facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nuo neatmenamų laikų lietuviui beržas – ne tik medis, teikiantis pavėsį ir grožį, bet ir artimas jo sielai „svyruonėlis“. Berželis dažnai minimas liaudies kūryboje: dainose, tautosakoje, pasakose, savo eilėse jį apdainavo poetai.

Beržas apvalo sielą ir padeda iš organizmo išvalyti susikaupusias nereikalingas medžiagas. Gal todėl taip gera prie jo prisiglausti. Taip pat manoma, kad beržas padeda organizmui ilgiau išlikti jaunam.

Apie visiems gerai pažįstamą Lietuvos miškų ir laukų medį beržą yra sudėta daug eilių, parašyta daug dainų. Atėjus pavasariui mėgstame kiekvienas atsigerti jo syvų – sulos. Tačiau augalas ne tik atgaivina žmogų savo sultimis, jis turi ir daugiau gydomųjų savybių.

Beržas – atgimstančios gamtos gyvenimo ir pasaulio medis. Beržo energetinis spinduliavimas sužadina žmogaus energetinį lauką, veikia gaivinamai, išvaro blogą nuotaiką, susierzinimą, depresiją ir nerimą. Beržo gydomoji galia atveria sielą kūrybai, ištirpdo sielos ir kūno sukietėjimus, tvarko medžiagų apykaitą, švelnina ir gydo odos ligas, o masažuojant beržo energija gydomas artritas, podagra ir reumatas, reguliuoja skysčių apykaitą, skatina šlapimo pūslės, inkstų ir odos veiklą, teigiamai veikia esant padidėjusiam cholesterolio kiekiui. Hildezgardas von Bingenas vadino beržą „laime“.

Liaudies kūrybos lobyne yra tokia graži mintis: „Vienas medis keturis darbus nudirba: pirmas darbas – pasaulį apšviesti; antras – verksmus raminti; trečias – ligonius gydyti, ketvirtas - švarą palaikyti“. O atsakymas, pasirodo, labai paprastas – tai visų mėgstamas, dainose apdainuotas beržas. XIX a. išleistame „Miškų žodyne“ rašoma: „Yra daug augalų, kurie ūkyje teikia gerokai daugiau naudos nei beržas. Tačiau nė vienas iš jų negali prilygti beržui panaudojimo sričių įvairove“.

Reikėtų rasti laiko nors vieną kartą per savaitę pasivaikščioti beržyne. Ne tik prisikvėpuosite gryno oro, pailsės akys gėrėdamosi nuostabiais gamtos vaizdais, bet ir pasisemsite energijos iš beržyne augančių augalų, įgysite naujų psichikos jėgų.

Laimingas žmogus, mylintis medžius – didelius, laisvus, augančius nuošaliau nuo kasdienio bruzdesio. Visa, kame slypi laukinė gamtos dvasia, yra tarsi arčiau Visatos, paklūsta dvasiniam begalybės ritmui. Todėl ir laimingas žmogus, ištikimai mylintis medžius ir augalus, vertinantis paukščius ir žvėris kaip sau lygius, suvokiantis, kad už tą meilę ir iš jų gauna atlygį.

Taip apie beržą gražiai ir nuostabiai rašo Anatolijus Malovičko knygutėje „Beržas gydo beveik viską. Viskas apie gydomąsias beržo savybes“.

Kovo mėnesį beržyno oras turi neįtikėtiną gydomųjų galių. Mokslininkai nustatė, kad jame visiškai nėra mikrobų. Jis skatina greitesnį cholesterolio „sudeginimą“ organizme, o tai labai svarbu sergantiesiems ateroskleroze, kraujagyslių bei onkologinėmis ligomis.

Iš karto po pirmųjų atlydžių pabyra pavasarinės beržų „ašaros“: pažeidus beržo kamieną tuo laikotarpiu, kai brinksta pumpurai ir rengiasi skleistis lapai, iš jo teka sula.

Vis labiau tirpsta sniegas. Jau matosi rugių želmenys. Račiukais puošiasi blindės, atokaitoje pražysta šalpusnis. Jau galima atsigerti beržų ir klevų sulos. Upėse ir ežeruose beveik suskilinėjo ledas. Tai kovas – pirmasis pavasario mėnuo. Nors rytai dar šalti, tačiau įdienojus dangus žydrėja – jis mums padovanoja trečdalį saulėtų dienų, tačiau kovo orai būna labai permainingi.

Pavasariop, baigiant nutirpti sniegui, kai dar ankstyvas pavasaris, berže daroma trikampė, smaigaliu žemyn nukreipta išpjova ir į ją įstatomas išdrožtas iš medžio ar tiesiog tošinis snapelis, iš kurio netrukus pradeda kapsėti vertingos beržo sultys – sula. Kad nesužalotume medžio, sultims baigus tekėti žaizdelę reikia užtepti pušų derva, kuo nors užklijuoti arba užkimšti mediniu kamščiu.

Sulos negalima tekinti iš plonų berželių. O tik iš 25-30 cm skersmens beržo per parą gali pritekėti 3-4 litrai sulčių.

Ankstyvoje pavasario suloje yra fruktozės, organinių rūgščių, daug įvairių vitaminų bei mikroelementų ir kitų vertingų medžiagų. Kadangi sula greitai genda, kad ji ilgiau išliktų, laikoma sandariai uždarytoje šaltoje vietoje. Konservuota beržų sula nepraranda vertingų savybių.

Atsigerkime ir kovo sulos. Šis gėrimas – tarsi vaistas, padedantis iš organizmo pašalinti susidariusius akmenis, druskas, toksinus, šlakus. Sula padeda ir nuo inkstų akmenligės pabėgti. Anot senolių, ji pagerina sergančiųjų tuberkulioze, reumatu savijautą, stiprina organizmą, gerina medžiagų apykaitą. Suloje yra nemažai geležies, vario, kalio, kalcio.

Lietuvoje tekinama beržų ir klevų sula. Klevų sula pradeda tekėti anksčiau nei beržų, be to, ji yra saldesnė, joje yra apie 4 procentai cukraus.

Beržų ir klevų sula pradeda bėgti pavasarį, kai naktimis jau nebūna didesnių šalnų, o dieną šviečianti saulė kaitina plikas medžių šakeles. Norėdami gauti švarios, geros sulos, būtina pasirinkti sveiką klevo arba beržo kamieną, tik reikia pasistengti skaudžiai nesužeisti medžio. Antra – ne pro šalį būtų indą, į kurį bėga sula uždengti tankiu tinkleliu, kad nepatektų saldumą mėgstančių vamzdžių, vėjas neprineštų lapų, medžių šakelių.

Sula paprastai teka 2-3 savaites, per kurias iš suaugusio beržo galima prisileisti iki 10 kibirų sulos, nepadarant medžiui jokios žalos.

Sula – medžio kraujas. Kai žmogus duoda kraują, medikas atsargiai įduria adata ir laikosi griežčiausių reikalavimų, nes tą kraują reikės perpilti kitam žmogui, kad jis pasveiktų ir galėtų toliau gyventi, dirbti. Taip ir medis, leidžiant sulą būtina pasirūpinti, kad nepakenktume medžiui.

Norėdami ilgiau turėti gardaus gėrimo, senovės lietuviai sulą raugindavo. Užraugtą ar grūdais ir kitais priedais pagardintą sulą statinaitėse išlaikydavo 3-5 mėnesius. Geriausia ją konservuoti, žinoma, pasitarus su specialistais.

Literatūroje sutinkame, kad Levas Tolstojus rašė: „Jeigu žmonės valgytų tik labai išalkę, maitintųsi paprastu, švariu ir sveiku maistu, jie nežinotų, kas yra ligos, ir jiems būtų lengviau valdyti savo sielą bei kūną“.

Reikėtų prisiminti mūsų senolių ir tėvų patarles apie pavasarį: „Pavasario diena brangesnė už rudens savaitę“, „Pavasarį ir šluotražis kruta“, „Pavasario laikas – dirba ir senas, ir vaikas“, „Ir smarkiausia žiema bijo pavasario“, „Linksmas kaip pavasaris, turtingas kaip ruduo“ ir t. t.

Artėja laikas, kai diena susilygina su naktimi, netrukus pradės tekėti ir sula, neatsisakykime jos paragauti.

Beržas ir jo sula sustiprina kūną ir sielą.

Parengė Liudvikas RULINSKAS

Į viršų