Mūsų dienraštyje ne kartą rašyta apie organų transplantaciją, apie galimybę bet kurioje gydymo įstaigoje ar internetu pasirašyti sutikimą ir gauti donoro kortelę. Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Čėsnienė atsiuntė redakcijai dvi informacijas: viename papasakota šešiamečio Alanto istorija, kuri patvirtina, kokį žygdarbį atlieka žmonės, pritardami organų donorystei, suteikdami naują gyvenimą sunkiai segantiems. Kitame supažindinama, kaip galima bendrauti recipientui ir donoro artimiesiems.

Šešiametis džiaugiasi gyvybės stebuklu
Prieš šešerius metus sunkia širdies liga sirgęs tada dar trijų mėnesių Alantas sulaukė stebuklu vadinamos transplantacijos, o šį rugsėjį šviesiaplaukis berniukas jau pasirengęs pradėti mokslus parengiamojoje klasėje. Mama Ingrida pasakoja, kad Alantas pažįsta visas raides ir moka užrašyti skaičius iki 37. Kodėl toks skaičius? „Nežinau, tiesiog iki šio skaičiaus jau išmoko užrašyti“, – sako mama.

Sunki širdies liga Alantui buvo diagnozuota dar jam negimus, o išvydus šį pasaulį, iškart teko iškęsti net 3 operacijas, kurios tik šiek tiek pagerino mažylio būklę. Vienintelis būdas padėti vaikui išgyventi – širdelės transplantacija.

Žvelgdama į praeitį, mama Ingrida niekam nelinki patirti tokių išgyvenimų, kokius teko išgyventi jos šeimai. Tačiau dabar ji džiaugiasi, kad sūnelis labai aktyvus, lengvai užmezga draugystes su kiemo vaikais, mielai lekioja su paspirtuku ir sportuoja ant miesto erdvėse įrengtų treniruoklių: „Tempimo pratimų neleidžiu daryti – vis bijau, kad gali pakenkti. Nors gal ir be reikalo baiminuosi – jis atrodo normalus judrus vaikas“. Tokios baimės yra suprantamos – vaikas saugomas nuo visko – ir nuo traumų, ir nuo galimų infekcijų, artimas bendravimas su daugeliu žmonių nėra pageidaujamas, todėl daugiausia laiko Alantas praleidžia su močiute. Berniukas pradės mokslus namuose – lauks atvykstančios mokytojos. „Alantukas įpratęs nuolatos būti tarp suaugusiųjų, todėl pradžioje mokysimės namuose, o vėliau – žiūrėsime“, – sako mama Ingrida.

Kad  turi kitą – donoro – širdelę, berniukas žino, tačiau to visiškai nesureikšmina: „Atrodo, kad jis visą laiką tą žinojo ir nekreipia ypatingo dėmesio – jam ji kaip sava“, – pasakoja mama Ingrida.

Lietuvoje vaikams atlikta 115 inksto transplantacijų
Inkstai vaikams transplantuojami 44 metus. 1974 m. atlikta pirmoji inksto transplantacija vaikui. Kaip informavo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Laboratorinės medicinos centro Klinikinės imunologijos laboratorijos gydytoja alergologė-klinikinė imunologė dr. Tatjana Rainienė, 1974 m. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje 11 metų berniukui buvo transplantuotas gyvos donorės – jo mamos – inkstas. Tai laikoma ir gyvosios inksto donorystės Lietuvoje pradžia.

Iš viso nuo 1974 iki 2018 m. rugpjūčio pabaigos sostinės gydytojai vaikams atliko 99 inkstų transplantacijas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose inksto transplantacijos vaikams atliekamos nuo 2004 m. – praėjus ketveriems metams nuo inksto transplantacijos šiose klinikose pradžios. Nacionalinio transplantacijos biuro žiniomis, nuo 2004 metų iki šiol Kauno klinikose vaikams atlikta 16 inkstų transplantacijų.

Širdys vaikams Lietuvoje transplantuojamos 17 metų
Širdies transplantacijos Lietuvos vaikams atliekamos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Pirmoji širdies transplantacija atlikta 2001 m. gegužės 5-ąją – širdis buvo transplantuota 1 metų 2 mėnesių vaikui. Antroji širdies transplantacija atlikta po ketverių metų – 2005 m. gegužės 25-ąją – širdis transplantuota  8 metų vaikui.

Iki šiol Lietuvoje atlikta 18 širdies transplantacijų vaikams. Jauniausias širdies recipientas buvo vos penkių savaičių kūdikis, vyriausias – 17 metų vaikas. Širdis buvo transplantuota šešioms mergaitėms ir dvylikai berniukų. Iš 18 širdies recipientų, kuriems vaikystėje buvo transplantuota donoro širdis, gyvena 12.

13 širdies donorų vaikams buvo iš Lietuvos, 4 donorų širdys buvo atgabentos iš kaimyninės Latvijos, 1 – iš Prancūzijos. Jauniausias širdies donoras buvo vos šešių dienų (pateikta statistika – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro).

Kepenų transplantacijoms – į užsienį
Mūsų šalyje kepenų transplantacijos mažiems vaikams neatliekamos, todėl šioms transplantacijoms jie vyksta į užsienį. Kepenų transplantacijoms vaikus į užsienį ruošia, prieš operacijas gydo ir po jų stebi bei medikamentus skiria dviejų didžiųjų šalies ligoninių – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos – gydytojai.

Pirmoji kepenų transplantacija Lietuvoje gimusiam vaikui užsienyje buvo atlikta 2005 m. birželį. Tai ir laikoma kepenų transplantacijų Lietuvos vaikams pradžia. Nuo 2005 m. užsienio šalių klinikose Lietuvos vaikams buvo atlikta 19 kepenų (vienu atveju – kepenų ir inksto) transplantacijų. Santaros klinikų gydytojai į užsienį kepenų transplantacijoms išsiuntė 12 vaikų (iš jų 1 – šiemet), Kauno klinikų gydytojai – 7. Vaikai kepenų transplantacijoms siunčiami į Varšuvą (Lenkija), Briuselį (Belgija), Hamburgą (Vokietija).  Lietuvos vaikams dažniausiai persodinama dalis gyvo donoro (dažniausiai – vieno iš tėvų) kepenų.

Iš devyniolikos užsienyje atliktų kepenų transplantacijų 12 kartų gyvaisiais donorais tapo mama arba tėtis, 7 kartus – miręs donoras. 2016 m. lapkritį Hamburge devynmečiui buvo transplantuotos ne tik mirusio donoro kepenys, bet ir inkstas.  

Bendravimas laiškais
Transplantacija – ne įprasta operacija, kai pacientui implantuojamas protezas. Jos metu į recipiento kūną persodinamas kito – mirusio – žmogaus organas. Taigi sergantysis antram gyvenimui prikeliamas mirusio žmogaus dėka. Gyvybės ratą pratęsia mirtis. Visuomenę vis dažniau domina, ar įmanomas šio proceso tęsinys – ar galima susitikti tiems, kurie paaukojo mirusio artimojo organus donorystei, ir tiems, kurie tą dovaną gavo.  

„Lietuvoje šitokie susitikimai neįmanomi, nes Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato,  kad donorystės ir transplantacijos procesas vyksta vadovaujantis savanoriškumo, neatlygintinumo, anonimiškumo, konfidencialumo principais, – sako A. Būziuvienė, Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė. – Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ar jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donoro artimiesiems.“

Tačiau pasak A. Būziuvienės, donorų artimieji ir recipientai turi galimybę bendrauti laiškais. Tiesa, toks bendravimas įmanomas tik tarpininkaujant Nacionalinio transplantacijos biuro specialistams.

Nuoširdžių, atvirų pokalbių metu recipientai prisipažįsta nuolat prisimenantys savo donorus. Bet retas iš recipientų yra pasinaudojęs galimybe raštu išsakyti padėką donoro artimiesiems. Kodėl? Kai kurie  tvirtina apie tokią galimybę nežinoję. Tačiau daugiausia tokių recipientų, kurie laiško neparašė todėl, kad... nesiryžta. „Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti dėkingumą, kurį jaučiu savo donorui ir jo artimiesiems“, – tokią pagrindinę priežastį nurodo daugelis pašnekovų. Tiesa, ne vienas recipientas pasakojo mėginęs rašyti laišką – bet taip jo ir neparašė: „Visos mintys, kurias norėjau išreikšti, surašytos atrodė banalios, lėkštos, nenuoširdžios. Rašiau, braukiau, mečiau lapus į šiukšliadėžę, vėl rašiau, vėl mečiau...“.

Ypač retai donoro artimieji laišku atsiliepia į  recipiento parašytą laišką. „Nenuostabu, kad taip yra: dėl išgyventos netekties donoro artimiesiems skaudu bendrauti. Tai lyg gyjančios žaizdos atvėrimas, – sako A. Būziuvienė. – Iš kitos pusės – visuomenė keičiasi. Jau žino, kas yra organų donorystė.  Galbūt reikėtų atviros diskusijos šiuo klausimu: jei ir donoro artimieji, ir recipientas nori bendrauti – gal tada tai būtų ir etiška, ir morališka? Gal diskusijos rezultatai leistų inicijuoti teisės aktų pakeitimus? Juk ne etikos ir moralės taisykles reikia keisti, o teisės aktus pagal besikeičiančią etiką ir moralę.“

Parengta pagal  Nacionalinį transplantacijos biurą