Angliavandenių yra daugelyje maisto produktų, tačiau vienu iš geriausių jo šaltinių yra medus, kuriame cukrus yra paprasčiausia fruktozė. Medus turi ir daugiau gerų savybių.
Medus – saldi, klampi, aromatinga medžiaga, bičių gaminama iš surenkamo aromatingo nektaro arba lipčiaus. Lipčiaus medus perdirbamas iš spygliuočių ir lapuočių medžių amarų ir augalų išskyrų.
Lietuvoje jau XIV amžiaus pabaigoje istoriniuose šaltiniuose minima medaus duoklė ir prievolininkai, gyvenantys vien iš bitininkystės.
Žinoma nemažai su medumi susijusių papročių. Bitininkai medaus daug kur duodavo kalėdojantiems kunigams, Visų šventųjų dieną dalydavo parapijos elgetoms, nešdavo savo ir net gretimų kaimų ligoniams.
Gydomasis poveikis
Apie gydomąjį medaus poveikį sukurta legendų, parašyta nemažai mokslinių knygų.
Vien Kauno medicinos instituto (dabar Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas) profesorius Antanas Gendrelis parašė keletą knygų apie medų ir jo produktus.
Vienas iš senovės medicinos pagrindėjų Avicena sakė: „Jei nori išsaugoti jaunystę, būtinai valgyk medų.“ Medų jis ypač rekomendavo valgyti sulaukusiems 40 ir daugiau metų. Senovės filosofai ir gydytojai Denokritas, Aristotelis, Pitagoras, Anakraonas plačiai taikė medų savo medicininėje praktikoje. O ir patys jį mielai vartojo. Beje, vidutinis bitininkų amžius yra bemaž 80 metų.
Meduje yra vitamino A (karotino), vitaminų C, K, E, biotino, vitamino H, fermentas, reguliuojantys baltymų ir riebalų apykaitą. Pvz., vitamino B meduje yra 17 kartų daugiau negu abrikosuose, 16 kartų daugiau negu vynuogių sultyse. Tyrimais įrodyta, kad mikrobai meduje žūva, nes meduje yra daug kalio.
Meduje esantis kalis padeda ne tik įveikti mikrobus, bet ir atstatyti sutrikusį kalio ir kalcio balansą. O šis ima trikti, kai žmogus įžengia į penktąjį gyvenimo dešimtmetį. Tada organizme būna padaugėję kalcio. Meduje yra fosforo, geležies. Šių medžiagų yra ir žmogaus kraujyje, tačiau meduje jų koncentracija gerokai didesnė, todėl iš medaus jų galima pasisavinti. Meduje yra ir retų elementų – titano, osmio, nikelio, kurių reikia normaliai ląstelių veiklai.
Iš medžiagų, kuriose yra fermentų, reikalingų organizmui tam, kad galėtų suvirškinti baltymus, riebalus ir angliavandenius, medui niekas negali prilygti.
Nuo šimto ligų
Taigi medus lengvina kasos, skrandžio veiklą. Medus neerzina virškinamojo trakto organų, jį organizmas lengvai pasisavina, jis mažiau negu cukrus apkrauna inkstus. Medus – natūralūs migdomieji, nes ramina nervų sistemą, be to, jis lengvina atsikosėjimą, padeda įveikti artritus ir panašiai.
Medų gali vartoti ir vaikai. Pvz., jeigu vaikas šlapinasi naktį, prieš miegą jam galima duoti 1–2 arbatinius šaukštelius medaus. Medaus poveikis bus didesnis, jeigu jį paruošime su vaistažolių, pvz., asiūklio nuoviru. Jį gaminame taip: žolių imame po arbatinį šaukštelį, užpilame stikline verdančio vandens ir uždengę paliekame 2 valandoms, po to nukošiame, geriame po pusę stiklinės.
Medus padeda įveikti nemigą. Suaugusiam žmogui 15–20 minučių prieš gulant reikia suvalgyti 1-2 šauktus medaus, ištirpyto stiklinėje šilto vandens.
Peršalus medų patartina valgyti su citrina, pienu arba vaistažolių, prakaitą varančių, arbata. Praverčia ir medaus inhaliacijos. Proporcijos tokios: šauktas medaus pusei stiklinės verdančio vandens; kvėpuojama 7–10 minučių. Šiuo skysčiu galima skalauti burną.
Efektyvus medus ir sergant hipertonine liga, esant sumažėjusiam rūgštingumui, sergant gastritu, turint opą, galima vartoti su pienu, rožių žiedlapiais.
Kitas receptas toks. Paimkime po 10 gramų medaus, žąsies taukų, sviesto, kakavos miltelių ir 2 šaukštus alijošiaus sulčių. Viską gerai sumaišykime, valgome po šaukštą, įpylę į stiklinę karšto pieno.
Medus, sumaišytas lygiomis dalimis su šviežiomis burokėlių sultimis, tinka pablogėjus uoslei, lašinamas po 3–4 lašus į abi šnerves ryte ir vakare.
Peršalus karštas medus, kaip prakaitą varanti priemonė, kartais geriamas vienas, dažniausiai su aviečių arba liepžiedžių arbata. Skaudamą gerklę gydome su medumi ir virintu pienu, medumi tepami tvinkiniai, votys. Vandens ir medaus tirpalas naudojamas veido kaukėms, žaizdų kompresams. Medumi buvo gydomi ir peršalę arkliai, vienu arba sumaišytu su taukais ir gydomosiomis žolelėmis, gydomos jų žaizdos snukio ir kitos ligos.
Medaus, sumaišyto su avižomis ir kiaušiniais, arkliams būdavo duodama prieš lenktynes.
Medų geriau vartoti valandą prieš valgį arba 2–3 valandas po jo, geriausiai ištirpintą, nors medaus vieną ar kitą arbatinį šaukštelį galima suvalgyti ir taip, bet kartu su daug angliavandenių turinčiu maistu.
Beje, nors medus ir labai naudingas produktas, juo negalima piktnaudžiauti. Netinkamomis dozėmis, pernelyg ilgai ir ne laiku vartojamas medus, užuot padėjęs, gali pakenkti. Tai, jeigu žmogus turintis dvylikapirštės žarnos opą, valgys medų su karšta arbata, jam medus pakenks, nes padidės skrandžio rūgštingumas. Norint jį sumažinti, medų reikia gerti su šilta arbata.
Jeigu žmogus alergiškas medui, jo visai negalima vartoti.
Vaškas, pikis ir...
Ne tik medaus, bet ir kitų bičių gaminami produktai vartojami plačiai medicinoje. Pvz., jeigu sergantis gripu ar sloga žmogus 2–3 kartus per dieną po 15–20 minučių kramtys vašką, sloga praeis greičiau. Be to, bičių vaškas valo dantis, stiprina dantenas.
Liaudies medicinoje paplitęs ir bičių pikis. Žmonės nuo seno juo gydė žaizdas, nuospaudas, kiek pašildytą pikį plonu sluoksniu užtepdavo ant nuospaudų ir užrišę palaikydavo 4–5 dienas.
Taigi medus ir kiti bičių produktai, žinoma, natūralūs, o ne iš cukraus pagaminti, turi puikių gydomųjų savybių. Tačiau tai nereiškia, kad jie tinka visiems ir nuo visų ligų. Vartodami medų, prisiminkime posakį: vaistą nuo nuodų teskiria dozė.
Bitės nuo seniausių laiku labai gerbiamos ir dažnai vadinamos sparnuotomis farmacininkėmis.
