Grybavimą beveik galima vadinti nacionaliniu lietuvių sportu. Nedaug mūsų senajame žemyne tėra tautų, kuriose taip mėgstamas grybavimas. Dabar, prasidėjus pačiam grybingiausiam laikui, pats laikas prisiminti senąsias gydymo grybais tradicijas.

Ir nuodija, ir gydo
Bene dažniausiai mūsų liaudies medicinos vartoti grybai yra raudonoji musmirė, beržo grybas ir paprastoji poniabudė – nevalgomi grybai.
Pasak druskininkietės mokytojos pensininkės Onos Zakarauskienės, išleidusios knygą „Dzūkijos žolelės gydo“ ir kelias knygas apie savo gimtąjį Burokaraisčio kaimą, dažniausiai vaistams vartojamas grybas yra raudonoji musmirė. Garbaus amžiaus moteris, nuo mažens rinkusi ir teberenkanti vaistinius augalus, prisimena, kaip sužinojo apie gydomąją musmirių galią. Pamačiusi, kad veršelis pamiškėje ėda musmirę, ji parbėgo namo pasakyti mamai, kad ši ką nors darytų. Mama ją nuramino, kad tai nieko blogo – veršelis geriau žino, ko jam reikia.
Ligi to laiko ikimokyklinukė Onutė žinojo, kad musmirės kepamos tam, kad išnuodytų muses. Pasirodo, jos ne visada nuodija gyvius, kartais gali ir nekenkti ar net padėti.
Knygoje Ona Zakarauskienė aprašo, kaip senovėje musmirėmis buvo gydomi žmonės ir gyvuliai.
Musmirėmis gydytos ir sąnarių ligos, aterosklerozė, augliai. Sergant radikulitu, reumatinėmis ligomis, musmirių užpilu trinami sąnariai, skaudamos vietos.

„Žolinčių akademijos“ vadovės pastabos
„Žolinčių akademijos“ vadovė Danutė Kunčienė, užaugusi Klaipėdos krašte, mano, kad liaudies medicinoje dažniausiai naudota voveraičių užpiltinė. Gretimuose miškuose voveraičių netrūko, tad mama ir močiutė kiekvienais metais pasidarydavo voveraičių užpiltinės. Pasak D. Kunčienės, jas to buvo išmokę žydai, voveraitės net vadintos žydų grybu – jie jas vertino, noriai pirko ir valgė. Kodėl? Kai D. Kunčienė to klausė mamos, ši jai nurodė ir priežastį – nes jų nepuola kirminai. „Jeigu voveraitės turi kažkokių medžiagų, kurios nepatinka parazitams, tai valgant šiuos grybus tos medžiagos patenka ir į mūsų organizmą, patekusios nepatinka ir mūsų organizmo parazitams.“


Pasak pašnekovės, voveraites užpildavo degtine, o jų ištrauką naudodavo nuo parazitų, jos duodavo turintiems kirmėlių, tiems, kurie blogai valgo, yra nubalę – esą tai tikėtini kirminų požymiai.
Tiesa, šio vaisto dozuodavo labai atsargiai, paaugusiems vaikams po kelis lašus, paaugliams ir suaugusiems – po 10–15 voveraičių ištraukos lašų prieš valgį šaukštui vandens.
Kitas dažnai gydymo tikslais vartotas grybas – paprastoji poniabudė. Jaunas vaisiakūnis būna vištos kiaušinio formos ir dydžio, išorėje baltas, pusiau išlindęs iš žemės. Vaisiakūniui subrendus, luobelė pratrūksta, ir iš „kiaušinio“ išauga baltas raukšlėtas kotas, kurio viršūnėje yra varpelišką akytą struktūrą turinti kepurėlė. Ją dengianti gleivėta žalsvai ruda sporų masė skleidžia nemalonų dvėselienos kvapą.
D. Kunčienė prisiminė, kad jos mama poniabudės užpilą pradėjo naudoti po to, kai jį išbandė gydydama skaudančią karvės koją. Ši labai šlubavo, o paprastosios poniabudės antpilo kompresai padėjo.

Mokslininko komentaras
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos darbuotojas dr. Jonas Kasparavičius:
Informacijos apie medicininius grybus yra labai daug. Deja, žinių apie mūsų liaudies mediciną išlikę nedaug, dažnai galima tik daryti prielaidą, kaip ir kokie grybai buvo naudojami pagal aplinkinėse šalyse išlikusius duomenis.
Pavyzdžiui, rusiškoje literatūroje galima rasti informacijos, kad lietuvių liaudies medicinoje buvo naudojamas piengrybis grūzdas. Galima spėti, kad juo galėjo gydyti tuberkuliozę, inkstų akmenligę, gal ir kitas ligas, nes grūzdo, kaip ir kai kurių kitų piengrybių, vaisiakūniuose esantys cheminiai junginiai pasižymi uždegimą slopinančiomis ir baktericidinėmis savybėmis.
Jeigu kas nors ieško paprastosios poniabudės, paprastosios arba raudonosios musmirės, beržo grybo arba įžulniojo skylenio, gali drąsiai spėti, kad jų prireikė onkologiniams ligoniams, nors kažkada jais buvo gydyta daug daugiau ligų. Paprastosios poniabudės spiritinį ekstraktą gerdavo nuo pilvo skausmų ir inkstų ligų, podagros, juo įtrindavo skaudamas vietas. Šviežias dėdavo ant žaizdų. Tam dažnai naudodavo ir antpilą. Yra žinių apie paprastosios musmirės vandeninių ekstraktų naudojimą esant ūminėms ir lėtinėms reumatizmo ir artrito formoms, įvairioms odos ligoms. Šiuolaikiniais chemijos metodais (!) buvo išskirtos ir vėžį veikiančiu aktyvumu pasižyminčios medžiagos. Dabar musmirės ištraukos ir tabletės kartais vartojamos nuo galvos skausmo, aterosklerozės, širdies spazmų. Iš jos specialiais būdais apdorotų vaisiakūnių išskirtų medžiagų buvo net sukurta kosmetikos gaminių odos priežiūrai. Dėl įvairių priežasčių paprastąją musmirę mielai ėda ir įvairūs gyvūnai, ypač porakanopių būrio.
Beržo grybas arba įžulnusis skylenis turi antikancerogeninių junginių, pasižymi stimuliuojamuoju, tonizuojamuoju poveikiu. Vėžio visiškai sunaikinti ar sustabdyti jis negali, tačiau pristabdo jo vystymąsi ir pagerina ligonio būklę.


Palyginti su minėtais grybais, voveraitės gydymo tikslais vartotos palyginti retokai. Taip, kai kur jos vartotos kaip antihelmintinis vaistas (paprasčiau sakant – nuo kirminų).
Voveraitės, taip pat žaliuokės ir rudojo piengrybio ekstraktai kartais naudoti pūliuojančioms žaizdoms gydyti, dabar jau nustatyta, kad jie naikina jas sukeliančius stafilokokus.
Tačiau nevertėtų daug valgyti šviežių voveraičių, nes jose yra medžiagų, tirpdančių eritrocitus, arba raudonuosius kraujo kūnelius. Verdant šios medžiagos suyra. Beje, voveraitės – vaisiakūniai, nors ir retai, bet kirmija. Aišku, nepalyginti su baravykais. Taip yra todėl, kad jos sintetina daug vabzdžiams kenksmingų medžiagų arba, atvirkščiai, jose nėra tam tikrų gyvybiškai būtinų jų vystymuisi medžiagų.


Yra daug grybų, kurie mažina cukraus kiekį kraujyje. Iš jų paminėtini tokie daugeliui gerai pažįstami grybai, kaip gauruotasis mėšlagrybis ir dvisporis pievagrybis.
Lietuvoje gydymo ir įvairiais kitais tikslais buityje buvo naudotos ir įvairios ant vietinių medžių rūšių augančios pintys, taip pat iš Rusijos pirkdavo ant maumedžio augančius grybus – vaistingąsias maumpintes. Jos buvo ir tebėra populiarios Kinijoje ir Europoje, o dabar ir Šiaurės Amerikoje. Tai susiję su visame pasaulyje labai padidėjusiu tradicinės kinų medicinos populiarumu. Kai kurios jų veikliosios medžiagos dabar yra sintetinamos dirbtiniu būdu. Šio grybo nuoviru gydydavo įvairius sumušimus, astmą, tuberkuliozę, geltligę, stabdydavo kraujavimą ir kitus negalavimus.

Į viršų