Tačiau prieš 16 metų, 1996 sausio 27 dieną, sustojo jos širdis.
Prisimenant daktarę E. Šimkūnaitę pateikiame įvairių žmonių prisiminimus apie jos gyvenimą, mokslus ir darbinę veiklą.
Sausio 27 dieną suėjo 16 metų, kai mirė profesorė habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Tikra Lietuvos žiniuonė, žolininkė, botanikė, geografė, vaistininkė, etnografė.
Ji buvo savito charakterio, stiprios valios, geros širdies žmogus, mokėjo istorijų, nutikimų, legendų, burtų, užkeikimų, vaistažolių receptų, kad susirinkusieji amo netekdavo besiklausydami.
Botanikos instituto direktorius Romas Pakalnis yra pasakęs, kad „Lietuvoje buvo tik du žmonės, kurių paskaitų buvo klausytasi iki apalpimo. Tai kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas ir Eugenija Šimkūnaitė“.
Ir kitų apie ją rašiusių, ją pažinojusių žmonių atsiminimai visada šilti, giedri, persunkti humoru ir pagražinti nutikimų. Baigiantis XX-ajam amžiui, profesorė E. Šimkūnaitė kartu su vaistininku rašytoju Antanu Vienuoliu Žukausku buvo įrašyta tarp šio šimtmečio 100 iškiliausių Lietuvos žmonių – tik dviese iš vaistininkų.
Eugenija Šimkūnaitė nesilaikydavo nustatytų normų ir cenzūros draudimų, buvo atidi žinių trokštantiems žmonėms. Ypač prastuoliams, turėjo nedraugų neprietelių tarp aukštų mokslininkų, bet nepasidavė. Triuškino pipirais pabarstytu, karčiais pelynais apkaišytu žodžiu. Ilgamete patirtimi - jų pseudomokslą. Ji buvo nepralenkiama mokslo populiarintoja. Visas profesorės gyvenimas praėjo lipant mokslo laiptais aukštyn ir vis labiau gilinantis, įsiklausant į Lietuvos gamtą. Nors ji gimė 1920 metų kovo 11 dieną Novorosijske, Krasnodaro krašte, tačiau visą gyvenimą praleido Lietuvoje. 1941 metais baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Jai buvo suteikta provizorės kvalifikacija. 1942–1947 metais dirbo Vilniaus universitete, 1949–1955 metais - Mokslų Akademijos Biologijos institute. 1955–1957 metais - Sąjunginiame vaistingųjų ir aromatingųjų augalų institute, 1947–1949 ir 1957–1975 - Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiojoje farmacijos valdyboje. 1972 metais apgynė biologijos daktarės disertaciją. 1978 metais išėjo į pensiją.
Eugenija Šimkūnaitė visą savo gyvenimą paaukojo liaudies medicinai, kraštotyrai ir vaistininkystei. Ji buvo paveldėjusi gilią gamtojautą ir nebandė taikytis prie civilizuoto pasaulio, gyveno pagal savo normas. Gamta jai buvo guodėja, ramintoja, skatino išlikti padoriu žmogumi.
Ji norėjo padėti kiekvienam, jos pagalbos prašančiam žmogui. Bet visada įspėdavo: „tik vieno neprašykit: iš durno razumną padaryti. Ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiimu ir nesiimsiu...“.
„Profesorė, kuri nemokėjo... daugybos lentelės“, taip apie vieną iškiliausių žmonių Lietuvos farmacijos istorijoje, profesorę Eugeniją Šimkūnaitę, kalbėjo jos ilgametė kolegė, socialinių mokslų daktarė Regina Žukienė per garsios vaistininkės, žolininkės 80-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Vilniaus teatro ir kino muziejuje. Žinoma, toks apibūdinimas nė trupučio nesumenkina žinomos mokslininkė, eruditės, liaudies medicinos puoselėtojos, archeologės ir tautosakininkės asmenybės žavesio, o tik praturtina jos portretą dar vienu spalvingu, kitokiu nei visų, potėpiu...
Žmonės iki šiol atsimena habilituotos daktarės ir vaistininkės Eugenijos Šimkūnaitės darbus skirtus Lietuvos vaisininkystei, neseniai Pakruojyje pradėta gaminti 16-os vaistažolių arbatos mišiniai, pavadinti E. Šimkūnaitės vardu. Dr. E. Šimkūnaitės žolelių arbatos - tai daktarės sukauptas žinių lobynas.
Profesorė E. Šimkunaitė nuo sunkios ligos mirė prieš 15 metų. Palaidota gimtųjų Tauragnų kapinėse, Utenos rajone, greta artimųjų. Minint 80-ies metų jubiliejų, prie namo Lazdynuose, Vilniuje, kur ji gyveno, ir dabar veikia memorialinis muziejus, atidengta atminimo lenta. Jos vardo labdaros ir paramos fondas remia farmacijos studentus. Prie jos kapo Tauragnuose, vykdant jos paskutinę valią auga pasodinta vyšnia.
Dr. E. Šimkūnaitę prisimenant skaitome kolegų, bendradarbių ir ją pažinojusiųjų atsiminimus: „Žiniuonė lieka su mumis“, „Pirma ir paskutinė“, „Vyriausioji žiniuonė jau nebepatarinės“, „Žiniuonė apie save paliko tiktai linksmus prisiminimus“, „Žiniuone, mums visada ir visur jūsų stigs“, „Ji gyveno žmonėms“, „Gesė...“, „Kas paveldi žiniuonės galią“, „Norėjo būti ragana“ ir daugelį kitų.
Dr. E. Šimkūnaitė ne vieną kartą lankėsi įvairiuose renginiuose Šiauliuose, susitikimuose su miesto žmonėmis ir gydytojais bei farmacininkais, konferencijose, miesto šventėse.
E. Šimkūnaitė save vadino „ragana“ pramogai „paburdavo“ iš augalų, tačiau Lietuva ją vadino Žiniuone.
Jau 16 metų gyvename be Lietuvos žiniuonės ir „raganos“.
Tegul šviesiajai profesorės asmenybei amžinai žydi stebuklingas Jos numylėtas paparčio žiedas. Galbūt dar atsiras jos pasekėjų, norinčių pamatyti pelkėse ašarojančios saulašarės, raudonosios gyvatės šaknies, smėlio besisiurbiančios.
Neseniai knygynuose pasirodė V. V. Praninsko knygutė „Brangiausia vaikystės pamoka“. Šios knygos herojai yra žymūs Lietuvos rašytojai aktoriai, dainininkai, dailininkai, mokslininkai, menininkai, politikai, dvasininkai. Čia yra parašytos ir žolininkės, etnografės habilituotos gamtos mokslų daktarės ir vaistininkės E. Šimkūnaitės mintys apie brangiausią vaikystės pamoką.
Parengė Liudvikas Rulinskas
