Zita KATKIENĖ

Kai žmogus ko labai nori, tai ir gauna. Tuo įsitikino bendruomenės slaugytoja Danutė Tamutienė, kai prieš du dešimtmečius nusprendė įveikti antsvorį, dėl kurio kenčia ir artimieji. „Tokia genetika”, - buvo susitaikiusi ir Danutė, nors svoris jau perkopė 100 kilogramų. 38-erių metų moteris, įsitraukusi į sveikos gyvensenos propaguotojų būrį, per vienerius metus neteko 58-ių kilogramų ir... susilaukė sūnaus. Šiandien moteris jaučia, kad svoris vėl auga. Todėl nusprendė nelaukti, kol priaugs nereikalingi kilogramai, ir sugrįžo į sveikuolių gretas.

Visas liktolinis Danutės Tamutienės gyvenimas buvo kova su antsvoriu. Taip pat amžių  nugyveno ir jos mama, svėrusi 120 kilogramų. Iš mamos bei iš  savo patirties  Danutė žinojo, kad ši kova - beprasmiška: kiek benumestum svorio, jis vis tiek sugrįžta. Ir dar dvigubai. Mama sirgusi cukriniu diabetu. Ji visada stengėsi reguliuoti svorį, bet pastangos buvo bevaisės. Liga komplikavosi, mamai buvo amputuota koja.

Būdama 38-erių  metų 160 cm ūgio D. Tamutienė svėrė 105 kilogramus. Ir tai jai buvo labai daug. „Aš savęs neapsikenčiau”, - prisimena dviejų dešimtmečių senumo įvykius.

Maskvos „pučas”  sutapo su Danutės Tamutienės „atradimu”, - ji tuo metu aptikusi Dainiaus Kepenio sveikos gyvensenos mokyklą Palangoje. Kaip tik ir buvo reklamuota, kad šioje mokykloje žmonės mokomi sveikos gyvensenos bei galimybės atsikratyti antsvorio.

Nuvažiavusi į Palangą sužinojusi daug naujų dalykų, apie ką  iki tol net sapnuoti neteko. „Sužinojau ne tik kaip maitintis, sportuoti, bet ir daug daugiau - kaip bendrauti su žmonėmis, kaip nepavydėti jiems sėkmės ir kitų dalykų”, - prisimena moteris.

Grįžusi iš  D. Kepenio sveikos gyvensenos mokyklos Danutė nepamiršo to, ką  išmokusi, bet pakeitė kasdienybę ir ėmė gyventi sveikos gyvensenos ritmu. Nuo 105 kilogramų svorį buvo numetusi net iki 58 kilogramų. Ir šiandien Danutė Tamutienė įsitikinusi, jog tai įmanoma, kai iš dienos raciono visiškai išbraukiamas riebus maistas, kai valgoma daugiau daržovių, grūdų, kai žmogus stengiasi judėti, kuo daugiau bendrauti su jaunais ir senais žmonėmis, kai stengiasi savo žinias ir patirtį perduoti kitiems. Tada ir svoris krinta savaime.

Pamena, vieno bėgiojimo metu draugė nusistebėjusi: „Tu, Danute, kažkokia keista - bėgioji, lieknėji, tačiau tavo liemuo tik storėja”. 

Tie žodžiai suglumino, bet moteris nusprendė pasitikrinti... pas ginekologą, nors ciklas ir nebuvo prapuolęs. Tada moteris sužinojo, kad laukiasi.

„Tai buvo tikras stebuklas”, - prisimena ir šiandien moteris. Jos dukrai Margaritai Taraškutei  tada buvo penkiolika metų. Danutė jau seniai buvo išsituokusi su pirmuoju vyru ir neseniai sukūrusi antrą šeimą. Abu su vyru Juozu Tamučiu, anuomet Lietuvos regbio rinktinės nariu,  norėjo turėti vaiką, tačiau „gandrai” vis nuskrisdavo pro šalį. Medikai nevyniojo žodžių į vatą, sakė tiesą - tai dėl antsvorio negalinti pastoti.

Numetusi 50 kilogramų jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad vis tiek nepavyks pastoti, kad ir svorio metimas nepadėjo. Tačiau visai nelauktai ir netikėtai išsipildė žmonių noras turėti vaikutį: ginekologė  patvirtino, jog nėštumas keturių mėnesių. „Aš ir tada, kai buvau 39-erių ir pagimdžiau sūnų, buvau jauna mama, ir dabar esu jauna mama”, - šypsosi jaunatviškos energijos nestokojanti moteris. Šiandien sūnui jau septyniolika. Tarp judviejų nuo pat gimimo, o gal net ir anksčiau, užsimezgė labai glaudus ryšys, iki šiol sieja labai artimas ir nuoširdus bendravimas.

Po gimdymo svoris po truputį ėmė augti: buvo daugiau laiko, nereikėjo skubėti į darbą, nesportuodavo, nes reikėjo vaikelį maitinti. Tada Danutė Tamutienė išgirdo apie Šiauliuose įsikūrusį sveikos gyvensenos klubą „Šviesuolis” ir nusprendė ieškoti bendraminčių, nes žinojo, jog  būryje lengviau siekti užsibrėžto tikslo.

Beveik dešimtmetį  Danutė Tamutienė nuolat buvo su tais, kurie rytą sveikina tekančią saulę, kurie vakare nepamiršta atsisveikinti su mėnuliu. Ir žinoma, sveikai valgo, aktyviai gyvena ir daug bendrauja.

Vaikystėje, pamena Danutė, buvo aktyvi ir energinga: sportavo, lankė lengvąją  atletiką. Baigusi aštuonias klases įstojo į Šiaulių medicinos mokyklą. Gavusi brandos atestatą, kuriame buvo tik aukščiausi įvertinimai, ir medicinos sesers diplomą, nusprendė nesustoti - stojo į Kauno medicinos institutą. „Tais laikais reikėjo ne pažymių, bet pažinčių”, - prisimena nesėkmingus stojamuosius egzaminus. Tai supratusi jauna mergina tik po trečio nesėkmingo bandymo ir tada nusprendė nebekurti svajonių, bet dirbti tą darbą, kuriam jau yra pasirengusi.

Įsidarbino apylinkės medicinos seserimi poliklinikoje. Iki šiandien medikė  dėkinga gydytojoms, su kuriomis teko dirbti ir iš kurių sėmėsi patirties, mokėsi bendrauti su žmonėmis. „Aš iš jų išmokau viso to, ką iki šiol turiu - mandagumo ir etikos, supratingumo ir jautrumo, mokėjimo pasakyti gerą žodį ir išgirsti kitą žmogų”, - kalba patyrusi slaugytoja. Anuomet pediatrės Irena Lapinskaitė, Liuda Bekerienė ir buvo tos gydytojos, šalia kurių jauna medicinos sesuo jautėsi saugi ir dirbanti mėgstamą darbą.

Šios gydytojos keitė darbus ir slaugytojai teko užimti kitą laisvą vietą. Prieš 22-ejus metus buvo pasiūlyta dirbti su šeimos gydytoja Sigute Praspaliauskiene, su kuria dirba iki šios dienos. Slaugytoja džiaugiasi, kad darbe visada buvusi suprasta ir vertinama, ir tai - gydytojos dėka.

Per tuos metus, nuo 1974 metų, kai ji dirba slaugytojos darbą, auga jau antroji pacientų karta. Tie, kurie tada buvo vaikai, šiandien jau atveda savo vaikus, o vyresnieji šiandien jau seneliai ir į bendrosios praktikos gydytojos kabinetą ateina su vaikaičiais.

„Laikas bėga greitai”, - sako medikė ir neslepia, kad slaugytojos darbas - labai sunkus. „Reikia daug kantrybės, ištvermės”. Juk bendruomenės slaugytojai tenka daug bendrauti su ligoniu, tenka ir guosti, ir patarti. Medikei norėtųsi, kad ir ligoniai būtų kantresni, kad bendravimas su jais būtų artimesnis ir nuoširdesnis.

Retas medikas dirba vienoje darbovietėje. Tad ir Danutė Tamutienė, sūnui ūgtelėjus, pradėjo dirbti dviejuose privačiuose šeimos gydytojų  centruose. „Du darbai, jaunos mamos rūpesčiai atitraukė nuo sveikuolių klubo”, - pamena medikė, kuri vertina ne tik tradicinę mediciną, bet ir sveikuolių įdėjas.  Tad jų nepamiršo ir tada, kai aktyviai nebedalyvauja sveikos gyvensenos klubo „Šviesuoliai” veikloje.

Nors ir nebe taip intensyviai, bet iki šiol moteris ir pasimankština, iki šiol stengiasi maitintis sveikai. Svarbiausia mityboje, anot D. Tamutienės, nemaišyti maisto produktų, drauge nevalgyti riebalų, baltymų, angliavandenių. Tai, pasak sveikos gyvensenos propaguotojos, paprasta, nes mėsą reikia valgyti tik su daržovėmis, duoną - tik su daržovėmis, bulves ar kruopas taip pat tik su daržovėmis.

Duonos žmogui pakanka vienos riekės per dieną. Miltinių patiekalų ir saldumynų sveikuoliai valgo kuo mažiau. Juos D. Tamutienė  keičia džiovintais vaisiais ir medumi. Pastarojo suvalgo išties daug - 6-7 kilogramus perka per medunešį. Druskos šeima beveik nevartoja.

„Geriu daug paprasto vandens. Dažniausiai - tirpinto ledo vandens, nes jis atnaujina molekules”, - pasakoja Danutė. Tam ji vakare prideda stiklinę ledo, kuris iki ryto ištirpsta. Tą vandenį ir išgeria. Šaldytuve dažniausiai susišaldo mineralinio vandens, tik negazuoto. Bet galima šaldyti bei gerti ir paprastą vandentiekio ar švaraus šulinio vandenį.

Bene labiausiai žmogų stiprina, anot D. Tamutienės, gerumas ir kalbėjimas su žmogumi. To ji išmokusi iš savo tėvelių, kurie ją su broliu dvyniu mokė gerumo, mokė padėti artimui ir niekada už tai nelaukti padėkos, nesitikėti atlygio. Tačiau atlygis ateina, ir sugrįžta visai iš kitur, ir labai netikėtai.

„Visada žmogus jausis gerai, jei kasdien sukalbės maldą, jei kasdien paskaitys knygą. Mažiau betikslio sėdėjimo prie kompiuterio, mažiau televizoriaus laidų, kurios sukelia tik stresą”, - pataria sveikos gyvensenos propaguotoja, įsitikinusi,  jog gyvenime svarbiausi didžiulė kantrybė, ištvermė ir rūpestis savo sveikata. Visi kiti dalykai esantys nereikšmingi.

D. Tamutienė  dėkinga likimui ir už tai, kad gyvena tėvų namuose, tame pačiame individualių namų rajone Darželio gatvėje, kur pati užaugo. Todėl ją supa tik geri žmonės, kurių aplinkoje daug gėlių, žalumos, o svarbiausia - daug rūpestingumo, dėmesio vienas kitam. Apkalboms ir pykčiui kaimynai tikrai laiko neturi, todėl kaimynystėje nėra nei vagysčių, nei barnių. 

Prieš  daugelį metų, pamena bendruomenės slaugytoja, viena jos pacientė, žinodama jos domėjimąsi sveika mityba, ėmė pasakoti, kad kepa labai skanią ir sveiką duonelę. Tada ji D. Tamutienei atnešė ir duonelės raugo. Nuo tos dienos pati Danutė kepa sveikuolių duoną ir raugą dalija draugėms, pažįstamoms, pacientėms ir mano, kad mieste yra daug kepančių šią duoną. Tačiau, anot sveikuolės, galėtų būti ir dar daugiau, tad siūlo šios duonelės receptą. Iš receptui pasiūlytų produktų kiekio iškepami du kepalėliai duonos.