Manoma, kad raudonasis pipiras kilęs iš Pietų Azijos ir Pietų  Amerikos. Ten jis kultivuojamas kaip daugiametis augalas, o Europoje kaip vienmetis. Duomenų apie šią daržovę aptinkama 1493 m. raštuose. Savo užrašuose jį mini Kolumbo gydytojas antrą sykį Kolumbui keliaujant po Ameriką. Jis pasakoja, kad tenykščiai indėnai šią daržovę vartoja kaip prieskoninę.

Augalo tėvynė  – Centrinė ir Pietų Amerika. Ten jis buvo auginamas dar iki 2000 m. prieš Kristų. XV a. pabaigoje pipiras pateko į Ispaniją, o iš ten pavadintas ispaniškuoju pipiru įvežtas į kitas Europos šalis. Jis buvo naudojamas kaip dekoratyvinis, prieskoninis ir vaistinis augalas.

Kai bulgarų  ir vengrų selekcininkai išvedė saldžiąsias pipirų  rūšis, pipiras išpopuliarėjo ir kaip daržovė.

Yra dvi raudonojo pipiro rūšys: prieskoninis aštrusis ir saldusis. Prieskoninio pipiro vaisiai nedideli, apvalūs arba pailgi. Kaip prieskonių šviežių  pipirų nedaug dedama į sriubas, padažus, mėsos patiekalus. Jie suteikia ypatingą skonį, aštrusis pipiras gerina apetitą.

Saldusis pipiras naudojamas ne kaip prieskonis, o kaip daržovė. Iš šių  daržovių ruošiamos salotos, jie gaminami įdaryti arba valgomi švieži.

Saldusis pipiras vartotinas, kai kamuoja šios ligos: hipovitaminozė ir avitaminozė, anemija, aterosklerozė, acidozė, esama pabrinkimų dėl blogos širdies veiklos, apleidžia jėgos.

Jis taip pat rekomenduotinas sergant hipotonija bei esant kraujagyslių sveikatos sutrikimų: lėtinė pneumonija ar bronchitas, ūmi virusinė  kvėpavimo infekcija, reumatinis artritas, podagra, lūžinėja nagai ir slenka plaukai. Itin naudingas kraštuose, kur padidėjęs radiacinis fonas.

Saldusis pipiras, o ypač aštrusis nevartotinas sergant gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, sustiprėjus skrandžio sekrecinei funkcijai, kai kamuoja kolitas, hemorojus, hepatitas, inkstų ligos, pankretitas. Nevalgyti šių pipirų sutrikus širdies ritmui, sergant stenokardija, hipertenzija, epilepsija, kai kamuoja nemiga, per didelis nervingumas.

Saldusis pipiras – natūralus polivitaminų koncentratas, o askorbo rūgšties turi tiek, kad pranoksta visas kitas daržoves. Kad gautų reikiamą paros askorbo rūgšties dozę, suaugusiam žmogui pakanka suvalgyti viso labo 50 g žaliojo ir dar mažiau – raudonojo pipiro. Šiuo aspektu juos galima lyginti tik su juodaisiais serbentais ir vitaminingomis šaltalankio uogomis.

Vaisiams nokstant vitaminų juose daugėja. Todėl gerai sunokusių saldžiųjų  pipirų rekomenduotina dėti į konservus ir patiekalus siekiant pagausinti vitaminų. Juose gausu vitaminų B6, E, nikotino bei folio rūgščių ir kt.

Pipirų  angliavandeniai – tai gliukozė, fruktozė ir sacharozė. Vaisiams nokstant šių angliavandenių daugėja, o krakmolo mažėja. Iš organinių rūgščių pipiruose daugiausia obuolių rūgšties.

Vaisiams aromatą suteikia eteriniai aliejai, o specifinį aštrų skonį – fenolo junginys.

Iš mikroelementų  saldžiuosiuose pipiruose yra kalio, kalcio, magnio, natrio ir daug kitų, bet kalio druskų mažiau nei, pavyzdžiui, baklažanuose, kopūstuose, svogūnuose, morkose, pomidoruose, ridikėliuose, česnakuose. Taip pat jie turi geležies, vario, fluoro, jodo ir kitų medžiagų, o cinko daugiau nei kitos daržovės, nusileidžia tik česnakams.

Saldusis pipiras tonizuoja, stiprina kapiliarus, padeda sergant skleroze, nuo auglių, skatina skirtis skrandžio sultis, šlapimą, turi antimikrobinį poveikį. Jis gerina apetitą, virškinimą, tonizuoja kasos veiklą, mažina cukraus kiekį kraujyje, plečia kraujagysles. Turi daug pektininių medžiagų, gliukozės, fruktozės, PP ir C vitaminų. Geležis, magnis ir varis teigiamai veikia kraujagyslių funkcionavimą, todėl pipiras teisėtai vadinamas kraujagyslių veiklos gerinimo priemone, gydančia arterijas, venas ir kapiliarus.

Gydymui į  vidų vartojamos tik saldžiųjų pipirų rūšys, o aštrieji pipirai vartojami išoriškai.

Kiek jie teiks naudos, priklauso nuo vienu kartu suvartoto pipirų kiekio. Didelis kiekis kenkia, o vartojant saikingai, kaip teigia mokslinė ir liaudies medicina, gydo nuo daugelio anksčiau paminėtų ligų.

Nuo visų  minėtų ligų rekomenduotinas šviežiai spaustų saldžiųjų  pipirų ir morkų mišinys. Jis vartojamas visą mėnesį  2 kartus per dieną, 15-20 minučių iki valgio.

Gydymo kursas pradedamas nuo 30 ml sulčių: pipirų ir morkų santykiu 1:10. Laipsniškai didinama dozė iki 150 ml ir komponentų santykio 1:3.

Po 2-3 savaičių  pertraukos gydymo kursą galima pakartoti.

Etanoliniai karčiųjų pipirų antpilai, turintys bakteriocidinių  savybių, plačiai vartojami šiuolaikinėje medicinoje esant ūminių  skrandžio ir žarnyno sutrikimų. Mišiniais su aliejais trinama odą, - tai šildomoji ir dirginamoji priemonė nuo reumato, radikulito, neuralgijos.

Saldžiųjų  pipirų dedama į pomidorų, agurkų ir kitas salotas, užpilama saulėgrąžų aliejumi ir užberiama tarkuoto sūrio, taip pat karštuosius, mėsos ir ryžių patiekalus.

Saldžiuosius pipirus apdorojant termiškai dalis vitaminų žūva, todėl juos geriau valgyti žalius.

Parengė  Liudvikas RULINSKAS