Pažinimas, judėjimas, mityba pedagogei ir sveikos gyvensenos propaguotojai Nijolei Bartkevičienei    - kertiniai akmenys, vedantys savęs pažinimo link. 
Vadimo SIMUTKINO nuotr.   


Zita KATKIENĖ

Beveik aštuoniolika metų  Gegužių pagrindinės mokyklos dailės metodininkė ir technologijų vyresnioji mokytoja Nijolė Bartkevičienė gyvena sveikos gyvensenos propaguotojų ritmu. Nors savęs aktyvia sveikos gyvensenos propaguotoja ir nevadina, tačiau mokytoja įsitikinusi, jog domisi ir propaguoja sveiką gyvenseną tiek, kiek turėtų tai daryti kiekvienas žmogus. O turėtų kiekvienas, pasak mokytojos, nes tik profilaktiškai tikrintis savo sveikatą ir konsultuotis su gydytojais, bet ir domėtis savo kūnu ir eiti savęs link.

Laikas sau ir savo sveikatai

Pažintis su sveikos gyvensenos propaguotojais nebuvusi netikėta: prieš aštuoniolika metų Nijolė Bartkevičienė pati nusprendė dalyvauti Paežeriuose vykusioje sveikos gyvensenos mokykloje. Tiesa, tai buvo 1992-ieji metai, kai domėjimasis sveika gyvensena žengė pirmuosius žingsnius. „Dalyvaudama toje stovykloje pasijutau gamtos dalis ir antrą karto to patirti jau neteko”, - kalba pedagogė, kas vasarą besistengianti skirti laiko sau ir savo sveikatai.

Įsijungusi į sveikos gyvensenos propaguotojų klubo „Šviesuoliai” veiklą N. Bartkevičienė apgailestauja tik dėl to, kad negalėjusi būti nuolatine klubo veiklos dalyve. Darbo specifika dažnai atitraukia pedagogę nuo pomėgių, tačiau vasarą, kai mokytojams skiriami du mėnesiai atostogų, pavyksta rasti dešimt dienų vien sau, kai nereikia niekuo daugiau rūpintis, tik savimi ir savo sveikata.

Gyvendama stovyklose „10 dienų sveikatos link” N. Bartkevičienė prioritetą  skiria gamtovaizdžiui, kuriame tenka praleisti laiką. „Man oponuoja geografinė stovyklos padėtis. Šiais metais stovyklautojos įsikūrė Paežeriuose, iš kur netoli buvo ir Luokė, ir Šatrijos kalnas. „Daug apėjome, daug pamatėme”, - dalijasi sveikuolė neseniai patirtais įspūdžiais.

Tačiau svarbiausia tai, kad kiekvieną vasarą į stovyklas besirenkančios sveikuolės visas dešimt dienų  gali skirti pačios sau - dar labiau įsiklausyti į savo besikeičiantį organizmą, dar labiau, anot pedagogės, suprasti savo skrandį, širdį, plaučius bei kitus organus ir pajusti jų poreikius ir su amžiumi besikeičiančias galimybes.

Į pamokas - it riedučiais

Pedagogų atostogos daug ilgesnės, nei įprasta - du mėnesiai. Gegužių pagrindinės mokyklos dailės metodininkė Nijolė Bartkevičienė sako, jog atostogos, tai ne tik poilsis nuo darbo. Atostogos sveiką gyvenimo būdą propaguojančiai mokytojai, - tai galimybė pasikrauti energijos, sustiprėti.  Grįžti į mokyklą, pedagogė įsitikinusi, būtina geros nuotaikos, atjaunėjus. „Juk lygiuotis reikia į jaunimą”, - šypsosi mokytoja.

O tam, kad galėtum it riedučiais skrieti mokyklos koridoriais ne tik fizine, bet ir dvasine prasme, nors dalį atostogų, anot N. Bartkevičienės, būtina skirti sau - savo kūnui ir sielai.

To pedagogė ir pasiekia, jau aštuoniolika vasarų dalyvaudama sveikatos stovyklose, kurias rengia sveikos gyvensenos klubo prezidentė Irena Alzbutienė ir kitos sveikos gyvensenos entuziastės. Prieš aštuoniolika metų dalyvauta sveikatingumo stovykloje Paežeriuose, kur stovyklautojai valgė specifinius valgius, išklausė daug paskaitų apie sveikatos saugojimą. „Aš tada grįžau kaip ant sparnų”, - pamena pedagogė, iki šiol negalinti atsisakyti galimybės vėl išgyventi šį kūno ir sielos polėkį, kurį patiria kiekviena stovyklautoja.

Pastebi Nijolė Bartkevičienė, jog kiekvienais metais stovykloje esama ir kažko naujo, todėl ir  stengiasi nepraleisti. „Mes dalijamės ir savo įgytomis žiniomis, ir programa parengiama vis kita”, - sako sveikuolė, kuriai ypač svarbu valytis organizmą, sąnarius, kad po to  visus metus būtų lengviau judėti, lengviau nešioti organizmą. Nes nešioti, pasak pedagogės, reikia taip, kad nejaustum nei svorio, nei metų. Kad jaunas būtum, kad, anot pedagogės, galėtum lėkti drauge su jaunais. Tam reikia išsaugoti sielos jaunystę, o kūną... pajauninti valios pastangomis.

„O ten atsigauni visas, palengvėji”, - džiaugiasi pedagogė saulės, vandens, oro voniomis, kurių stovykloje tikrai nestigo. Nes teko gyventi labai gražiame Paežerių parke, vaikščioti pačių atrastais takeliais ir mėgautis bei tyrinėti gamtą. Tiesa, tiesioginių saulės spindulių pedagogė visada vengia. „Pats organizmas nenori ir aš esu vienintelė stovyklautoja, visad nuo saulės spindulių besislepianti po kepure”, - sako sveikuolė.

Nuo 1994-ųjų metų  Nijolė Bartkevičienė drauge su sveikuoliais maudosi ir eketėje. Nors „ruone” save laiko gal... nuo ketverių  metukų. Tada, pamena, maudydavosi pirtelėje ir eidavo pasivolioti po sniegą. Tie prisiminimai iki šiol gyvi.

Gyvenimo pojūtis - kitas

Svorio metimas Nijolei Bartkevičienei nesąs pirmo būtinumo reikalas. Šešių kilogramų per dešimt dienų netekusi sveikuolė sako, jog svoris savaime „pabėga“, kai yra galimybė ne tik pakeisti mitybą ir valgyti, pasak jos, dievišką maistą. „Kad toksinai nespaustų galvos”, - priduria sveikuolė ir patikina, jog keičiasi ne tik savijauta, keičiasi ir oda, keičiasi skonio receptoriai, kvapai. O tam pasitarnauja ne tik sulčių, daržovių ir vaisių dieta, bet ir buvimas gamtoje, jos pažinimas, gyvenimas gamtos ritmu. 

Po „triušių baliaus”  - kaip sveikuolės vadina dešimties dienų stovyklą sveikos gyvensenos link,  nebesinori net kavos gerti, nes jos kvapas ir skonis tampa nemalonus. Organizmas pats jaučia, kai maiste daug cheminių priedų, tad jo ir nevalgo.

Didžiulės įtakos organizmui darąs ir judėjimas, kam sveikos gyvensenos propaguotojos skiria labai daug dėmesio. „Jau tampa įpročiu vaikščioti su lazdomis”, - sako sveikuolė, šiuo įpročiu užkrėtusi ne vieną artimą žmogų, tarp kurių ir vyresnioji sesuo Regina.

Apmaudu sveikuolei, kad neturi galimybės aktyviai dalyvauti sveikuolių veikloje. „Ten tokios šviesios sielos žmonės, tokios skaidrios širdies prezidentė  Irena Alzbutienė, kad kiekvienas pabuvimas su jomis - šventė”, - teigia pedagogė, kuriai darbo specifika ne visada leidžia būti ten, kur pačiai norėtųsi.

Ėjimas į save - netrumpas

Gyvenimo vedliu pedagogė  pasirinkusi Vydūną, kurio svarbiausioji gyvenimo jėga visada buvusi dvasinė. Perskaitytos Vydūno knygos, ne kartą aplankytas filosofo kapas. Žymus filosofas teigė, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas - visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus, ir pasak pedagogės, labai svarbūs.  Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus. Ir ne tik suprasti, bet ir ieškoti savęs, to  tikrojo žmogaus.

Svarbus pedagogei ir kitas Vydūno propaguotas dvasinio augimo lygmuo - tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jo pasekėjų, pasak pedagogės, didelis būrys. Ir - ne keista, nes jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą. Todėl Vydūnas visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės etikos kūrėju. Ir, žinoma, pavyzdžiu net ir šiandieniniam žmogui.

Tačiau iki tobulumo, šypsosi mokytoja, tikrai dar toli. „Aš tik mokausi iš didžio žmogaus, žaviuosi juo,”, - šypsosi mokytoja ir prisipažįsta, kad nusižengia ir tiems paprastiems reikalavimams, kuriuos propaguoja sveikuoliai. Per šventes ir kąsnį suvalgantį ne tokį sveiką, ir gėrimo paragaujanti ne vien gaiviojo...

„Esu paprastas žmogus, tik mokyklos virėjos kartais papokštauja: „Sveikuolė atėjo”... Pedagogė, tiesa, retai pietauja valgykloje, nes nespėja. Pusryčiams valgo kruopų košės, stengiasi, kad visada būtų daržovių, vaisių. Pietų dažnai net nevalganti, nes vakarienę valgo anksčiau. Mėsą renkasi tik baltą - kalakutieną, triušieną, kalakutieną. „Perlenkti nenoriu ir negaliu, nes mano kraujo grupė - pirma, o tai reiškia, kad mėsa būtina”, - sako sveikos gyvensenos pasekėja.

Ėjime savęs link, pasak pedagogės, didžiulis žingsnis žengiamas ir mokantis bendrauti. „Mūsų bendravimo kultūra - labai žema. Nuoširdų ir šiltą žmonių bendravimą suradau tada, kai patekau į V. Varno vadovaujamą klubą”, - prisimena sveikuolė tą įspūdį, kurį pajuto susipažinusi su žmonėmis,  vertinančiais nuoširdumą, atvirumą. Tiesa, pedagogė pastebi, jog šiandieninio jaunimo bendravimas skiriasi nuo vyresniosios kartos žmonių. Šiandieniniai moksleiviai atviriau reiškia jausmus, šiltesni santykiai. O tai ypač svarbu, nes gyvename pertekliuje, įtampoje, lėkime, kur ypač svarbu sustoti ir atidžiau pažvelgti ne tik į save, bet ir į šalia esantį žmogų.  

 
Į viršų