facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pirmieji žolininkai buvo ne tiek atidūs mokslininkai, kiek smalsūs gamtos stebėtojai. Gyvendami kaime jie puikiai išmanė, kada sėti, kada auginti ir kada imti derlių. Gyvūnai gelbėdamiesi nuo kurio nors skausmo instinktyviai pakramsnoja kai kurių augalų. Tai paskatino pirmuosius žolininkus juos pamėgdžioti. Smalsūs gamtos tyrinėtojai sekdavo, kada ir kodėl gyvūnai kramto vienokias ar kitokias žoleles, lapus ar žievę, ir kaip tai juos veikia. Instinktas padėjo gyvūnams išgyventi ir patiems gydytis gamtoje esamais augalais. Pavyzdžiui, ganykloje ieško čiobrelių kerų sutrikus jų skrandžio veiklai arba virškinimui.

Stebėdami gyvūnus anų laikų smalsuoliai pagaliau patys išbandė čiobrelių gydomąją galią. Ir iš tikrųjų kvapnioji žolė padėjo nuo skrandžio ir žarnyno sutrikimų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad čiobrelyje gausu uždegimą slopinančių ir antibakterinį poveikį turinčių veikliųjų medžiagų.

Vokiečių egiptologas Georgas Ebersas 1873 metais įsigijo 1550 m. prieš Kristų datuotą žinyną apie gydymo meną senovės Egipte, vadinamąjį Eberso papirusą. Jame pateikta 700 vaistažolių, nurodyta, kaip gaminti tepalus, trauklapius, pastiles, piliules bei akių lašus.

„Kiekvienai ligai gydyti rasime vaistažolę“, - tvirtino Paracelsas (1493-1541). O mūsų senoliai sakydavo: „Dievas paskyrė po vieną vaistažolę vienai ligai gydyti“.

Tokias mintis apie vaistažoles ir jų gydomąją galią galima rasti Andrea Anna Cavelius Birget Frohn knygoje „Liaudies gydymo menas. Gydymas gamtos galiomis“.

Gydomųjų augalų veikliosios medžiagos

* Vitaminai, mineralinės medžiagos ir mikroelementai. Labai reikšmingi ląstelėms atkurti ir gyvybiškai svarbioms medžiagų apykaitos funkcijoms. Kadangi organizmas jų nepasigamina, jų turime gauti su kasdieniu maistu

* Rauginės medžiagos. Jų poveikis sutraukiantis, patekusios į skrandį kartais jį dirgina, nes gleivinėse arba sužeistose odos vietose įsikūrusios bakterijos netenka maitinamosios terpės

* Karčiosios medžiagos. Esama trejopų karčiųjų medžiagų. Amara tonica - skatina skrandžio sulčių ir seilių išsiskyrimą. Amora aromatica – gerina virškinimą, kepenų ir tulžies pūslės veiklą, naikina bakterijas ir parazitus. Amora acria – stiprina kraujotaką. Karčiosios medžiagos gali būti nuodingos

* Glikozidai. Daug cukraus turinčios, stipriai veikiančios medžiagos – dažnai nuodingos, jos daug kur vartojamos

* Eteriniai aliejai. Eteriniais jie vadinami todėl, kad jų veikliosios medžiagos yra labai lakios ir netirpsta arba blogai tirpsta vandenyje. Kvapiųjų aliejų poveikis priešuždegiminis arba uždegimą slopinantis, jie skatina gleivių išsiskyrimą, naikina bakterijas, dezinfekuoja, stiprina skrandžio  ir žarnyno traktą, kepenis, tulžies pūslę, varo šlapimą ir atpalaiduoja spazmus

* Silicio rūgštys. Daugiausia jų yra asiūklių šeimos augaluose ir žolėse. Stiprina odą, plaukus ir nagus

* Saponinai. Atskiestos vandeniu šios veikliosios medžiagos putoja, skatina gleivių išsiskyrimą, varo šlapimą, vimdo

* Gleivės. Apsaugo gleivines ir žaizdas, slopina dirginimą ir laisvina vidurius

* Alkaloidai. Tai yra gydomieji nuodai, todėl iš augalų, turinčių šių veikliųjų medžiagų, arbata neruošiama. Tačiau kartu su kitomis augalų gydomosiomis medžiagomis jie sustiprina gydomąjį poveikį

Gydomąją galią turi augalų sudėtinės medžiagos. Tačiau reikia nepamiršti: augalai gal gydyti, bet netinkamai dozuojami – ir nuodyti.

Parengė Liudvikas RULINSKAS

Į viršų