Psichodramos psichologė terapeutė Rasa Slonskienė pastebi, jog tie vaikai, kurie nuo mažens neskatinami pasitikėti savimi, keičiasi sunkiai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Laikysena, kūno kalba, žvilgsnis - barometras, padedantis pastebėti atstumtąjį, nors jis pats apie tai ir nekalba. Gyvenimas mokykloje šiandien išties sudėtingas. Toje pačioje klasėje mokosi skirtingų tikėjimų, įvairių tautybių, skirtingų pažiūrų ir socialinių sluoksnių atžalos. Tarpusavio bendravimo problemos dažniausiai sprendžiamos tik tada, kai kyla muštynės, o gal net ir  įvyksta savižudybė. 

 
„Aš mokausi aštuntoje klasėje. Net neprisimenu, kada viskas prasidėjo, gal net ir pradinėse klasėse. Taip yra, kad mūsų klasėje mokosi 23 moksleiviai. Berniukų yra porinis skaičius, o mergaitės vienos trūksta. Tad aš visada lieku sėdėti viena. Net ir tą dieną, kai mergaičių yra neporinis skaičius, vis tiek taip nutinka, kad mergaitė geriau sėdi su kitu berniuku, kurio suolo draugo nėra klasėje, nei su manimi. Aš mokausi gerai, bet esu drovi, jaučiuosi atstumta. Gal man geriau devintoje klasėje išeiti į gimnaziją ir nebesimokyti savo klasėje? Bet gaila, nes mokausi nuo pirmos klasės, o draugių neturiu.
Edita G.

Situaciją komentuoja Juliaus Janonio gimnazijos psichologė Rasa SLONSKIENĖ:

„Tada, kai į mokyklos psichologo kabinetą ateina moksleivis, kuris klasėje yra atstumtasis, klausti jo apie problemas nebereikia - jo laikysena, kūno kalba, žvilgnis išduoda tai, ką tenka jaunam žmogui kęsti kasdien. Jis bus nepasitikintis savimi, įdėmiai apsižvalgo kitoje aplinkoje, yra labai priklausomas nuo savo „aš” atvaizdo, kurį pats ir sukuria.

Tuomet, kai vaikas nepasitiki savo išvaizda, retai lieka nepastebėta bendraamžių. Aplinkiniai nepasitikintį savimi dažniausiai ignoruoja. Gyvenimas rodo, jog net panašiai atrodantys bei turintys panašų fizinį trūkumą vaikai kolektyve jaučiasi skirtingai. Pavyzdžiui, gali būti kolektyve du viršsvorio turintys moksleiviai. Deja, vienas jų yra mėgstamas ir gal net lyderiaujantis, o kitas - atstumtas.

Akivaizdu, jog taip nutinka ne dėl išorės. Atstumiamas vaikas dėl savo elgesio, kuris atsinešamas iš namų. „Tu mažiau valgyk, būsi storas.... Baik kimšti, kaip tu atrodai... Neberyk, juk ir taip esi baisus ”, - kala tėvas savo sūnui ir įkala į galvą kūniškumo kompleksą ir nuolatinę baimę, kad dabar, kai jau jis nemažai privalgė, kas nors pastebės ir juoksis. Taip ir nutinka. O kitą tėtis po sočių pietų kviečia pasportuoti, padirbėti lauke, nes gerai turėti daug jėgos, o ypač - svorio. „Tokiam visi pavydi ir visi gerbia”... - pokštauja gimdytojai. Ir vaikas nežino jokių pavojų, kokie gali persekioti dėl to, kad jo kūno masė skiriasi nuo daugelio. Nes tai, jo manymu, net pranašumas, todėl jis visada energingas, aktyvus ir linksmas. Nes puikiai žino, kad gero žmogaus ir turi būti daug...

Juk niekas mokykloje nesistebi, kai specialių poreikių turintis vaikas, pavyzdžiui, su judėjimo negalia, nešiojamas draugų laiptais, nes pats nespėtų į pamoką ir nuolat vėluotų. O kitas ir sveikas, ir gražus, tačiau liūdnas ir vienišas.

Nuo ko tai priklauso? Trumpai galiu pasakyti, jog šaknų reikia ieškoti ir šeimoje, ir klasėje, ir mokykloje. Tai, kad jūs klasėje niekada neturite savo poros, problemos reikėtų ieškoti ne „blogoje” klasėje, ne nedraugiškame ir piktame kolektyve, bet namuose. Dažniausiai šeimoje nėra tvirto pasitikėjimo savimi. Mes su kitais dažniausiai elgiamės taip, kaip vaikystėje suaugusieji elgėsi su mumis. Jei jie vaiko neskatino būti savimi patenkintu ir mokančiu bendrauti, bet vis liepdavo likti namie, nelįsti į akis, geriau jau patylėti, tai ir klasėje tokiam atrodys, jog geriau tegu kalba ir veikia kiti, o jis tyliai pabus suole.

Ypač dažnai atstumtuoju klasėje tampa ir toks, kurio tėvai neskatino laikytis higienos. Gali netoleruojamu tapti ir toks, kuris, vos ištaręs žodį, parausta. Kitas kramto nagus, mikčioja.
Tačiau yra ir tokia grupė moksleivių, kurie patys stengiasi būti išskirtiniai ir demonstratyviu elgesiu, išskirtine apranga, keista šukuosena tyčia siekia išskirtinumo. Toks yra nemėgstamas ir toliau elgiasi demonstratyviai, iššaukiančiai, trukdo klasei.

Džiaugiuosi, kad papasakojote apie savo problemą, nes retai vaikai patys kalba apie tai, kad jaučiasi atstumti. Ir taip nutinka dėl to, kad patys suaugusieji retai rimtai žiūri į tokią problemą. Vienam, kuris klasėje nuolat kumščiuojamas, tėvas patarė duoti atgal ir šis suaugusiojo patarimo niekada neieškos. Nes tas, kuris mušamas, neišdrįs mušeikai kirsti atgal. Kitas nuolat pravardžiuojamam vaikui patars nekreipti dėmesio, nes tai - tik pokštas. „Ir mes vaikystėje taip juokaudavome” - „nuramina” atžalą.

Tam, kuris patiria agresiją, reikia mokytis spręsti konfliktą taikiai. Aš dirbdama su atstūmimą patiriančiu vaiku taikau psichodramos techniką, kuri, pastebiu, labai efektyvi. Tokiu atveju, kai klasėje yra agresiją patiriantis vaikas ir agresorius, pagalbos reikia abiem. Ypač veiksmingas darbas, kai abu vaikai kabinete lankosi drauge. Patariu pasikeisti vaidmenimis - tas, kuris agresorius, „tampa” atstumtuoju, o atstumtasis - agresyviu draugu. Tuomet, kai vaikas patenka į kito kailį ir supranta, ką reikia iškęsti kitam, keičia ir savo elgesį su klasės draugu.
Dažniausiai dėl patyčių kenčiama nuo 8 iki 11 metų. Vėliau patyčios silpnėja. Tai susiję ir su augančiu vaiko pasitikėjimu savimi, su aplinkinių tolerancijos didėjimu, kurį skiepija daugelis pedagogų, ugdo šeima ir visuomenė.

Jei iki aštuntos klasės dar nepavyko susirasti draugės, keisti klasės tikrai nepatariu. Jums adaptuotis naujame kolektyve gali būti nelengva. Tačiau tame pačiame kolektyve laikas pritapti. Pirmiausia nereikia išsiskirti iš kolektyvo dėl to, kad grupėje žmonių nėra nė vieno artimo žmogaus. Apsižvalgyk aplinkui ir pastebėsi, kad ne viena mergaitė ar berniukas stovi viena, nors nėra nei atstumtoji, nei nemėgstama kitų. Tad ir tu stenkis nebūti viena: eik būryje, kai visi eina į valgyklą, stovėk būryje, kai visi renkasi prie rūbinės, nelik viena nei prie tualeto durų, nei bibliotekoje. Tačiau akis į akį stenkis nesusidurti su tais, kurie linkę pasijuokti, pasišaipyti. Išvengdama komentarų nebeatkreipsi kitų dėnesio ir pati jausiesi geriau.
Viena savo problemos neišspręsi, nes reikia mokytis pasitikėti savimi, nebijoti garsiai reikšti savo nuomonę, nebijoti prieiti prie patinkančio žmogaus ir pasiūlyti draugauti. Šios savybės išugdomos, tik reikia norėti keistis ir apie savo problemą pasakyti tėvams. Geriausia, kad drauge su tėveliais nueitumėte pas psichologą, nes dažniausiai ir jūsų mama ar tėtis kenčia dėl tos pačios problemos - yra arba vaikystėje buvo atstumtasis. Keletą metų tenka bendrauti su tuo pačiu žmogumi, kol atstumtasis pasijunta turįs savyje tokių savybių, kurių dėka gali jaustis  ne tik visaverčiu kolektyvo nariu, bet ir pavyzdžiu kitiems.

Užrašė Zita KATKIENĖ

Dažnas baiminasi kalbėti apie savo problemas, nes bijo būti išjuoktas ir pažemintas tų, kurie ir taip jau atstūmė. Atviri ir drąsūs galite jaustis, kai savo problemas, kylančias klasėje, namuose, kieme, varginančias bendraujant su šeimos nariais ar mylimaisiais,  patikite patyrusiam psichologui, puikiai žinančiam vaikų psichologinio klimato vėjus ir skersvėjus. Kreipkitės į „Šiaulių naujienų” redakciją, telef. 52 38 40 arba rašykite el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. „Sveikatos kodas” kreipsis į specialistus, galinčius padėti įveikti net ir pačius sunkiausias moksleiviško gyvenimo problemas.