facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

xJus  neramina artimo žmogaus polinkis svaigintis, o gal  jaučiate, kad  sunku atsispirti pagundai, nes pati ranka kas vakarą siekia taurelės. Šiaulių mieste jau veikia Priklausomybių konsultanto kabinetas, į kurį galima kreiptis anonimiškai, be gydytojo siuntimo. Konsultantė padės atpažinti priklausomybę ir su ja susijusias problemas, motyvuos keisti žalingus įpročius, padės rasti įstaigas, kuriose galima gauti gydymą ir pagalbą.

Apie priklausomybių konsultantų veiklą „Šiaulių naujienoms“ atsakymus pateikė Priklausomybių ligų specialistų asociacijos Etikos komisijos narys, sertifikuotas konsultantas instruktorius Deividas Smailys ir organizacijos atstovas spaudai Jonas Oškinis.

– Kokios srities specialistai dirba konsultantais?
– Priklausomybių konsultantais dirba specialistai, turintys platų išsilavinimo ir specialybių spektrą – nuo profesionalių psichologų iki pedagogų ar socialinių darbuotojų. Priklausomybių specialistus labiau vienija ne konkretus baigtas fakultetas, o ilgametė savanoriavimo patirtis priklausomybių srityje. Tai reiškia, kad Priklausomybės ligų specialistų asociacija ir jos konsultantai turi didelį bendrą „patirties duomenų banką“, kuriuo konsultantai dalijasi tarpusavyje, tobulinasi seminaruose ir grupėse. Aišku, gerus rezultatus šioje srityje lemia pirmiausia ne teorinės žinios, o nuoširdus atsidavimas savo darbui.

– Kad žmogus į konsultantą kreiptųsi, jis turi suprasti, kad yra problema. Kaip to įmanoma pasiekti?
– Tikrai ne kiekvienas žmogus, atvykstantis į kabinetą, supranta, kad turi priklausomybės problemą. Greičiau yra priešingai. Tai būna pastebėję jo artimiausi žmonės, giminės, bendradarbiai – žodžiu, visas pasaulis, išskyrus jį patį. Priklausomas žmogus dažnai problemą neigia ir (ar) sumaniai manipuliuoja aplinkiniais. Todėl priklausomybių konsultantas pirmiausia kviečia žmogų tiesiog pasikalbėti – tai pirmasis žingsnis, padedantis atpažinti savo būklę ir ją įvertinti.

Konsultaciniuose kabinetuose dirbame remdamiesi moksline metodologija, kurios pagrindas humanistinė psichoterapija. Terapijos centre – pats kenčiantis žmogus. Labai svarbus pirmas kontaktas su atvykusiu žmogumi – sukurti draugišką atmosferą ir kiek įmanoma sumažinti tą „išankstinį“ pasipriešinimą.

Pokalbio metu konsultantas pirmiausia klausosi. Jis gali savo būdais palaikyti pokalbį, o jį užbaigti tiksliu, atviru apibendrinimu. Mūsų tikslas išgirstus faktus paversti empatiškai priimamais jausmais, sukuriant ryšį, vedantį nuo informacijos apie priklausomybę iki realaus žmogaus noro keistis. Konsultantas turi padėti stiprinti nuostatas, padedančias įveikti visuomenės spaudimą vartoti, pavyzdžiui, švenčių metu, padėti blaiviai įveikti emocines problemas, išvengti vartojimo, kai pagunda didelė.

–  Ko gero, priklausomybę turintį asmenį  turėtų nukreipti šeimos gydytojas, darbdavys, užimtumo tarnyba, probacijos tarnyba, socialinis darbuotojas, policija, jei asmuo patenka į jų akiratį. Kaip  vyksta realybėje?
– Iš tiesų dirbantys socialinėje sferoje žmonės – pirmiausia socialiniai darbuotojai ir probacijos tarnybų specialistai – yra artimiausi mūsų kolegos ir pagalbininkai, dažnai atsiunčia mums konsultuojamus asmenis. Dažnai užtenka jų rekomendacijos: „O tu tik nueik pasikalbėti, ten dirba tikrai išmanantys žmonės.“

Savo ruožtu mes padedame jiems – ypač socialinėms darbuotojoms – sumažinti kasdienes neigiamas patirtis. Juk socialiniam darbuotojui nuolatos didžiojoje dalyje rizikos šeimų tenka bendrauti su savo problemos dar nepripažįstančiais asmenimis, kurie būna ne tik neigiamai nusiteikę, agresyvūs, kartu ir puikūs manipuliatoriai.

Kalbant apie kitas jūsų paminėtas profesijas... Deja, dar nemaža dalis iš jų visų dar linkę padėti... slėpti priklausomybės problemas. Pavyzdžiui, prieš metus kitus Lietuvoje buvo tiek išsakyta nuomonių, esą bendrosios praktikos gydytojai... visai neturėtų teikti moksline metodika pagrįstų ir išbandytų priklausomybės testų pacientams. O juk mes, konsultantai, taikome tą patį Sveikatos apsaugos ministerijos rekomenduotą AUDIT („Alcohol Use Disorders Identification Test“) testą. AUDIT testas sudarytas iš 10 skirtingos tematikos klausimų apie alkoholio vartojimo dažnumą, išgeriamo alkoholio standartinius vienetus, paties kliento ir aplinkinių pastebėtus elgesio pokyčius. Ir jis puikiai padeda priklausomam asmeniui atpažinti ligą.

Mūsų visuomenė dar turi išeiti iš ydingo ligos slėpimo bei nepripažinimo rato, ypač darbovietėse ir šeimose. Priklausomam žmogui neįmanoma padėti slepiant jo elgesį ir nesikreipiant dėl pagalbos.

– Gali būti, kad miestuose konsultacinių kabinetų veikla dubliuojasi su priklausomybių gydymo įstaigų atliekamu darbu. Ar nevertėtų didesnį dėmesį skirti mažųjų miestų ir miestelių gyventojams, kurių galimybės gauti pagalbą ribotos?
– Konsultacinių kabinetų veikla niekaip nesidubliuoja su priklausomybių gydymo įstaigų darbu. Konsultantas nevartojančius asmenis (pavyzdžiui, susirūpinusius šeimos narius) tik informuoja apie priklausomybę kaip ligą ir jos stadijas, vartojančius rizikingai – tik kompetentingai įspėja, vartojančius žalingai ar galimai priklausomus –  motyvuoja pabandyti keisti rizikingą elgseną arba, esant reikalui, tik rekomenduoja savipagalbos grupes ar specializuotą gydymą.

Galutinę alkoholizmo ar priklausomybės nuo kitų psichoaktyviųjų medžiagų diagnozę nustato ir gydymą skiria Lietuvoje tik šios srities specialistas gydytojas. Su Respublikinio priklausomybės ligų centro filialais mes sėkmingai ir labai plačiai bendradarbiaujame.

Tačiau Lietuvoje vis dėlto yra didelė „baltojo chalato baimė“ ir stigma, kad paprašęs gydymo įstaigoje pagalbos žmogus bus pripažintas neišgydomas, beviltiškas. Kad visam laikui neteks darbo ar ryšio su savo vaikais. Todėl tam esame mes – bendruomeninė „kryžkelė“, kur galima pagalbos ar pokalbio kreiptis nemokamai ir tuo pat metu anonimiškai.

Jūsų pastebėjimas apie mažesnių miestelių ir kaimo gyventojus yra teisingas, tačiau neabsoliutus. Mūsų stebėjimo duomenys paneigia skleidžiamą mitą, neva pagalba reikalinga tik kaime.

Priklausomybė gali paliesti ir turtingiausius, ir skurdžiausius gyventojus; ją matome ir provincijoje, ir prabangiame kvartale. Vis dėlto mus džiugina savivaldybės, kurios randa lėšų konsultantams nuvykti ir į mažesnes vietoves nors kelis kartus per mėnesį konsultuoti jų seniūnijose.

Lenkijoje, kur jau daugiau kaip 20 metų veikia per 2000 kabinetų, jie dažniausiai įsikūrę gminose, o tai maždaug yra mūsų seniūnijų dydžio savivaldos vienetas. Šalia seniūno ar veiklos organizatoriaus yra kabinetas, kur saugiai ir pakankamai anonimiškai gali užeiti pasikalbėti žmogus, kuriam reikia pagalbos. Manome, kad tai galėjo prisidėti prie to, kad pietiniai mūsų kaimynai, kurie dar prieš 20 metų vartodavo panašius alkoholio kiekius žmogui kaip pas mus, dabar statistiškai geria mažiau.

– Kokiu būdu planuojama (jei planuojama) sujungti pagalbos sistemas, kad žmogus, kuris nori išsivaduoti iš priklausomybės, gautų realią pagalbą (bent psichologinę) po gydymo kurso?
– Pagalba mūsų kabinetuose jau dabar teikiama – vienas iš konsultantų veiklos tikslų ir yra teikti paramą sveikstantiems žmonėms, baigusiems gydymo nuo priklausomybių programą. Konsultantas visada ras laiko susitikti su sveikstančiu žmogumi, jį palaikyti, padėti rasti būdų išlaikyti blaivybę, žalingą elgesį keisti naudingu, senus įpročius nuodytis keisti naujais įpročiais gyventi sveikai. Konsultantas remia teigiamus pokyčius, empatiškai palaiko žmogų, jo ar jos apsisprendimus, skatina jungtis į bendruomeninę savipagalbos veiklą ir  ydingą priklausomo žmogaus mąstymą keisti blaiviu mąstymu.

– Kiek reali priklausomų asmenų šeimos dienos centrų idėja? Teoriškai puiku būtų, kad tokios šeimos būtų mokomos blaiviai švęsti šventes, rastų laisvalaikio pomėgį, mokytųsi pozityvaus bendravimo su vaikais. Ar yra kokia nors patirtis, kuria bus remiamasi?
– Iki visoje Lietuvoje susikūrusių priklausomų asmenų šeimos dienos centrų mūsų dar laukia ilgas kelias. Artimiausiais metais mūsų tikslas – pasiekti, kad kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje būtų teikiama reali, ne imitacinė pagalba kenčiantiems nuo priklausomybių. Pirmiausia perversmas turi įvykti visuomenės supratime apie tai, kad priklausomybių neįmanoma „išjungti“ (pavyzdžiui, pritaikius „kodavimą“ ar „torpedavimą“), kaip kambaryje išjungiama šviesa.

Atidžiai sekame šeimos dienos centrų raidą kaimyninėje Lenkijoje ir kitur Europoje. Tiesa, ten jie vadinami priklausomybių klinikomis. Pagrindinis dėmesys ten skiriamas pagalbai priklausomiems ar priklausomo asmens paliestiems asmenims. Atskiros programos skiriamos priklausomam žmogui, atskiros – sutuoktiniui, atskiros – šeimos nariams. Deja, turime išsklaidyti Lietuvoje dažną iliuziją, kad „išmokius“ bendrauti, atpažinti vienas kito jausmus, kartu leisti laiką problema  „išnyks“. Visa tai neduos jokios naudos, kol žmogus, kuriam siekiame padėti, netaps blaivus ir blaiviai mąstantis.

Į viršų