus priepuolis. „Nebegalėjau pareiti iš tualeto ir vyrui šaukiau, kad kuo skubiau kviestų greitąją. Nebežinojau, kas darosi...”

Antrą  dieną iš eilės Priimamajame skyriuje atsidūrusiai trenerei jau kitas gydytojas atliko kardiogramą. „Vos tik pamatęs rezultatus, jis ant sesutės ėmė šaukti: „Ką tu čia pridarei?!”. Patikintas, kad viskas sujungta kaip reikia, liepė kardiogramą atlikti antrą kartą ir atnešti vakarykščius rezultatus. Tuomet atsisuko į mane ir pasakė: „Jums – infarktas”. Pamenu, sėdžiu ir galvoju: „Na ką padarysi... Infarktas tai infarktas”, - šypsojosi Jūra Gricienė. - Kai paklausiau, ar mane guldys į ligoninę, gydytojas atsakė „Ne gal! Jus – tiesiai į Reanimacijos skyrių!”.

Klaidingą  diagnozę nustačiusi gydytoja dirba sporto dispanseryje

Išsiųsta į kabinetą, kuriame rengiami pacientai guldyti į Reanimacijos skyrių, 46-erių metų „Dubysos” sporto mokyklos tinklinio trenerė išvydo tą pačią gydytoją, kuri diagnozavo apsinuodijimą.

„Na va, matote, kaip gali būti. Vieną dieną kardiograma infarktą gali rodyti, o kitą dieną – ne...” - tuomet pasakė toji daktarė, žiūrėdama moteriai į akis. Šioje pasakojimo vietoje Jūra Gricienė neslėpė apmaudo: „Reanimacijos skyriuje sužinojau, kad jau pirmąją dieną turėjau čia atsidurti... Taip supratau, kad personalas nelabai pasitiki Priimamuoju skyriumi. Po to visi stebėjosi, kaip buvo galima nepastebėti infarkto jau pirmąją dieną...

Baisoka tai, kad ta gydytoja dirba sporto dispanseryje... Nenoriu minėti pavardės, pati supras, kad kalbu apie ją”.

„Nenorėjau, kad mane vaikai matytų tokią...”

Reanimacijos skyriuje savaitę pragulėjusi moteris pasakojo, kad viena kraujagyslė buvo užsikimšusi šimtu procentų. „Esi laimės kūdikis”, - tąkart sakė daktarai.

„Pamenu, prašiau, kad neįleistų mano vaikų. Nenorėjau, kad mane matytų tokią - prijungtą prie aparatų, silpną ir bejėgę... Suprantu, kad savo šeimą aš labai išgąsdinau, - susigraudinusi ašarą braukė trenerė. - Buvo labai baisu, kai manęs aplankyti atėjo septintą dešimtį perkopusi mama... Jai turėjo būti labai sunku žiūrėti į mane. Niekada nebuvau iš stambių moterų, tačiau šiurpstu prisiminusi, kaip atrodžiau – rankos buvo tarsi kaulai”.

Pasak infarktą  išgyvenusios moters, liga buvo ženklas, kad reikia sustoti ir į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis: „Dabar daugiau dėmesio skiriu sau, šeimai... Rūpinuosi sveikata, nuolat darausi tyrimus, laikausi dietos, stengiuosi vengti įtampos...”

Negali sėdėti be darbo

Trečios grupės invalide tapusi trenerė į darbą grįžo praėjusių metų gruodį: „Vaikai sakė, kad neprivalau to daryti, tačiau negaliu sėdėti be darbo”. Nenorėdama stovėti vietoje Jūra Gricienė šiemet sutiko talkinti treniruojant mergaičių rinktinę, kuri pradėjo ruoštis 2013-aisiais vyksiančiam Europos jaunių tinklinio čempionatui. Šiaulių miestui rinktinėje atstovauja ne tik antroji trenerė, bet ir dvi sportininkės. Jūros Gricienės treniruojama 12 metų Miglė Burneckytė ir trenerės Audronės Valatkaitės auklėtinė, 14 metų Daumantė Stepanovaitė. Trenerė sako, kad jaunajai Miglei dar yra kur tobulėti, o Daumantė jau dabar yra viena iš rinktinės lyderių.

Ruošdamasi Europos čempionatui Lietuvos tinklinio rinktinė kasmet dalyvaus Pabaltijo turnyre, kuriame varžysis Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunosios tinklininkės. Artimiausias turnyras jau šį rudenį bus surengtas Šiauliuose. Šiuo metu rinktinėje - dvidešimt sportininkių, per trejus metus liks tik dvylika stipriausių.

Norėjo tapti farmacininke arba chemike

Tinkliniu Jūra Gricienė susidomėjo būdama dar vaikas: „Tėveliai sprendė, kur mane leisti – į krepšinį ar tinklinį. Nors tėtis buvo pamišęs dėl antrąja šalies religija laikomos sporto šakos, kaip matote, nugalėjo tinklinis. Kodėl? Galbūt dėl mano charakterio savybių – nelabai mėgstu, kai prie manęs kas nors kabinėjasi, o krepšinyje – daug kontakto”. Moteris pasakojo, kad į tinklinio treniruotes traukė ir vyresnė sesuo, tačiau vėliau ji pasuko kitu keliu: „Matyt, aš labiau norėjau žaisti tinklinį. Tiesa, visada sakiau, kad nebūsiu tinklinio trenere. Mokydamasi mokykloje visiškai negalvojau apie tai. Kol žaidžiau Šiauliuose, mokiausi puikiai, tad galvojau apie kitą specialybę. Norėjau tapti farmacininke, kartais pro langą stebėdavau, kaip dirba laboratorijos darbuotojos. Vėliau žadėjau ateitį sieti su chemija, bet aštuntoje klasėje pradėjo rinkti mano metų mergaičių rinktines. Ten patekau ir aš....”

Jūros Gricienės teigimu, jai pabaigus devynias klases, geriausias Lietuvos merginas – tinklininkes pakvietė į Kauną: „Aš  labai norėjau. Net treneriui nereikėjo kalbinti mano tėvų, jog mane išleistų – tą dariau pati. Žinoma, tėvams tai buvo lengvas šokas, nes sesuo tais metais baigė mokyklą ir išvyko mokytis į Vilnių, aš – į Kauną... Nesitikėjo, kad namai taip greit taps tušti...”

Trenerė  prisipažino, kad kartais paskambindavo mamai ir guosdavosi, kaip jai sunku: „Tuomet mama sakydavo, kad galiu bet kada grįžti namo, tačiau to padaryti nesiryžau. Turbūt jau nebuvo taip prastai, kad galėčiau viską mesti. Norėjosi pergalių, trofėjų...”

Mama nesidžiaugia dukters darbu

Kalbėdama apie savo vaikystę Jūra Gricienė pasakojo, kad mama buvo griežtesnė: „Tėtis galbūt labiau palaikė, nes suprato, kad man sporte sekasi. Kai dabar su mama kalbu, ji sako, jog nenorėjo manęs išleisti į Kauną ir vis klausia: „Kam to sporto reikėjo?”. Dabar taip manau, kad mama buvo prieš sportą”. Trenerė atskleidė mananti, kad net ir šiandien mama nesidžiaugia dukters darbu: „Ypač – po praėjusios vasaros įvykių. Jai tai nėra malonu, nes tai buvo didelė rizika - išgyventi ar ne...” 
 
 
Į viršų