Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistai ragina atkreipti visuomenės dėmesį į pasiutligės grėsmę žmonėms ir gyvūnams bei imtis visų apsaugos nuo susirgimo priemonių.

Kai yra pasiutligė?
Pasiutligė (lot. hydrophobia, angl. rabies, gr. lyssa,) – skiepais valdoma zoonozė, ūmi virusinė liga, kuri, pasiekusi klinikinės simptomatikos stadiją, visuomet yra mirtina dėl progresuojančios encefalopatijos (difuzinis galvos smegenų funkcijos sutrikimas). Pasiutligės virusai labai neatsparūs išorinėje aplinkoje, todėl užsikrečiama tik tuomet, kai pasiutlige sergančio gyvūno seilės patenka į žaizdą per pažeistą odą arba gleivines. Pasiutligės virusas labai jautrus išdžiūvimui, dezinfekcinėms medžiagoms, dėl šios priežasties viruso plitimas per išorinės aplinkos objektus beveik neįmanomas.

Iš pasiutligės istorijos
Pasiutligė – viena iš seniausiai žinomų žmonijai ligų, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima nuo priešistorinių laikų (V-IV a. pr. Kr.). Per šimtmečius daugelis skirtingų autorių (gydytojai, veterinarai, chirurgai, vaistininkai, poetai, filosofai) pasiutligę minėjo savo raštuose. Pirmą kartą pasiutligės liga užfiksuota 1930 m. pr. Kr. rašytiniame senoviniame rankraštyje. 1770 m. Van Sviten (Van Swieten) aprašė žmogaus pasiutligės paralyžiaus formą.  L. Pasterui (L. Pasteur) skiriami nuopelnai už  pasiutligės tyrinėjimą ir aktyvių imunizacijos priemonių rengimą. Šis garsus prancūzų biologas, mikrobiologas įrodė, jog pasiutligės virusas randamas pasiutusio gyvūno seilėse, liaukose, audiniuose, o dažniausiai – galvos ir stuburo smegenyse. L. Pasteras eksperimento būdu nustatė, kad perskiepijant „gatvės“ virusą, galima gauti naują, kurį pavadino fiksuotu (virus Fixe). Jis šiuo nauju virusu užkrėtė triušį, iš jo smegenų pagamino skiepus ir 1885 m. juos panaudojo žmonėms imunizuoti. Pirmasis nuo pasiutligės paskiepytas žmogus buvo berniukas Joseph Meister, kuriam įkando pasiutęs šuo. Berniukui išgyvenus, L. Pastero gydymas paplito po visą pasaulį. Šiame svarbiame žmonijai darbe L. Pasterui padėjo ir kiti mokslininkai: E. Ru (RouX), I. Mečnikovas, N. Gamalėja. Lietuvoje pasiutligės liga žinoma nuo senų laikų. 1897 m. gydytojas V. Orlovskis Vilniuje įkūrė Pastero stotį, kurioje buvo gaminamos vakcinos, skiepijami žmonės bei atliekami moksliniai tyrimai.

Kaip užsikrečiama pasiutlige?
Pasiutligė perduodama tiesioginio kontakto metu (įkandimas, įdrėskimas ar apseilėjimas), kai užsikrėtusio gyvūno seilės patenka į žaizdą. Įkandimas į nuogą kūną yra pavojingesnis nei per rūbus. Biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė Renata Jadlauskienė pabrėžia, kad ypač pavojinga, jei pasiutęs gyvūnas įkanda į veidą, nes inkubacinis periodas sutrumpėja ir didėja tikimybė susirgti pasiutlige. Retesni atvejai susirgti pasiutlige, jei seilės pateko į odos įbrėžimus, jungines ar gleivines.

Ligos eiga ir gydymas
Inkubacinis periodas gali būti nuo 12 dienų iki kelių mėnesių. Tai labai priklauso nuo potencialiai užsikrėtusio asmens amžiaus, virusio kiekio ir jo patekimo vietos (kuo žaizda arčiau galvos, tuo greičiau pasireiškia ligos simptomai), imuninės sistemos.

Pasak Biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistės Renatos Jadlauskienės, pirmieji pasiutligės simptomai panašūs į gripą, tai karščiavimas, temperatūra gali siekti iki keturiasdešimties laipsnių karščio, galvos skausmas, nuovargis, silpnumas, gali pykinti ar viduriuoti. Šie simptomai gali užtrukti apie savaitę. Ligai progresuojant pasireiškia ir kiti simptomai. Tipinės pasiutligės formos yra dvi: encefalitas su sujaudinimu (pasireiškia vandens, oro judėjimo baime, gerklų spazmais) ir paralyžius (pasireiškia progresuojančiu raumenų silpnumu be galvos smegenų pažeidimo požymių). Po neurologinių simptomų periodo, kuris trunka apie savaitę, ištinka koma, ir liga gali baigtis mirtimi.

Veiksmingo gydymo nuo pasiutligės nėra. Bet kokiam gyvūnui įkandus, Biuro specialistai rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, kuris, įvertinęs situaciją ir riziką užsikrėsti pasiutlige, gali skirti profilaktinį vakcinacijos kursą, kurį sudaro penkios vakcinos dozės.

Ką daryti, jei užpuolė gyvūnas?
Biuro specialistai rekomenduoja išsiaiškinti, ar gyvūnas buvo skiepytas nuo pasiutligės. Jeigu skiepytas, tai užsikrėsti pasiutlige tikimybės nėra. Jeigu gyvūnas neskiepytas ar benamis:

informuoti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinį padalinį apie įvykį dėl galimybės pagauti gyvūną karantinavimui ir stebėjimui;

skubiai ir tinkamai žaizdą nuplauti tekančiu vandeniu, galima naudoti muilą ar kitas dezinfekuojančias priemones, tačiau jos neužkerta kelio užsikrėtimo rizikai;

nedelsiant kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje gydytojas apžiūrėjęs ir įvertinęs situaciją gali skirti profilaktinę pasiutligės vakcinacijos kursą.

Šiek tiek faktų apie pasiutligę
Pasiutligė, kurios galima išvengti vakcinacijos dėka, yra virusinė liga apimanti daugiau nei 150 šalių ir teritorijų, išskyrus Antarktidą.

Šunys yra pagrindiniai žmonių pasiutligės sukėlėjai apimantys net 99 proc. visų pasiutligės perdavimo atvejų.

Lietuvoje laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija nuo pasiutligės vykdoma du kartus per metus: pavasarį ir rudenį. Sėkmingai vykdomos laukinių gyvūnų oralinės vakcinacijos nuo pasiutligės dėka paskutinis pasiutligės atvejis buvo užregistruotas 2015 m. prie pat Baltarusijos pasienio – usūriniam šuniui ir lapei.

40 proc. žmonių, kuriems įkando galimai pasiutęs gyvūnas, yra vaikai iki 15 metų.

Neatidėliotinas ir kruopštus žaizdų plovimas po tekančiu vandeniu su muilu po kontakto su įtariamai užsikrėtusiu gyvūnu yra būtinas ir netgi gali padėti išsaugoti gyvybę.

Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO), Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (OIE), Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) ir Pasaulinės pasiutligės kontrolės aljansas (GARC) įsteigė visuotinį  „Vieningi prieš pasiutligę“ bendradarbiavimą įgyvendinant strategiją „Pasiutligė: nulis iki 2030 m.“.

Parengta pagal Šiaulių VSB