Pavadinimas kilęs iš graikų žodžių: dippos – arklys, pacas – žvilgantis, spindintis. Dar senovėje pastebėta, kad šaltalankio lapais pašerti sergantys arkliai pasveiksta, jų plaukai pradeda žvilgėti.
Tai daugiametis, vasaržalis, dvinamis, dygliuotas, dekoratyvinis medelis arba krūmas.
Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, vaisiai prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais ir gali išsilaikyti ant šakelių iki pavasario.
Šviesiamėgis, atsparus sausrai ir šalčiui, gyvena 20–40 metų. Lietuvoje savaime neauga. Šaltalankiai savaime auga Sibire, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Vakarų Europoje, Mongolijoje ir Himalajuose.
Šaltalankiai – dvinamiai augalai, todėl keliems moteriškiesiems egzemplioriams reikia vieno vyriškojo.
Vaistinė žaliava yra šaltalankių vaisiai, kuriuose daug vitaminų. Pagal vitamino C kiekį šaltalankiams tenka trečioji vieta po erškėčio ir aktinidijos. Vitaminas C gerai išsilaiko perdirbtuose šaltalankių vaisiuose. Vaisiuose yra flavonoidų, vitamino P, B1, B2, folio rūgšties, PP. Nemažai ir riebaluose tirpaus provitamino A, sterinų, kumarino, gliukozės, fruktozės, organinių rūgščių, raugų, mineralinių medžiagų – geležies, boro, mangano, natrio, magnio, kalcio, nikelio, stroncio, fosforo, molibdeno, pektinų, fitoncidų.
Vaisiuose daug biologiškai veiklių medžiagų, kurios labai reikalingos žmogaus organizmui. Šios medžiagos reguliuoja riebalų apykaitą, iš organizmo šalina cholesterolio perteklių, stabdo aterosklerozės procesus, ypač vyresniems žmonėms, tinka mažakraujystei, avitaminozei gydyti.
Šaltalankių aliejus malšina skausmą, mažina uždegimus, padeda gydyti žaizdas. Juo gydomi nudegimai, nušalimai, gerklės ligos, pragulos, įvairios ginekologinės ligos, sergant skrandžio opaline, stemplės vėžiu. Aliejus geriamas prieš valgį 2–3 kartus per dieną. Prieš vartojant, šaltalankio aliejus praskiedžiamas su saulėgrąžų aliejumi santykiu 1:1.
Jį gali pasigaminti šeimininkės ir namuose. Iš prinokusių vaisių išspaudžiamos sultys, likusi masė sudžiovinama, susmulkinama kavamale, užpilama saulėgrąžų ar alyvmedžio aliejumi santykiu 1:1 ir laikoma tris savaites kambario temperatūroje, tamsoje, kartais pamaišant. Po to skystis nupilamas ir supilstomas į tamsius buteliukus. Gaunamas pakankamai geros kokybės šaltalankio aliejus.
Tačiau, nepaisant visų šaltalankio gerųjų savybių, nepatartina aliejaus vartoti savarankiškai, nepasitarus su gydytoju.
Iš šaltalankio uogų, be jau minėto aliejaus, galima pasigaminti ir kitų vertingų organizmui produktų. Geriausiai jos tinka trintos su cukrumi. Perrinktas, virintu vandeniu nuplautas ir nusausintas uogas užpilame dvigubu kiekiu cukraus ir triname mediniu šaukštu.
Iš šaltalankio uogų galima spausti sultis. Į sultis dedama cukraus.
Uogas galima tiesiog užpilti cukrumi ir laikyti žiemą balkone.
Taip paruoštas uogas galima vartoti vienas arba su kitomis uogomis, juodaisiais serbentais, aronija.
Uogienės iš šaltalankio virti neverta, nes iš jos menka nauda, jau verčiau daryti kompotą.
