Pertvarkytas Respublikinio priklausomybės ligų centro Šiaulių filialas veikia jau metus. Filialo direktorė Justina Šimanauskaitė reorganizacijos rezultatus vertina teigiamai, nors ir pripažįsta, kad ne visi klausimai išspręsti – jautri išlieka atlyginimų tema, sunku prisitraukti gydytojų.

– Kaip pasikeitė jūsų filialo teikiamų paslaugų turinys ir kokybė po reorganizacijos?
– Po reorganizacijos RPLC Šiaulių filiale plėtėsi teikiamų paslaugų spektras. Nuo 2018 m. sausio 23 d. pradėjome teikti naują paslaugą – psichosocialinės reabilitacijos arba kitaip – motyvacinės terapijos paslaugą. Tai – nauja stacionarinio gydymo paslauga, trunkanti 14 dienų.  Pradėjus teikti šią paslaugą, greta jau anksčiau centre buvusių išblaivinimo ir abstinencijos gydymo paslaugų, pacientams galime pasiūlyti ir tęstinį gydymą. Mano manymu, būtent jis yra vienas veiksmingiausių būdų, gydant priklausomybės ligas, nes priklausomam žmogui išblaivėti neužtenka, reikia mokytis keisti gyvenimo būdą. Taip pat skatiname atkryčių prevenciją– baigus stacionarinį gydymą, lankytis ambulatoriškai. Bet to, ką jau padarėme, ateityje norėtume teikti ir „Minesotos“ programą.

Apie paslaugų kokybę sunku spręsti, nes neatlikome paslaugų kokybės vertinimo (išskyrus SAM patvirtintų anketų dalinimo pacientams). Tačiau noriu tikėti, kad paslaugų kokybė su kiekviena diena auga. Filiale dirba daugiau gydytojų psichiatrų, socialinių darbuotojų, medicinos psichologų, kurių indėlis į ligos gydymą yra didžiausias. Mus pasiekia geri atsiliepimai iš pacientų, iš socialinių darbuotojų, dirbančių su mūsų tiksline grupe, iš pacientų artimųjų, tai rodo, kad einame teisinga linkme. Aišku, būna ir neigiamų atsiliepimų, bet aš į tai žiūriu, kaip į paskatinimą dar labiau stengtis.

– Ar žmonės jau žino apie naująsias teikiamas paslaugas? Ar daugėja pacientų?
– Informuotumas regionuose tikrai didėja. Su darbuotojų komanda važiuojame į rajonų savivaldybes, kuriose socialiniams darbuotojams ir visiems, dirbantiems su mūsų tiksline grupe, pristatome Respublikinio priklausomybės ligų centro veiklą, kalbame apie konkrečiai mūsų filiale teikiamas paslaugas, apie bendradarbiavimo galimybes ir kaip visi kartu galime padėti su priklausomybe susidūrusiems žmonėms. Iš pokalbių su specialistais, matome, kad informacijos tikrai trūko.

Lyginant su praėjusiais metais, pacientų skaičius nestipriai augo. Tačiau aš džiaugiuosi, kad atsiradus naujajai paslaugai, atsiranda vis daugiau pacientų, norinčių gauti tęstinio gydymo paslaugas, vis daugiau pacientų ir jų artimųjų supranta tokio gydymo naudą.

– Ar pavyko suburti specialistus? Kokia situacija dėl gydytojų, slaugos specialistų praėjus metams po reorganizacijos? Kaip ilgai užtrukote, kol subūrėte komandas?
– Socialinių darbuotojų, medicinos psichologų ir slaugos personalo komanda pilnai sukomplektuota. Dėl gydytojų psichiatrų situacija kiek kitokia. Turime keturis gydytojus psichiatrus, vieną bendrosios terapijos gydytoją ir vieną medicinos gydytoją, tačiau jie dirba nepilnais darbo krūviais. Esamiems darbų mastas turimų gydytojų pakanka, tačiau norėtųsi, kad komandą papildytų dar bent vienas gydytojas psichiatras, tuomet pacientams galėtume skirti dar daugiau dėmesio, kurio jiems taip reikia. Su gydytojais psichiatrais problema yra visoje Lietuvoje, Šiauliai – ne išimtis. Esamais gydytojais „nepasidalija“ visos gydymo įstaigos, gydytojai dirba keliose darbovietėse ir yra pervargę nuo patiriamo krūvio. Komandos formavimas užtruko apie pusmetį, tačiau, mano nuomone, pavyko suburti specialistus, nuoširdžiai norinčius padėti mūsų pacientams.

– Pernai buvo daug nerimauta dėl atlyginimų medicinos personalui, ar šie klausimai šiandien išspręsti?
– Atlyginimai – labai jautri tema. Mano manymu, ši problema vis dar nėra pilnai išspręsta. Džiugu, kad per šiuos metus kilo mūsų psichikos sveikatos slaugytojų darbo užmokestis, nuo gruodžio 1 d. kyla medicinos psichologų atlygis, tačiau socialiniai darbuotojai liko pamiršti. Mūsų filiale dirbantys socialiniai darbuotojai turi socialinio darbo magistro diplomus, jie įdeda didelį indėlį į mūsų pacientų sveikimo procesą, todėl jiems už tai turėtų būti atitinkamai atlyginta, kad nekristų jų motyvacija. Kita opi problema – gydytojų atlyginimai, kurie nėra konkurencingi kitų gydymo įstaigų atžvilgiu. Norėtųsi, kad gydytojams galėtume mokėti tokį darbo užmokestį, kad jiems nereikėtų dirbti dar kitoje darbovietėje. Taip specialistai būtų mažiau pavargę ir teiktų dar kokybiškesnes paslaugas.

– Kaip vertinate reorganizacijos tikslus šiandien – ar jie pasiteisino? Ar jau visi tikslai pasiekti?
– Sujungus centrus į vieną, mes dabar esame kur kas stipresni. Pagrindinius reorganizacijos tikslus, tokius kaip paslaugų suvienodinimas bei jų standartizavimas, aš vertinu labai teigiamai. Visi geriausieji pavyzdžiai buvo paimti iš filialų veiklos ir sujungti į vieną bendrą, atitinkamos paslaugos, teikimo tvarką. Tai – dar vienas žingsnis paslaugų kokybės gerinimo link, dabar nebėra atskirties tarp skirtinguose miestuose besigydančių pacientų, kad ir kokiame filiale jie gydysis, visur gaus vienodai, kiek tai įmanoma, teikiamą paslaugą.

Paslaugų spektro plėtra – vienareikšmiškai pasiteisino. Žvelgiant iš mūsų filialo perspektyvos, tai labai svarbi buvo atsiradusi galimybė gauti tęstinį gydymą, reiškia daug didesnę galimybę efektyviai sveikti nuo priklausomybės. Apskritai, kai viskas taip sparčiai keičiasi ir tobulėja, turime tobulėti bei keistis ir mes bei mūsų teikiamos paslaugos. Nors praėjo sąlyginai trumpas laiko tarpas tam, kad galėtume vertinti naujosios paslaugos efektyvumą, tačiau augantis pacientų, norinčių gydytis naujojoje paslaugoje, skaičius rodo, kad padarėme teisingą sprendimą.

Dar vienas reorganizacijos tikslų – mokslu, tyrimais grįstos paslaugos. Priklausomybė – tokia pati liga, kaip ir visos kitos lėtinės ligos. Kitų ligų nebandome išgydyti pasėdami baimę pacientų sąmonėje ar ligos užkalbėjimais. Tai kodėl savo pacientams turėtume siūlyti tyrimais nepagrįstus metodus? Nors aš visada sakau, kad nėra labai svarbu kaip, svarbu, kad padėtų, tačiau mano manymu, mažesnė tikimybė atkristi yra tada, kai pacientai nesirenka vienadienės procedūros, bet pasirenka stacionarinį tęstinį gydymą, o geriausiu atveju, po jo dar ir lankosi pas mus ambulatoriškai.

Taigi, manau, pagrindiniai ir svarbiausi reorganizacijos tikslai yra pasiekti, o jei dar ko ir nepadarėme, tai tik dėl laiko trūkumo. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia lengvai bendrauti būnant skirtinguose miestuose, tačiau nėra taip paprasta suderinti dokumentus ar norimą priimti vieną ar kitą tvarką, todėl dokumentų derinimas tarp filialų užtrunka kur kas daugiau laiko. Jei šnekėtume apie tikslus, kuriuos išsikėliau savo filiale, tai vis dar norisi dirbti paslaugų kokybės gerinimo link. Mūsų filiale po reorganizacijos įvyko gana didelė specialistų kaita ir praėjo per mažai laiko, kad visiškai „susistyguotų“ darbas. Per šį laikotarpį pastebėjau, kiek ir kokių specialistų dar reikėtų, kad pacientai gautų dar kokybiškesnes paslaugas.

– Kas dar pasikeitė jūsų filiale? Kaip vertinate pasikeitimus?
– Teikiamų paslaugų spektro kaita, naujų specialistų pritraukimas į filialą – vieni didžiausių pokyčių per šiuos metus. Aš tai vertinu labai teigiamai. Filialui reikėjo naujovių ir pertvarka suteikė daug galimybių. Po reorganizacijos atėję entuziastingi specialistai „dega“ noru padėti į mus besikreipiantiems pacientams, diegia naujus metodus. Pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, dirbdami su pacientais, pastebėjo, kad nemaža dalis jų yra praradę darbus dėl šios ligos, todėl jie į filialą pradėjo kviesti specialistus, kurie dirba su projektu „Socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracija į darbo rinką“. Specialistai šneka apie tai, kokius žingsnius žengti ir kur ieškoti pagalbos, norint grįžti į darbo rinką. Tai labai šauni geroji praktika! Visus pasikeitimus vertinu tikrai teigiamai, o svarbiausia, kad teigiamus atsiliepimus į pokyčius girdžiu ir iš kitų.

Respublikinis priklausomybės ligų centras primena, kad paslaugas galima gauti bet kuriame RPLC filiale, nepriklausomai nuo miesto, kuriame gyvenate.

Į viršų