Vaistinis valerijonas (Valeriana officina) – daugelio žinomas augalas. Tik ar viską  žinome apie jį?

Renkama žaliava: valerijono šakniastiebis su šaknimis.

Žodis „valerijonas“ yra kildinamas iš lotyniškojo „valere“ - reiškia būti sveikam, stipriam.

Valerijonas yra mūsų krašto augalas. Jis sutinkamas gana dažnai pievose ir krūmuose. Tačiau pagrindinė šio augalo teikiamos vaistinės  žaliavos masė gaunama iš kultūrinių valerijonų.

Daugelis botanikų  laiko vaistinį valerijoną daugiamečiu augalu. Tačiau pagal doc. E. Kanopką ir doc. J. Dagį derėtų jį priskirti prie dvimečių augalų.

Vaistinio valerijono žiedai – smulkūs, gausingi, balti arba rausvi. Vaisius –  kiaušiniškai pailgas, suplotas lukštavaisis.

Tinkamiausia dirva valerijonui auginti yra lengva, smiltinga, bet puveninga ir vidutiniškai drėgna.

Valerijonai dauginami iš šviežiai surinktų sėklų, sėjama į  daržo daigynus iš rudens.

Vaistinio valerijono žiedai duoda daug medaus bitėms. Valerijonai žydi nuo birželio iki rugpjūčio, šaknys renkamos rugpjūčio-spalio mėnesiais.

Valerijonų  galima užsiauginti sode ar net vazonėlyje balkone.

Valerijonai – nuo seno žinomi vaistai, jų kvapas vilioja kates.

Medicinoje vartojamos tik valerijonų šaknys, todėl stiebus su žiedais reikia laikas nuo laiko nupjauti.

Senovės Graikijoje valerijonais pirmiausia buvo gydomi moterų negalavimai. Hildegardas fon Bingenas valerijonų skirdavo pacientams, besiskundžiantiems šonų diegliais ir podagros sukeliamais skausmais. Vėliau valerijonais pradėta gydyti silpnaregystė, galvos skausmai, kosulys, sužeidimai. Raminamasis augalų poveikis pastebėtas tik XIX amžiuje. Nuo tada liaudies medicina juos pripažino viena geriausių migdomųjų ir raminamųjų priemonių. Tai patvirtino ir mokslininkai.

Apie šio augalo gydomąsias savybes buvo žinoma dar senajame Egipte bei Indijoje. Kleopatra valerijonais barstė savo miegamąjį bei gėrė valerijonų arbatas. Buvo manoma, jog šio augalo aromatas veikia kaip afrodiziakas. Jis buvo mėgstamas ir senovės Graikijoje. O romėnų mokslininkas Plinijus valerijoną laikė puikiausia priemone mintims pažadinti. Visame Žemės rutulyje auga apie 200 šio augalo rūšių. Valerijonas tinka nuo nemigos, nerimo, virškinamojo trakto spazmams, kepenų bei tulžies latakų ligoms gydyti.

Tačiau gali pasitaikyti ir nepageidaujamų reakcijų: per dvi tris valandas po vartojimo atsiranda mieguistumas, dėmesio stoka. Žinoma, dėl to gali kilti sunkumų dirbant, vairuojant automobilį. Be pertraukos valerijono galima vartoti ne ilgiau kaip tris mėnesius.

Beje, reikėtų prisiminti, su kuriais vaistais nepatariama kartu vartoti ir valerijoną. Ypač atidūs turėtų būti žmonės, kuriuos vargina padidėjęs kraujospūdis, nes valerijonas didina kraujo krešumą. Be to, šio augalo nerekomenduojama vartoti susilpnėjus skydliaukės funkcijai, padidėjus slopinimui centrinėje smegenų žievėje, sumažėjus jautrumui įvairiems dirgikliams, ypač po traumų, skundžiantis sumažėjusiu kraujo spaudimu, taip pat susilpnėjus raumenų tonusu. Nepageidaujamų „partnerių“ sąraše yra ir antidepresantai, preparatai nuo viduriavimo, taip pat jonažolė ir visi preparatai, kurių sudėtyje yra šio augalo.

Valerijonai nors ramina, jie nesukelia mieguistumo, padeda susikaupti. Per dieną  po truputį reikia išgerti vieną puodelį šalto valerijonų  užpilo: vienam puodeliui vandens imama nuo pusės iki trijų arbatinių šaukštelių šaknų.

Dabar valerijonų  ekstrakto galima nusipirkti kiekvienoje vaistinėje. Jis vartojamas kaip raminamoji priemonė. Valerijonų šaknų yra daugelio vaistažolių mišinių sudėtyje.

Nors valerijonai yra švelniausias vaistas, tačiau juo piktnaudžiauti nevertėtų.

Parengė  Liudvikas RULINSKAS